Dvidešimt penktas SKYRIUS

Rebeka

Sraigtasparnis nutūpė stadione prie vienaaukštės mokyklos, statytos šeštojo dešimtmečio pabaigoje arba septintojo pradžioje. Lipdama iš sraigtasparnio kartu su Adamu, žemai lenkdamasi ir bėgdama į atvirą vietą, Rebeka jautėsi kaip tos mokyklos vienmetė. Per kelias dienas ji paseno dešimčia metų. Ji žiūrėjo į taką aplink stadioną ir tikėjosi, kad turės laiko juo pabėgioti. Ji privalo bėgioti. Privalo išlikti susikaupusi. Laukia marios darbo. Reikės tinkamai įsikurti mokykloje, gydyti atvykstančius evakuotuosius, o svarbiausia – raginti paieškų darbus. Ji turės pasistengti, kad Majos atvejis nebūtų užmirštas dingusių asmenų jūroje.

– Kur vagonėliai? – paklausė Adamas, kai sraigtasparnis pakilo į dangų.

Rebeka prisidegė cigaretę ir parodė į mokyklą.

– Tikriausiai kitoje pusėje, – atsakė ji.

– Ei! – nuo stadiono sušuko jiems paauglė, vilkinti oranžiniais marškinėliais su fluorescenciniu užrašu. – Ar judu Adamas ir Rebeka?

– Taip! – patvirtino Adamas.

Mergaitė atrisnojo. Jos rudi plaukai buvo susegti į uodegėlę, ši švytravo su kiekvienu žingsniu.

– Aš savanorė, – pasakė ji pribėgusi. – Nuvesiu jus į vagonėlį.

Ji apsisuko lyg pagal komandą „aplink“ ir ėjo keliais metrais juos aplenkusi, o Rebeka ir Adamas tylėdami sekė iš paskos tempdami kelioninius krepšius. Stadione buvo baisiai karšta – Rebeka permirko prakaitu, kol jie apėjo tolimąjį išsinuomoto pastato kampą ir pamatė vagonėlių aikštelę. Užrašas ant baltos aikštelę atitveriančios plytų sienos skelbė: „Sveiki atvykę. Vikingų teritorija!“ Arčiau pastato jau stovėjo penki vagonėliai, du sunkvežimiai tempė dar porą.

– Ar yra bent kokia galimybė, kad jame bus oro kondicionierius? – paklausė Adamas Rebekos.

– Yra, ir nemaža. – Ji parodė į generatorius, sustatytus už vagonėlių. – Savas energijos šaltinis. Aleliuja!

Rebekai jau buvo tekę gyventi vagonėliuose, primenančiuose paprastas baltas skardines, panašias į šiuos. Vagonėliuose ankšta, jie įrengti spartietiškai, bet yra elektra, nors teks taupyti, yra ir lovos – tikra prabanga po oro uosto grindų. Nors Rebeka nesitikėjo užmigti.

Mergaitė žvaliai šypsodamasi atsigręžė ir parodė į vagonėlį, stovintį arčiausiai mokyklos.

– Viduje jūsų laukia pica, – pasakė ji.

Adamas kilstelėjo krepšį aukščiau ant peties.

– Juokauji.

Jo šerius jau galėjai vadinti barzda. Rebekai atrodė, kad barzda jam tinka.

– Jas dovanojo vienas čionykštis miestelis, nenukentėjęs nuo uragano, – paaiškino mergaitė. – Atsiuntė judviem ir mums, mes padėjome įrengti mokyklą. Ji čia guli jau kuris laikas, bus šiek tiek ataušusi, bet vis tiek…

– Nuostabu, – pasakė Rebeka. Savanorė jai atrodė per daug pasipūtusi, kad norėtų su ja kalbėtis. Rebeka troško kuo greičiau lipti į vagonėlį ir pasidėti krepšį. Norėjo susikaupti ir apsvarstyti, ką darys toliau. – Ar turi raktą? – paklausė.

– Raktas duryse. Du raktai ant grandinėlės. Ir neturėtumėte jame rūkyti. – Ji parodė į Rebekos cigaretę.

Rebeka svarstė, ar nepapūtus dūmų žiedo jai į veidą, bet apsigalvojo.

– Ne tavo reikalas, kur aš rūkau, – atšovė ji.

– Aš tik pasakiau, – atsakė mergaitė. – Ir dar turiu perduoti jums žinutę nuo Dorotėjos Ladlou.

Rebeka stabtelėjo, visi raumenys įsitempė.

– Kokią?

– Ji liepė pasakyti, kad šiandien įsikurtumėte vagonėlyje, bet į mokyklą neitumėte.

Rebeka atsiduso ir susižvelgė su Adamu. Jo veidas po barzda buvo baltas kaip vagonėlis. Rebeka jautė, kad šios kelios sekundės ir ją privertė išblykšti.

– Gerai. – Rebeka vėl ėmė žingsniuoti.

Kai jie priėjo prie vagonėlio, ji pasuko raktą spynoje ir per petį žvilgtelėjo į savanorę.

– Ačiū, – padėkojo. – Mes susitvarkysime.

– Ponia Ladlou sakė, kad baisiai supyks, jeigu sužinos, kad buvote mokykloje.

Rebeka įsmeigė kietą žvilgsnį į jaunąją kvaišelę.

Adamas paėmė mergaitei už rankos ir pasivėdėjo toliau nuo vagonėlio.

– Mes pažįstame Dorotėją, – išgirdo Rebeka jį sakant, – ir nebijome jos baisaus pykčio, bet ačiū, kad perdavei.

Mergaitė padvejojo, bet galiausiai susiprotėjo, kad jos darbas atliktas.

– Gerai. – Ji kalbėjo linksmai. Sukdama mokyklos pusėn pridūrė: – Ačiū už savanorystę!

Rebeka užgesino cigaretę į padą ir įlipo į vagonėlį. Žengė du žingsnius prie vieno iš siaurų minkštasuolių, įtaisytų abipus pritvirtinto stalelio, ir susmuko ant jo.

– Ačiū, kad įsikišai ir neleidai man jos užmušti, – padėkojo įėjusiam Adamui.

Jis nusišypsojo.

– Nėra už ką. – Jis pakedeno jos trumpus plaukus kaip jaunesnei sesutei. – Galiu lažintis, kad ji – sporto komandos palaikytojų ir šokėjų vadė, – pasakė jis. – Man tas jos spirgėjimas visai gražus.

Adamas ištraukė iš krepšio du butelius vandens ir vieną pamėtėjo Rebekai.

– Man ji nepakenčiama.

Ji stebėjo, kaip Adamas pažvelgė į dešinę, kur stovėjo dvigulė lova, įsprausta vagonėlio gale, ir į kairę, kur buvo pritvirtinta ilga sofa, guolis antram žmogui.

– Žavu, kaip mažoje trobelėje, – pamelavo jis sėsdamasis priešais ją.

Jis toks mielas, Rebeka pasigailėjo dėl savo šiurkštumo.

– Geriau negu konferencijų kambaryje, – pasakė ji.

Ant stalelio gulėjo picos dėžė ir dvi popierinės lėkštės. Adamas pakėlė dėžės dangtį ir pažiūrėjo.

– Pirmą kartą gyvenime picos kvapas suka man vidurius.

– Man taip pat.

Rebeka pakėlė dangtį aukščiau ir susiraukė pamačiusi picą su sūriu. Paėmė gabalėlį, tokį atvėsusį, kad jis lengvai atsiklijavo nuo kitų, ir suleido į jį dantis. Tarsi būtų atsikandusi kartono.

– Nejaučiu skonio, – pasakė ji.

Supratusi pasijuto nejaukiai. Ji dirbo daugybėje nelaimės zonų, bet niekada neprarasdavo apetito ar skonio. Tiesą sakant, turėdavo žvėrišką apetitą. Jis turėjo būti žvėriškas, kad pakuotas maistas atrodytų skanus. Bet po tėvų mirties ji kelias savaites nejautė nei skonio, nei kvapo. Per mėnesį neteko devynių kilogramų. Ji vėl atsikando picos, liežuviu stumdė kąsnį burnoje pasiryžusi pajusti skonį. Nepajuto. Padėjo gabalėlį ant popierinės lėkštės.

– Baigę valgyti nueisime į mokyklą.

Rebekai reikėjo veiklos. Kad galėtų negalvoti.

– Būtinai, – pritarė Adamas. – Išprotėsime sėdėdami šitame „Ricos“ viešbutyje.

Jis atsikando picos, akys savaime užsimerkė ir kramtė užsimerkęs. Jis tuoj užmigs, nejučia nusišypsojo Rebeka.

– Ar ir aš atrodau pavargusi? – paklausė ji.

Adamas staiga atsimerkė, tarsi nustebo atsidūręs vagonėlyje pilna burna picos.

– Oi, trumpam buvau iškeliavęs į kitą visatą, – pasakė jis.

Ji atsiduso.

– Gera dabar būtų kitoje visatoje, ar ne? – Pirštu paspaudė apdžiūvusį picos sūrį. – Noriu būti tikra, kad klinika bus įrengta tinkamai, kartais savanoriai nesuvokia, kas medicinos požiūriu yra svarbiausia.

Adamas atsilošė minkštasuolyje ir spoksojo į Rebeką pavargusiomis akimis.

– Tu turi labai daug… kaip čia pasakius… vidinių jėgų, – tarė jis.

– Cha, – vyptelėjo Rebeka. – Tai atrodo, kad tuoj subyrėsiu?

– Maja sako, kad tu atlieki savo darbą nepaisydama, kas vyksta aplink, bet pirmą kartą pats tuo akivaizdžiai įsitikinau.

Rebeka nuleido akis išgirdusi lyg niekur nieko minimą Majos vardą ir jai atrodė, kad ją apleidžia paskutinės tos vidinės jėgos.

– Nenorėjau išsikraustyti iš oro uosto. – Ji papurtė galvą. – Suprantu, kad mąstau neprotingai, bet… o jeigu ji grįš, ieškos mūsų ir nežinos, kur esame?

– Ei. – Adamas padėjo picą ir per stalą uždėjo delną jai ant rankos. – Mergaite, jeigu ji tik grįš į oro uostą, tai ras ir mus. Ji sugeba daugiau, negu tu manai.

– Adamai, ji trapi.

– Liaukis šitaip galvojusi, – subarė jis. – Aš geriau ją pažįstu, bent suaugusią. Tu ją tebelaikai vaiku.

Rebeka prisiminė Brento žodžius – esą be reikalo laiko Mają infantilia. Gal ir taip.

– Tai jūsų šeimos mitas, – kalbėjo Adamas. – Rebeka yra tvirtoji, drąsioji, pašėlusioji, viena užauginusi mažąją sesutę. Maja – gabi ir protinga pelytė, kuria reikia rūpintis. Gal ji ne tokia tvirta kaip tu, bet tvirtesnė, negu manai. Ir tu pati tikriausiai esi baikštesnė, negu vaizduoji.

– Netiesa. – Ji parodė jam grimasą. Buvo gėda, jog leido Adamui pamatyti, kad yra pažeidžiama, nors jis ką tik pagyrė ją už tvirtumą. – Juk pasakiau, kad gal mąstau neracionaliai.

Ji atsistojo ir pakėlė savo krepšį iš ten, kur buvo numetusi. Užkėlusi ant spintelės ėmė krauti iš jo daiktus. Ištraukusi mobilųjį iš įpročio atidarė ir aiktelėjo.

– Telefonas veikia!

Adamas pašoko ir puolė ieškoti telefono savo krepšyje.

– Mano irgi, – pasakė jis, – nors baterija baigia išsikrauti.

Rebeka greituoju jungimu surinko Majos numerį. „Jūs paskambinote gydytojai Majai Vord.“

Ji supykusi treptelėjo koja.

– Galas griebtų, Maja, kur tu?

Adamas atsirėmė į spintelę.

– Buvai tame miške, Beke, – pasakė jis rimtai. – Matei daugiau negu aš. Ar tikrai manai, kad ji gyva?

Jai norėjosi sviesti į jį telefoną. Būtų sviedusi, jeigu telefonas nebūtų toks reikalingas.

– Nedrįsk prarasti vilties, – pasakė. – Abu turime galvoti teigiamai. – Ji vėl atsisėdo ant minkštasuolio. – Dirbau daugelyje nelaimės vietų, kur žuvusiųjų nerasdavo, bent kol aš ten būdavau, – pasakė ji. – Bet aš neįsijausdavau. Beveik ne. Iki galo nesuvokdavau, ką jaučia dingusiųjų šeimynykščiai. Visą dėmesį skirdavau darbui.

– To iš tavęs tikimasi, – pasakė Adamas. – Ir aš taip elgiuosi operacinėje. Tavo sesuo tai daro.

– Ir vėl darys, – atsakė ji, lyg ragindama išdrįsti jai prieštarauti.

Adamas padvejojo, tada rimtai linktelėjo.

– Tikiuosi, kad vėl darys, – pasakė. Tada pažiūrėjo į savo telefoną ir ėmė spaudyti mygtukus. – Gavau šimtus žinučių.

Rebeka peržiūrėjo savo žinutes ieškodama Majos telefono numerio. Peržiūrėjo visus numerius dar kartą. Ir dar. Skambino draugai, kai kurie po kelis kartus. Ji ieškojo nepažįstamų numerių – gal jai skambino žmonės, kurie rado Mają ir stengėsi jai pranešti. Keli numeriai buvo nematyti ir ji svarstė, ar nevertėtų jais paskambinti.

– Patikrink balso paštą, – patarė Adamas.

Jis pakėlė savo telefoną prie ausies, nekantriai nuleido, paspaudė mygtuką ir vėl pakėlė. Po akimirkos Rebeka jau darė tą patį. Ji perbėgo draugų žinutes, automobilio draudimo agento, vėl draugų, išklausė priminimą apsilankyti pas gydytoją ir galiausiai rado Brento balso žinutę. Jis prašė paskambinti jam palydoviniu telefonu.

Ji liovėsi klausytis žinučių ir paskambino Dorotėjai.

– Ladlou, – atsiliepė ši.

– Atsirado telefono ryšys, – pasakė Rebeka.

– Nuostabu.

– Duok man paieškos ir gelbėjimo komandos vadovo numerį, – paprašė Rebeka.

– Kalbėjausi su juo prieš porą minučių, mieloji. Niekas nepasikeitė.

– Vis tiek noriu jo telefono numerio.

Rebeka nežiūrėdama naršė po krepšį ieškodama rašiklio, bet Adamas padavė jai savo. Dorotėja diktavo numerį, o ji rašėsi jį ant picos dėžutės.

– Rebeka, ką tik skambino Brentas, jis pats iki šio ryto neturėjo telefono, – pasakė Dorotėja. – Dabar turi palydovinį. Nori, kad jam atskambintum.

– Gerai, – pažadėjo Rebeka. – Jeigu ką nors išgirsi, skambink man tą pačią sekundę.

– Žinoma.

Ji išjungė telefoną ir nebežinojo ko griebtis. Adamas tebesėdėjo kitapus stalelio ir tikrino balso paštą. Jis dirstelėjo į Rebeką.

– Žinia apie Mają pasklido, – pasakė jis. – Visi skambina. Susisieksiu su draugais ir paprašysiu, kad jie paskambintų kitiems už mane.

– Gera mintis, – pritarė Rebeka, bet pati neskubėjo skambinti. Nenorėjo su niekuo kalbėtis. Nesijautė pajėgsianti aiškinti, kas vyksta, atsakinėti į klausimus ar prieš laiką priiminėti užuojautas.

Kai telefonas suskambėjo, ji tik žiūrėjo į jį sustingusiu žvilgsniu. Skambintojo numeris buvo nepažįstamas, Rebeką užliejo viltis ir bloga nuojauta vienu metu ir ji atidarė telefoną.

– Klausau.

– Rebeka! – Brento balsas dundeno jai į ausį, tarsi būtų sėdėjęs šalia, o ne už tūkstančių mylių Ekvadore.

– Labas, – atsakė ji vos slėpdama nusivylimą.

Ji norėjo, kad tai būtų gelbėtojas su geromis naujienomis. Ji norėjo stebuklo.

– O ne, – pasakė Brentas išgirdęs jos prislėgtą toną. – Yra naujienų? Ką tik šnekėjausi su Dote ir ji sakė…

– Ne. Naujienų nėra.

– Negaliu patikėti, – kalbėjo Brentas. – Vargšė Maja. Pagaliau rado drąsos kai ką nuveikti ne patogiame savo gyvenime, ir še tau.

Adamas ėmė kalbėtis su kažkuo telefonu, todėl Rebeka nuėjo į vagonėlio galą, kur stovėjo dvigulė lova.

– Taigi, – atsakė ji sėsdamasi.

– Dotė sakė, kad buvai nuskridusi į įvykio vietą.

– Taip. Tai… – Rebeka nenorėjo vėl prisiminti to vaizdo. Nenorėjo galvoti apie lakūnę, pakibusią ant saugos diržų, nei apie vaikiną, kuriam aligatorius nukando kojas. – Visa tai tikras košmaras, – pasakė ji.

– Klausyk, Rebeka, – Brentas kalbėjo šaltai ir ramiai. Susikaupęs. Jis visada toks krizės aplinkybėmis, todėl tapo puikiu TGPA gydytoju. Paprastai ir ji elgiasi panašiai. – Čia kol kas prasti reikalai, bet rytoj ketinu grįžti namo. Noriu atvažiuoti pas jus ir būti su tavim.

– Ne, nereikia. – Rebeka nenorėjo, kad jis būtų šalia. Jis pažinojo Mają. Ši jam rūpėjo, bet Brentas nemylėjo jos taip, kaip jiedu su Adamu. Šitaip jautėsi ir tada, kai Dorotėja pranešė, kad Maja atskrenda į oro uostą, – nenorėjo, kad ji čia būtų. Jeigu… jeigu tik galėtų atsukti laiką atgal ir priversti Mają likti namie.

– Neatvažiuok, – pasakė ji Brentui. – Sakei, kad reikalai ten dar prasti. Lik ten. Aš noriu susikaupti darbui. Čia jo begalės.

Jis patylėjo.

– Turėčiau būti šalia tavęs, – pasakė.

– Aš laikausi. Čia yra Adamas. Mus perkėlė į vagonėlį.

– Kaip jis laikosi?

Ji matė Adamą už kelių žingsnių prie stalelio. Viena ranka jis spaudė prie ausies telefoną, kita trynėsi kaktą. Jo lūpos krutėjo, bet Rebeka negirdėjo, ką jis sako. Žinojo, kad jis jaučia tokį pat skausmą, baimę ir meilę. Tokio ryšio tarp jųdviejų su Brentu nebus niekada.

– Jis šalia, – atsakė ji.

Brentas vėl neskubėjo atsakyti.

– Tu kalbi… na, nežinau, kaip nesava.

– Ir jaučiuosi kaip nesava.

Taip ir buvo. Pirmą kartą per savo suaugusios gyvenimą Rebeka jautėsi bejėgė. Net po tėvų mirties ji suėmė reikalus į rankas, nepaisydama siaubo ir kaltės jausmo. Ji turėjo susiimti.

– Ką galėčiau padaryti? – paklausė Brentas.

– Galvok, kad ji tebėra gyva, – atsakė Rebeka.

Jis vėl patylėjo.

– Rebeka… ar tu tikrai manai…

– Taip! – atsakė ji griežtai.

– Norėčiau dabar būti su tavim, – pasakė jis. – Norėčiau tave apkabinti.

Brentui neįprasta kalbėti su tokia meile ir ji žino, ką daugelis moterų atsakytų į tokius žodžius. Ji turėtų atsakyti: „Aš irgi norėčiau.“ Bet tai būtų melas. Ji turi daug ydų, bet ji – ne melagė.

– Žinau, – atsakė. – Ačiū tau.

– Aš tave myliu, – pasakė jis.

– Aš irgi tave, – atsakė ji, nes tikrai jį mylėjo. Bet ne taip, kaip jis norėtų. Ne taip, kaip pati norėtų jį mylėti. Bet mylėjo.

Uždariusi telefoną ji dar pasėdėjo ant lovos stebėdama Adamą. Jis tebebuvo parėmęs galvą ranka. Jau girdėjo jo balsą, bespalvį ir pavargusį. Klausydamasi jo jautė, kaip jos kūnas smenga į ploną čiužinį. Sielvartas gali paralyžiuoti žmogų, galvojo ji, bet neketino pasiduoti paralyžiui.

Jai reikėjo pabėgioti. Trumpai, prieš einant apžiūrėti mokyklos. Atsistojusi nekantravo, norėjo, kad bėgimo takas padėtų jai užsimiršti. Apsimovė šortus į karstą panašiame duše ir ant picos dėžės priešais Adamą užrašė: „Į bėgimo taką.“ Jis linktelėjo neatitraukdamas telefono nuo ausies.

Bėgimo take ji buvo viena. Šiauriniame gale ilgai mankštinosi atpalaiduodama raumenis, vaikydama įkyrias mintis. Neįsileis nė vienos, girdės tik tuksinčių į taką batelių maldą. Ji bėgo vienodais, raminamais žingsniais. Kairė, dešinė, kairė, dešinė. Klausėsi minkšto kojų dunksėjimo į žemę ir netrukus jau kvėpavo lengvu ritmu.

Ji apsuko pietinį tako galą ir dešinėje pusėje pamatė stadiono tribūnas. Vidurinėje sekcijoje sėdėjo trys žmonės. Rebeka sumirksėjo, nes neabejojo, kad prieš akimirką ten nieko nebuvo. Bet dabar jie ten sėdėjo, tokie pažįstami, lyg vakar matyti. Vyras. Žmona. Duktė. Ji stengėsi nežiūrėti į juos. Nukreipė žvilgsnį į priekį. Kairė, dešinė, kairė, dešinė. Nežiūrės. „Beke, greičiau!“ – šaukė moteris.

Mama visada drąsindavo ją, o tėtis ir Maja sėdėdavo sukišę nosis į knygas, tik retkarčiais dirstelėdami jos pusėn – jeigu iš viso dirstelėdavo.

„Jie bent ateina į tavo varžybas, – atsakydavo mama, kai Rebeka pasiskųsdavo. – Ne visų šeimos ateina.“

Tėtis sėdėdavo apkabinęs Mają, skaitydavo jai per petį kažką rodydamas puslapyje. Gal padėdavo ruošti namų užduotis. Rebeka nežinojo. Tik žinojo, kad tėtis niekada nežiūri į ją. Nors ir kaip greitai ji bėgtų. Nors ir laimėtų. Rebeka galėjo laimėti tūkstantį prizų, bet jie nebūtų prilygę vienam Majos gautam geriausiam įvertinimui.

Rebeka atbėgo prie šiaurinio posūkio ir per petį atsigręžė į tribūnas. Tuščia.

– Ten nieko nebuvo, kvaiša, – pasakė ji garsiai.

Ji sulėtino žingsnį, kojų raumenys virpėjo, skrandis laikė suspaudęs tą vienintelį picos kąsnį. Ji galvojo apie vaiduoklius tribūnose. „Galbūt visa mano šeima mirusi, – staiga toptelėjo. – Aš nieko nebeturiu.“

Sielvartas supurtė ją visą. Ji sustojo, pasilenkė gaudydama kvapą, rankomis įsirėmusi į kelius, supratusi, kad per daug laiko skirdavo piktintis Maja ir per mažai laiko jai mylėti, ir troško gauti antrą galimybę.