Pabaiga

Maja

Po metų

Matau savo kiemą pro vaikų kambario langą. Atėjau paimti minkšto Džeko drambliuko Lakio. Žaliuojantys medžiai supa elipsės pavidalo pievelę, kurioje stovi stalas, o ant jo – popierinės lėkštės ir puodeliai. Kieme stovi lauko kėdės, visur pilna žaislų. Simė pasikvietė tris drauges su jų mažyliais švęsti pirmojo Džeko gimtadienio. Šypsodamasi stebiu, kaip viena iš jų veja Čonsį šalin nuo sauskelnių krepšio. Čonsis pasiduoda ir trepena prie kepsninės, kur Rebeka kepa mėsainius ir bandeles su dešrelėmis. Ji kažką sako šuniui. Spėju, aiškina jam, kad tegul nelaukia kąsnelio, bet aš žinau, kad didelės rudos Čonsio akys anksčiau ar vėliau ją įveiks.

Adamas truputį pasilenkęs, jis laiko Džeką už rankų, o mažylis žengia kiemo pakraščiu apžiūrinėdamas gėlyną. Džekas pakelia galvelę ir žiūri į Adamą, šis paleidžia vieną jo rankytę ir rodo į vienadienės žiedą. Po savaitės ar dviejų Džekas veikiausiai vaikščios pats. Jis vaikas, kuriuo žmonės neatsistebi. Jo oda – mano rytinės kavos su pienu spalvos, akys kaip šviesus gintaras, o šypsena stabdo praeivius gatvėje. Ta šypsena kiek valiūkiška ir kartu atkakli, to iš mūsų visų pareikalavo šie metai. Manau, ateityje Simei prireiks dar daugiau atkaklumo auginant tokį nesuvaldomą sūnų.

Simė klūpo prie draugės ir žaidžia su jos vaikeliu, bet iš akių nepaleidžia ir Džeko. Ji pernelyg rūpestinga mama, bet kas galėtų ją kaltinti? Kartu su kitomis mamytėmis, iš kurių trys atėjo į Džeko gimtadienį, ji dalyvauja programoje – mokosi būti gera motina. Simė šioje srityje pralenkė daugumą jų, bet jai dar reikia mokytis gyventi dvidešimt pirmame amžiuje. Ji mokosi greitai. Adamas nupirko jai kompiuterį, kad būtų lengviau, ir ji perprato feisbuką greičiau negu Adamas, Rebeka ir aš kartu sudėjus. Ji pradėjo nuo nedidelio draugių būrelio – paauglių mamų grupės, o vakar man pasigyrė, kad jau turi daugiau negu šimtą draugių. Išsigąsčiau, jeigu taip ja nesididžiuočiau. Adamas atskaitė jai paskaitą tema „Būk atsargi internete“. Žinau, ji įsidėmėjo, nes pasakė, kad nenori ten vadintis tikruoju vardu. Ir baigta. Man regis, ji tebesapnuoja apie Talį košmarus. Aš jo nesapnuoju. Talis sėdės kalėjime iki gyvos galvos.

Paskutinėje Priebėgoje niekas nebegyvena, bent nežinome, kad kas gyventų. Laris galiausiai įtikino Ledi Alisą persikelti pas jį ir jo šeimą. Nežinau, kaip jam pavyko, bet džiaugiuosi. Mes du kartus aplankėme Larį. Ledi Alisa, Laris, jo žmona Ema Lorena ir du jų paaugliai sūnūs yra Džeko šeima ir jie visi, nors kiekvienas savaip, priėmė Simę ir mažylį. Ledi Alisa, žinoma, sužavėta vaikaičio.

Girdžiu, kaip Rebeka kviečia Simę ir jos drauges, jos stojasi, ima savo vaikus ir eina prie kepsninės. Spėju, mėsainiai iškepė. Imu Lakį iš Džeko lopšio ir suku prie laiptų.

Grįžus iš Paskutinės Priebėgos, netrukus mudvi su Rebeka atskleidėme viena kitai tiesą apie vakarą, kai žuvo mūsų tėvai. Pavėlavome dvidešimčia metų ir nutylėjusios paslaptis abi nuolat jautėme kaltę. Baiminausi, kad ji, žinodama mano vaidmenį, apkaltins mane, o ji bijojo būti apkaltinta dėl tos pačios priežasties.

– Mes abi kaltos, – pasakė ji išaiškėjus tiesai.

Papurčiau galvą prisiminusi Simės žodžius išgirdus mūsų istoriją.

– Mes nė viena nekalta, – pasakiau. – Ne mes nuspaudėme gaiduką.

Aną savaitę Rebeka ir Adamas pranešė man, kad gegužės mėnesį susilauks kūdikio. Žinau, kad nervinosi prieš pasakydami, kaip nervinosi vasario mėnesį, kai pasakojo, kokie artimi jie tapo, kol buvau dingusi, kaip jaudinosi balandžio mėnesį, kai pranešė, kad tuokiasi. Prieš jiems papasakojant apie savo santykius mudu su Adamu jau du mėnesius gyvenome atskirai, buvome išsiskyrę draugiškai. Simė nerimavo, gal ji buvo skyrybų priežastis, bet aš patikinau ją, kad tai vis tiek būtų įvykę, nesvarbu, ar ji gyvena pas mus, ar būtų negyvenusi. Adamas ir aš norėjome skirtingų dalykų. Viskas buvo ir paprasta, ir sudėtinga. Džiaugiuosi dėl jo ir Rebekos, ir manau, kad dabar, kai pradėjau mergytės iš Etiopijos įsivaikinimo procedūras, jie manim patikėjo. Pirmą kartą po tėvų mirties pasijutau esanti tikros šeimos narė.

Trumpą laiką tarp mūsų trijų egzistavo trikampis, apie kurį nė nenumaniau. Tarp mano sesers, mano vyro ir manęs. Dabar trikampis tapo ratu, o ratas gali apglėbti daug daugiau. Jame telpame ne tik mes trys, bet ir jauna moteris su kūdikiu, jame tilps ir kiti vaikai, kurių turėsime, ar net šalia mūsų atsiradę vyrai. Ir visi mūsų draugai.

Kiekviena šeima turi savo istoriją. Man patinka, kai tos istorijos išrašytos smėlyje, o ne granite iškaltos. Tada jas galima pakeisti. Palaidoti melą ir pasitikti tiesą.

Tada galima judėti į priekį.