Pirmas SKYRIUS

Maja

Daugybę kartų esu praėjusi pro didžiulį pastatą, dunksantį Sostinės bulvare, bet vidun taip ir neįžengusi. Šiandien jaučiuosi laisva, aikštinga ir impulsyvi. Visos kaimynės mamytės tikino mane, kad senojoje parduotuvėje galima gerai nusiderėti. Man nereikia derėtis. Mudu su Adamu galime sau leisti viską, ko norime. Dviejų gydytojų – vaikų ortopedės ir anesteziologo – pajamos apsaugo nuo piniginių rūpesčių. Tik įžengusi į pastatą, kai mane apgaubė citrinų aliejaus aromatas, supratau, kodėl čia atėjau. Prisiminiau Keitę Vinston, mūsų šiaurinio Rolio priemiesčio skaitytojų klubo narę, sakiusią, kad šioje parduotuvėje ji mačiusi labai gražius vaiko kambario baldus. Keitė tada laukėsi pirmagimio. Dabar laukiasi trečio vaiko. Pagaliau aš pritapsiu, galvojau žengdama į pastato fojė, betoninės grindys buvo nuklotos senais rytietiškais kilimais, o sienos nudažytos raudona ir auksine spalvomis.

Visos penkiolika skaitytojų klubo moterų turi vaikų, išskyrus mane. Jos mielos ir draugiškos, bet kai ima kalbėti apie pilvuko skausmus, darželius ar Rolio mokyklos programos pliusus ir minusus, jaučiuosi kaip pašalinė. Joms atrodo, kad man tai nerūpi. Iš pat pradžių mane nuo jų atitolino gydytojos profesija. Jos įsitikinusios, kad vietoj motinystės aš pasirinkau karjerą. Jos visos augina vaikus namie. Dauguma neilgai dirbo prieš pastodamos, kelios tebedirba namie, bet žinau, kad jų būrelyje nepritampu. Jos nė nenumano, kaip aš troškau būti viena iš jų. Bet tą jausmą slėpiau. Tačiau dabar aš pasirengusi atsiverti. Per kitą susirinkimą pasakysiu joms. Tikiuosi, pajėgsiu kalbėti nežliumbdama.

Šiandien suėjo šešiolika savaičių. Uždėjau ant pilvo ranką eidama kairiu parduotuvės sparnu, tarp pertvarų čia išdėlioti gražūs naudoti baldai arba rankų darbo gaminiai. Buvau saugi. Mes buvome saugūs. Daugelis porų paskelbia naujieną praėjus trims mėnesiams, bet mudu su Adamu patyrėme, kad dvylikos savaičių per mažai. Aną kartą išnešiojau dvylika savaičių ir dvi dienas. Šį kartą nusprendėme palaukti keturis mėnesius. Šešiolika savaičių. Iki to laiko niekam nesakysime – žinoma, išskyrus Rebeką, – o vaikų kambarį pradėsime tvarkyti tik peržengę šešiolikos savaičių ribą.

Šypsodamasi vaikštinėjau po parduotuvę tarsi šiaip sau, lyg neketindama nieko pirkti. Vienos atitvaros pilnos pačių įvairiausių prekių, jų prigrūsta tiek, kad ir norėdama nosies neįkiščiau. Kitos erdvios – lentynų skyreliuose guli po vieną prekę. Prie durų į kai kurias kabinas puikavosi iškabos – siekiama sudaryti žavios parduotuvėlės ant kampo, o ne atitvaros didžiuliame sandėlyje įspūdį: „Arkliavagio gūžta“, „Endžės niekučiai“, „Šiaurės Karolinos rankdarbiai“. Vaikšto tik vienas kitas pirkėjas ir ničniekas nestebi salės. Panorėjęs nugvelbtum kokį daikčiuką ir įsikištum į kišenę – niekas nematytų. Toks pasitikėjimas žmonėmis mane staiga nudžiugino. Hormonai sukilo ir man svaigtelėjo galva.

Vienoje atitvarų perbraukiau pirštais per lygų poliruotą stalo paviršių, kitoje paliečiau skiautinių antklodės kampą. Praėjau pro mažytėlaitę atitvarą, kurioje stovėjo tik stalas, o ant jo – kavinukas ir suvyniotos bandelės, įdarytos mėlynėmis. Mažoje etiketėje parašyta: Kava nemokamai. Bandelė – 1,5 dolerio. Šalia pintinėlėje gulėjo šeši dolerio banknotai. Nepajėgiau atsispirti. Paėmiau dvi bandeles rytdienos pusryčiams ir įmečiau į pintinėlę penkis dolerius. Ėjau toliau apimta nesuprantamo džiaugsmo. Žmonėmis pasitikėti galima, jie sumoka už bandeles. Pasaulis nuostabus!

Pajutau norą paskambinti Adamui ir išgirsti jo balsą. Kada pastarąjį kartą jam skambinau be priežasties? Rytą nemačiau jo išeinančio į ligoninę, o visą dieną pati priiminėjau ligonius savo kabinete. Jeigu šiandien Adamui operacijos pavyks, jis grįš namo anksčiau ir galėsime išeiti pavakarieniauti. Kartu atšvęstume įveiktą šešiolikos savaičių etapą. Kūdikis gims Naujųjų metų dieną. Ar gali būti geriau? Naujų metų pradžia. Mūsų trijų naujo gyvenimo pradžia. Ir santykiai su Adamu susitvarkys. Kai sužinojo, kad aš nėščia, tarp mūsų pakibo įtampa, nė žodžiu apie ją neužsiminėme, nes nežinojome, kaip jos atsikratyti. Jeigu būčiau atviresnė, turėčiau pripažinti, kad įtampa atsirado daug anksčiau. Bet ji tikrai išnyks. Vakarieniaudami pasikalbėsime, pagaliau mūsų ateitis bus visavertė ir švytinti. Gal sudarysime vardų sąrašą, iki šiol nedrįsdavome. Tada grįšime namo ir mylėsimės, mylėsimės iš tikrųjų, kaip anksčiau, kol meilės aktas nebuvo virtęs apvaisinimo aktu. Kadaise mes puikiai sutarėme lovoje. Noriu vėl taip jaustis.

Už kelių metrų priešais pamačiau iškabą „Kūdikio kraitis“ ir numoviau tiesiai ten. Keitė minėjo šią vietelę, neabejoju. Man įžengus į kvadratinę kabiną citrinos kvapas sustiprėjo. Kabina pilna baldų, bet jie sustatyti pagal tam tikrą tvarką. Baltos lovelės, komodos ir stovynės vienoje pusėje, tamsiai rudos lovelės, perrengimo stalai ir supamieji krėslai – kitoje. Virpėjau iš nekantrumo nežinodama, nuo ko pradėti. Prie kiekvieno baldo kabojo kortelės, aiškinančios, kad baldai perdažyti ir atitinka dvidešimt pirmo amžiaus saugumo reikalavimus. Dažai su švino priemaišomis nuskusti. Lovelės kraštų strypai sutankinti. Baldeliai buvo nuostabūs. Mudu su Adamu neskubėjome paversti vieno iš miegamųjų vaikų kambariu, tačiau gulėdami naktį ir kalbėdamiesi viską jau suplanavome iki mažiausių smulkmenų. Ar daug vyrų šitaip domėtųsi? Mums buvo lengviau įsivaizduoti freską, kurią nupieštume ant vaiko kambario sienos, negu patį vaiką. Dabar viskas pasikeis.

Beveik valandą praleidau erdvioje atitvaroje rašydamasi į užrašinę viską apie baldus. Kainas. „Kūdikio kraičio“ savininko duomenis. Viską. Pagaliau nenoromis išėjau. Negalėjau pirkti. Dar ne. Nebuvau pasirengusi erzinti likimo.

Kai kūdikis gims, man bus beveik trisdešimt penkeri. Pirmąjį gimdyti geriau anksčiau, bet dabar nebesvarbu. Pirmąjį. Vėliau bus daugiau, mažiausiai dar vienas, nes baldelius jau turėsime. Gal du. O gal jų bus pilni namai, pagalvojau, ir svaigulys grįžo.

Vos įžengus į namus, Adamas paskambino mobiliuoju.

– Naktis bus ilga, – pasakė jis. – Kelios skubios operacijos, aš dalyvauju. Kaip laikaisi?

– Puikiai, – atsakiau atstumdama duris į kiemą ir išleisdama Čonsį, nes per vėlai pamačiau, kad keturi elniai čiaumoja mūsų azalijas. Čonsis stryktelėjo nuo verandos laiptelių ir kaip pašėlęs ėmė loti. Net juokas suėmė, kaip abejingai į jį dirstelėjo elniai. Jie žino, kad jis neperžengs nematomos sienos.

– Ant ko Čonsis loja? – paklausė Adamas.

– Ant elnių, – atsakiau, bet apie azalijas neužsiminiau. Adamui elniai juokingi ir gražūs, kol neužklysta į kiemą. – Ar užvalgysi ligoninėje? – paklausiau supratusi, kad šventę teks atidėti kitam vakarui.

– Taip. – Jis patylėjo. – Šįvakar dirbsiu su Lisa, – jis užsiminė apie chirurgę ir mūsų abiejų gerą bičiulę. – Ar galiu pasakyti jai apie Polivogą?

Nusišypsojau. Mūsų kūdikio pavardė bus Polardas arba Polard, o Adamas prieš porą savaičių praminė jį Polivogu. Tada supratau: jis neabejoja, kad šį kartą viskas bus gerai. Mane nusmelkė vos juntamas nerimas, kad Adamas prisipažins Lisai, bet pasistengiau jį užgniaužti. Metas pasauliui džiaugtis kartu su mumis.

– Gali, – atsakiau.

– Puiku, Mai. – Iš balso supratau, kad jis šypsosi. – Šiąnakt nemiegokime, kalbėkimės iki aušros, gerai?

O taip.

– Nekantrauju, – atsakiau.

Pašėriau Čonsį, užvalgiau salotų ir užlipau pasėdėti į būsimą vaiko kambarį. Kol kas jame stovi tik vienas baldas – supamasis krėslas. Jo vienintelio mums nereikės pirkti, ir man visai nesvarbu, jeigu mūsų senasis aplūžėlis nederės prie „Kūdikio kraičio“ baldų. Tame krėsle mama žindė ir supo mane su Rebeka. Tai vienas iš nedaugelio baldų, priklausiusių mano tėvams. Rebeka, žinoma, neturi nė vieno. Sesuo gyvena Darame, Dorotėjos Ladlou Viktorijos stiliaus namo antro aukšto bute, jos baldai susigraibyti iš nežinia kur. Ji retai būna namie ir jai nė motais, bet man pikta, kad mums neužteko įžvalgumo pasilikti daugiau tėvų daiktų. Buvome paauglės, baldai mums nė kiek nerūpėjo. Supamąjį krėslą pasilikome tik todėl, kad socialinė darbuotoja pasakė, jog kada nors džiaugsimės jį turėdamos, o mes buvome per daug priblokštos, kad prieštarautume.

Sėdėdama krėsle įsivaizdavau čia stovinčius „Kūdikio kraičio“ baldus. Jie puikiai tiks ir dar liks erdvės freskai. Uždėjau rankas ant pilvo. „Ką manai, mažyli? Ko norėtum, gyvūnų? Nojaus laivo? Gal žuvų? Paukščių?“ Aš svajoklė, pamaniau. Kada paskutinį kartą svajojau? „Tu tikra retenybė, – pasakė Adamas vos susipažinus, kai atrodė, kad viskas tarp mūsų kibirkščiuoja. – Gydytoja ir svajotoja. Mokslininkė ir romantikė, žavus derinys.“

Jis buvo teisus, nors koks nelengvas kartais būna šitas derinys. Taip ir mačiau save kaip namų šeimininkę, visai kaip mano kaimynės, gyvenimą lengvai ir iki kraštų užpildytą vaikų poreikių. Bet darbo keliami iššūkiai man irgi patiko. Rasčiau būdą jiems suderinti. Ir visus kitus penkis mėnesius iki gimdymo ketinu dirbti – kuo ilgiau, jeigu tik kūdikį nešiosiu sėkmingai.

Mūsų rajono gatvelės buvo tuščios, kai išsivedžiau Čonsį vakare pasivaikščioti. Mėnulio pilnatį dengė reti pilki debesys, iškritusi migla smelkėsi man į plaukus. Rugpjūtis buvo drėgnas. Po gatvės žibintu pamačiau, kad ir Čonsio plaukai žvilga nuo mažyčių lašelių. Vingiuotose be šaligatvių gatvelėse namai stovi atokiau vienas nuo kito, jie patys įvairiausi. Kolonijinio stiliaus plytiniai namai, kaip mūsų, ir apkalti kedro mediena – šiuolaikiniai. Sklypus vieną nuo kito skiria miškeliai, gatvelių pakraščiai taip pat apaugę medžiais. Adamas paprastai eina kartu šitaip vėlai pasivaikščioti, bet kai mūsų visiškai saugiomis gatvelėmis pėsčiuoju viena, nugara bėgioja šiurpuliai. Čonsis didelis šuo. Sveria kone penkiasdešimt kilogramų. Senbernaro ir vokiečių aviganio mišrūnas. Tamsaus plauko, atrodo piktas, bet ėriuko būdo. Nuostabus vaikų draugas, tas jo bruožas ir nulėmė, kai pamatėme jį gyvūnų globos centre prieš trejus metus. Tada nenumanėme, kad tų vaikų teks laukti taip ilgai.

Skausmas, kurį pajutau, buvo toks nežymus, kad kita moteris nebūtų atkreipusi dėmesio. Bet aš tą skausmą jau esu patyrusi, atrodė, kad gimdą lėtai iš pasalų spaudžia kumštis.

Stabtelėjau priešais ilgą pušų eilę.

– O ne, – sušnibždėjau. – Eik šalin.

Čonsis pažiūrėjo į mane, aš prispaudžiau delną prie burnos ir visa savo esybe pasidaviau vos juntamam skausmui.

Ar skausmas praėjo? Susikaupiau. Gal tik pasivaideno? Galbūt tik dilgtelėjo ilgiau pavaikščiojus. Gal sutriko virškinimas?

Čonsis prisiglaudė prie kojos ir aš uždėjau ranką ant jo didelės galvos. Panorau grįžti namo, bet kojos tarsi prilipo prie grindinio. Štai ir vėl. Bjaurus pasalūniškas kumštis.