Dvidešimt ketvirtas SKYRIUS

Maja

Kai kitą rytą nubudau, dar prieš atsimerkiant mane apėmė panika. Aš įstrigau saloje su nepažįstamais žmonėmis, mane supa vanduo, kuris, kiek žinau, tebekyla, todėl jaučiausi baisiai, svaigo galva, buvau sutrikusi. Prieš tai beveik visą dieną miegojau, atsisakiau konservuotų persikų, kurių Simė siūlė man vakare, bet gėriau daug chemikalų skonio vandens. Nežinau, kas kaltas – nevirškinantis mano skrandis ar baimė. Tikinau save, kad geriau atsibusti čia, pas du rūpestingus žmones, o ne vienai ant upelio kranto. Nuo minties, kad galėjau atgauti sąmonę miške, kur potvynio vanduo piltųsi man per veidą, panika nenuslopo. Vyliausi, kad kiti žuvo greitai, kad neprigėrė vandenyje.

Lovoje po manim vėl buvo patiesta paklodė, bet aš neprisiminiau, kada jiedu buvo atėję. Saulės šviesa dėmėmis mirguliavo ant auksinių ir rausvų apmušalų, prie langų ore šoko dulkelės. Atsargiai atsisėdau. Kūnas braškėjo ir pleišėjo kaip lenkiama sena lenta. Nukėliau kojas ant grindų ir prieš stodamasi laukiau, kada praeis svaigulys. Ant senos komodos buvo tvarkingai sulankstytos mano uniforminės kelnės ir marškinėliai, šalia gulėjo pora apatinių kelnaičių – ne mano. Spėjau, maniškių jau nebegalima buvo išskalbti. Šalia drabužių stovėjo teniso bateliai. Norėjau nusiprausti. Nesivilksiu švarių drabužių, kol dvokiu pelke ir prakaitu. Išėjau iš kambario ir koridoriumi patraukiau į vonią.

Vonios kambario kampe buvo įrengtas nedidelis užuolaida atitvertas dušas, bet nedrįsau juo naudotis. Dušas tik sustiprintų svaigulį ir pakenktų blauzdos žaizdai. Pasistengiau nusiprausti kriauklėje ir apsivilkau švarius drabužius. Simės bateliai man puikiai tiko, bet jeigu norėsiu pasivaikščioti, man trūks ortopedinių įdėklų. Vis dėlto šie kol kas man rūpimų dalykų sąrašo pabaigoje.

Dušo kampe radau didelį butelį šampūno. Atsinešiau jį ir palaikį rankšluostį į virtuvę, pasilenkiau virš surūdijusios kriauklės, atsukau čiaupą ir užsispaudžiau šampūno ant plaukų. Atsargiai ploviau sukrešėjusį kraują prie ausies, nenorėjau, kad vėl imtų kraujuoti. Lenktis buvo baisiai sunku. Rodėsi, kad lūžęs šonkaulis sminga į plaučius, o pakėlus rankas buvo dar blogiau. Norėjau atsisakyti sumanymo, bet šampūnas jau buvo užpiltas. Paleidusi vandenį tekėti galva svarsčiau, ką jaučia Adamas ir Rebeka man dingus. Ar jie laiko mane žuvusia? O Dieve! Nenorėjau net galvoti, kaip jie jaučiasi. Jei tik galėčiau pranešti jiems, kad esu gyva!

– Leiskite man.

Krūptelėjau nuo Simės balso ir pakaušiu trenkiausi į čiaupą.

– Ramiau, – pasakė ji ir panardino pirštus į mano plaukus. – Nieko nebedarykit. Nuleiskit rankas.

Nuleidau muiluotas rankas ant kriauklės krašto ir užsimerkiau.

Simė užsuko čiaupą ir trinko man galvą putomis.

– Mes taupome vandenį, – pasakė ji. – Po namu turime didelį seną baką, bet kas žino, kiek laiko nebus elektros ir negalėsime prisipumpuoti vandens iš šaltinio.

– Atsiprašau, – pasakiau suvokusi, kad eikvoju jų vandens atsargas.

– Nereikia atsiprašinėti, – pasakė ji. – Jums turėtų skaudėti nugarą šitaip pasilenkus. Ir dar ant galvos jums didžiulis gumbas – kaip žąsies kiaušinis. Pirmai net nemačiau. Ar skauda?

– Truputį, – atsakiau.

– Greitai baigsiu, – pasakė Simė.

Jaučiau, kaip išsipūtęs jos pilvas prisispaudė man prie šono, kai ji skalavo man plaukus. Ji užsuko čiaupą ir apvyniojo rankšluostį man aplink galvą.

– Na, štai, – pasakė ji. – Stodamasi saugokitės neužsigauti į čiaupą.

– Ačiū. – Pamažu išsitiesiau remdamasi į kriauklę. Mėginau nusišypsoti Simei sausindama plaukus rankšluosčiu. – Nebeapsikenčiau… jaučiausi tokia purvina.

– Neabejoju. – Simė nusišluostė rankas virtuviniu rankšluostėliu ir atidžiai žiūrėjo į mane. – Jūs visa drebate, – pasakė ji. – Jums reikia pavalgyti. Turėjome suvalgyti visą maistą iš šaldytuvo, kad nesugestų, bet liko konservuotų persikų, jau siūliau. Turiu įvairaus konservuoto maisto. Ir kiaušinių.

Ji parodė į stalą ir pamačiau jo vidury pintinėlę kiaušinių.

– Iš kur jų gavote? – paklausiau.

– Savų vištų, – atsakė ji ir nusišypsojo. – Surenku kas rytą, norime jų ar ne. Iškepsiu jums kelis.

Pažiūrėjau į seną elektrinę viryklę.

– Kaip? – paklausiau.

– Kieme turime kepsninę, – atsakė ji. – Ir rūkyklą. – Ji ištraukė iš po stalo kėdę. – Sėskitės, – pasakė. – Nuo jūsų drebulio sienos nugrius.

Buvau tokia nusilpusi nuo menkų ryto darbų, kad tiesiog susmukau ant kėdės. Nesijaučiau alkana, bet žinojau, kad turiu valgyti.

– Gerai, – atsakiau. – Kiaušiniai būtų puiku.

Ji atnešė man pusryčius į svetainę, kad galėčiau sėdėti ant raišojo krėslo užkėlusi sužeistąją koją ant otomanės. Ji gražiai iškepė tris kiaušinius. Suvalgiau du ir skrandis užsikimšo. Netgi išgėriau puodelį kavos, kurią Talis išvirė ant kepsninės.

– Aš nemėgstu kavos, – pasakė Simė. Ji sėdėjo ant languotos sofos ir man pasirodė, kad džiaugiasi žiūrėdama, kaip aš valgau, tarsi motina sveikstančiu vaiku. – Talis, – kalbėjo Simė, – gali išgerti po kibirą kavos tris kartus per dieną.

– O kur Talis? – paklausiau, nes nemačiau jo nuo vakar.

– Medžioja, – atsakė ji. – Parneš ko nors vakarienei.

Dirstelėjau į duris, prie kurių buvau mačiusi šautuvus. Tik vienas stovėjo atremtas į sieną.

– Ką jis medžioja? – paklausiau. Neturėjau nė vieno draugo medžiotojo, ta veikla man atrodė barbariška. Bet dabar supratau, kaip naudinga mokėti medžioti.

– Ak, viską, – atsakė Simė gūžtelėdama pečiais. – Triušius. Kalakutus. Kartais elnius. Jis daug žvejoja, bet jam nepatinka žvejoti be valties. – Ji nusijuokė. – Taliui patinka, kai dingsta elektra, – pridūrė ji. – Tada jis elgiasi kaip pramoginės išlikimo laidos dalyvis.

– Tau pasisekė, kad jį turi, – pasakiau.

– Taip, panele, tikrai.

Padėjau lėkštę su trečiu kiaušiniu ant klibančio stalo šalia klibančio savo krėslo.

– Sime, man reikia sugalvoti, kaip grįžti į oro uostą. – Žiūrėjau į ją beveik atsiprašomai. Ji buvo miela, o šitaip trokšdama ištrūkti, jaučiausi įžeidžianti jos svetingumą. – Ta žemės juosta, apie kurią Talis kalbėjo… ar ja įmanoma išeiti iš salos?

Simė išpūtė akis.

– Ak, panele, ne, – atsakė ji. – Ji per daug apsemta, o jeigu nebūtų per gilu, tai srovė per stipri. Akimirksniu jus pargriautų. Nepatikėsite, kaip ištvino upelis.

Bejėgiškai žvelgiau į ją.

– Ką man daryti? – paklausiau.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Kantrybė – dorybė, – maloniai atsakė ji.

– Tiesa. – Atsidusau.

Kojos oda degė ir aš pasilenkiau atraityti klešnės. Žaizda palei juodus siūlus buvo paraudusi ir ištinusi, bet atrodė geriau.

– Ledi Alisa visada susiuva mums žaizdas, – pasakė Simė. – Kartą siuvo Taliui koją. Jis šaukė ir keikėsi, kol ji siuvo. Jis ne visada toks kietas, kaip atrodo.

– O kas atsitiko tavo antakiui? – Paliečiau sau virš akies toje vietoje, kur Simės antakis buvo prakirstas.

– Ak. – Ji nusipurtė, tikriausiai prisiminusi įvykį. – Aną žiemą buvo daug ledo. Aš paslydau nešdama malkas. Talio nebuvo namie, kraujas smarkiai bėgo, todėl slysčiodama turėjau eiti pas Ledi Alisą prie kaktos prispaudusi skudurą. – Ji palietė randą pirštų pagalvėlėmis. – Ledi Alisa išvirina siūlą ir adatą ir nusiplauna rankas specialiu muilu, kurį naudoja tik tada, kai reikia siūti žaizdą.

– Ar ji… didikė? – paklausiau.

– Kokia didikė?

– Na, jūs ją vadinate Ledi Alisa.

Simė vėl gūžtelėjo pečiais.

– Toks jos vardas. Ledi Alisa Harnet. Vardą ji gavo gimusi, o ištekėjo už Harneto. Jos mergautinės pavardės nežinau.

– Kur ji gyvena?

– Netoliese, – atsakė Simė. – Aplankysime ją, kai galėsite vaikščioti.

O ne, to nebus. Ketinu grįžti namo į Rolį dar prieš kojai užgyjant.

– Ledi Alisa ir mano senelė vaikystėje buvo draugės, – pasakojo Simė. – Tais laikais čia nebuvo mokyklų juodukams, bet mano senelė mokė Ledi Alisą. Nors pati buvo baigusi tik penkias klases.

Ledi Alisa juodoji. O aš įsivaizdavau moterį, panašią į karalienę Elžbietą.

– Vadinasi… – mėginau atspėti, kaip Simė ir Talis apsigyveno šioje atokioje vietoje. – Tu čia užaugai?

– Taip. Mama ir senelė taip pat. Senelės artimieji irgi. Jie slapčia varė naminę, iš to vietovė gavo Paskutinės Priebėgos pavadinimą. Po mamos mirties mane augino senelė. O prieš keletą metų ir senelė mirė. – Simė žvelgė pro mane, tarsi matytų senelę, stovinčią man už nugaros. Vos neatsigręžiau pažiūrėti. – Jūs gyvenate jos kambaryje, – pasakojo ji vėl atsisukusi į mane. – Kurį laiką sirgo. Nesveiki plaučiai. Tikiuosi, jums nebaisu miegoti ten, kur ji mirė.

– Ne, visai nebaisu, – atsakiau. – Esu dėkinga už tai, kad iš viso turiu lovą. Bet užjaučiu tave dėl jos netekties.

– Taip, – atsakė ji. – Aš jos ilgiuosi.

– Ar lankei mokyklą? – paklausiau.

Atrodė, mano klausimas ją šiek tiek įžeidė.

– Žinoma, – atsakė ji. – Baigiau devynias klases, bet kaip tik tada senelė susirgo ir jai manęs reikėjo namie.

– Ar Talis irgi užaugo čia?

– Ne. Jis čia pasirodė likus metams iki senelės mirties. Gyveno palapinėje.

– Tikrai?

– Jis gamtos žmogus. Negaliu priversti jo miegoti name.

– Ar seniai jūs vedę? – paklausiau.

– Mes nesame susituokę nei bažnyčioje, nei kitur. – Ji pešiojo sofos pagalvės audinį. – Gal kurią dieną susituoksime, bet man nesvarbu. Gyvename pagal bendrąją teisę. Jau keletą metų. Galima sakyti, nuo tada, kai jis atvyko į Paskutinę Priebėgą.

– Kiek tau metų? – paklausiau.

– Septyniolika.

O jie gyvena kartu jau kelerius metus? Mintyse iš karto atsirado žodžiai išžaginimas kaip įstatymo nustatytas nusikaltimas. Apie jį žinojau daugiau, negu norėčiau žinoti. Gal šiose vietose žmonės nesuka dėl jo galvos. Kita vertus, akivaizdu, kad Talis ją myli. Prisiminiau, kaip vakar jis kvėpė jos plaukų aromatą. „Ji bus gera mamytė, tiesa?“

– O ar seniai jūs ištekėjusi? – paklausė Simė.

– Treji metai. – Tą akimirką panūdau būti su Adamu. Prisiminiau, koks švelnus jis buvo man oro uoste. Žybtelėjo viltis, nors abu vengėme prisiliesti prie sunkiausių temų. Jokių kalbų apie kūdikius. Ir jokių kalbų apie įsivaikinimą. – Jis vardu Adamas, – pridūriau.

– Ar turite vaikų?

– Deja, ne.

– Gal ir gerai. – Simė persibraukė ranka pilvą. Ji vilkėjo ta pačia vakarykšte suknele, per vidurį audinys buvo įsitempęs. – Dabar, jums dingus, jie būtų labai išsigandę.

Simė buvo nėščioji, kurias tapo dailininkai – šviesi, lengva, auksinė. Tokioms nėščiosioms pavydėdavau, troškau tokio atsikišusio pilvo su vaikeliu. Bet žiūrėdama į Simę to troškimo nebejaučiau. Tik liūdesį, nes nebetikėjau, kad mano kūnas išnešiotų kūdikį.

– Kada gims tavo mažylis? – paklausiau.

– Tiksliai nežinau. – Simė šypsodamasi žiūrėjo į pilvą, lyg matytų būsimą savo sūnų arba dukterį.

– Ar gydytojas tau nepasakė? – vėl paklausiau.

Simė pirštų galiukais braukinėjo ant pilvo vingius.

– Pas gydytoją nebuvau.

Ji žiūrėjo į nematomus vingius ant pilvo ir nepakėlė akių į mane tarsi žinodama, kad jos atsakymui nepritarsiu.

– Nebuvai… iš viso? – nusistebėjau.

– Nebuvau, – atsakė ji. – Ledi Alisa sako, kad aš esu sveika ir kūdikis sveikas. Spardosi kaip į spąstus pakliuvęs oposumas, prisiekiu. – Ji vėl pažiūrėjo į mane. – Man svarbu tik tai, kad jis būtų sveikas, – pasakė ji. – Visa kita nesvarbu.

– Ar gimdyti važiuosi į ligoninę?

– Neturime pinigų ligoninei, – atsakė Simė.

– Galima rasti būdą, kaip padengti gimdymo išlaidas.

Ji vėl pradėjo raityti vingius ant suknelės medžiagos.

– Ledi Alisa pasirūpins, – pasakė ji. – Kai gimdysiu.

– Ar ji… ar Ledi Alisa pribuvėja?

– Ką reiškia tas žodis?

– Pribuvėja tokia moteris, kuri išmoksta priimti gimstančius vaikus ir turi licenciją.

Simė kantriai žiūrėjo į mane.

– Ji pati pagimdė aštuonis ir priėmė daug kitų vaikų, todėl, manau, ji gerai moka savo darbą, – pareiškė Simė šypsodamasi.

Bet jos šypsena kai ką slėpė. Kai ką, nuo ko ant sprando šiaušėsi plaukai.

Tai buvo panašu į baimę.