Dvidešimt pirmas SKYRIUS

Rebeka

Jie parskrido į oro uostą vėlyvą vakarą. Rebeka spoksojo pro langą į tamsėjantį dangų, sąstingis jau buvo apėmęs kiekvieną ląstelę. Net kai Adamas atsisukęs paklausė: „Gal mums reikėjo likti su gelbėtojais?“ ji nesivargino atsakyti. Atskrido daugiau gelbėtojų. Proskynoje tilpo tik du lėktuvėliai, todėl ten buvę komandos nariai stumte įstūmė juos į mėlyną ir geltoną sraigtasparnį. Gelbėtojai švelniausiai paaiškino, kad jiedu su Adamu tik trukdytų. Laikas dirbti profesionalams. Jiems reikia įrangos, kad galėtų pasiekti lakūnę. Reikia dar vienos valties. Reikia… Rebeka nebeprisiminė, ką dar jie minėjo. Jie ragino ją, o ji nesipriešino, ėjo prie sraigtasparnio nejausdama kojų. Savo kojų.

– Rebeka, – niūktelėjo ją Adamas. – Gal mums reikėjo pasilikti?

Ji neatsakė. Tik spoksojo pro langą ir neleido sąstingiui dingti.

Gelbėtojai nežinia kaip nustatė, kad lakūnė negyva. „Veikiausiai mirė iš karto“, – pareiškė vienas iš jų. Taigi keturiolika valandų ieškoję jie rado lakūnę, aligatoriaus apgraužtą vargšą vaikiną ir daugybę metalo nuolaužų. Keturių žmonių pasigendama. Bet juk aplinkui vyksta panašūs dalykai, dingę tūkstančiai žmonių. Ar kas nors žino, kiek jų įstrigo savo namuose? Ar kas nors žino, kiek jų guli nuskendę po vandeniu savo gatvėse ir kiemuose? Rebeka nenorėtų išgirsti sakant: „Kodėl naudojame išteklius keturiems dingusiems žmonėms ieškoti, kai nieko nežinoma apie tūkstančius?“ To ji nenorėtų. Nenorėjo galvoti ir apie tą gražią šaką su lapais, skubančią upeliu į upę, kurioje akimirksniu ir negrįžtamai prašaps. Ir Rebeka apie ją negalvojo. Iš viso negalvojo.

Kai nutūpė oro uoste, ji iš karto nuėjo į skubiosios pagalbos palapinę, palikusi Adamui atsiskaityti Dorotėjai už dienos veiklą. Ji pasinėrė į darbą, džiaugėsi galėdama būti su ligoniais, kurie nežinojo ir kuriems nerūpėjo nei kas ji, nei kas jai atsitiko. Jie rūpinosi tik savim, o daugeliu atvejų vieni kitais, nes gerumas buvo užkrečiamas. Juo labiau jie jautėsi įstrigę, juo labiau pūliavo jų žaizdos, juo labiau jie bijojo, tuo stipriau jautėsi esą vieningi ištikus bėdai. Ji matė tą gerumą, kai moteris atidavė paskutinį savo vandens gurkšnį pagyvenusiam vyrui. Vaikinas laikė ant kelių karščiuojantį nepažįstamų žmonių vaiką. Ji norėjo būti šalia jų. Dabar ji viena iš jų. Gal jiems pagelbės, jeigu negali pagelbėti sau.

Vidurnaktį Rebeka pastebėjo atskubančią Dorotėją. Ją pamačius sąstingį nusmelkė siaubas.

– Jokių naujienų, – paskubėjo pranešti Dorotėja. Ji atitraukė Rebeką nuo ligonio nepaisydama, kad ji priešinasi. – Nusiunčiau Adamą miegoti, – pasakė ji. – Noriu, kad tu irgi pamiegotum.

– Man čia gerai, – Rebeka negalėjo žiūrėti Dorotėjai į akis. Žvelgė į išvargusių, prakaituojančių sužeistųjų ir ligonių eilę.

– Netiesa, – atkirto Dorotėja. – Reikalauju, kad pamiegotum. Tave pakeis naujai atvykęs medikų komandos gydytojas.

Tada Rebeka pakėlė akis.

– Neversk manęs išeiti, – pasakė ji.

Jos balsas nuskambėjo skausmingai, bet ji susivaldė ir vėl tvirtai įsikibo sąstingio.

Dorotėja pasidavė.

– Nerimauju dėl tavęs, – paaiškino ji.

– Nereikia.

– Dar dvi valandas. – Dorotėja dirstelėjo į laikroduką. – Ir viskas. Tada eini miegoti.

Rebeka linktelėjo neįsipareigodama ir grįžo į brezentinį kabinetą.

Po kelių valandų apžiūrint jautrų paauglės pilvą viskas pasikeitė. Ankstyvo ryto šviesa blyškiai nugelsvino palapinės brezentą ir sąstingis dingo taip netikėtai, kad Rebeka aiktelėjo. Viskas aplink ją čirkšt – ir staiga tapo ryšku: dejuojanti juodaodė mergaitė ant lovelės. Senos žalios šlepetės ant mergaitės kojų. Jos pačios blyškūs pirštai, spaudantys tamsią mergaitės odą. Šalia gulintis padėklas su instrumentais. Čirkšt čirkšt! Ji atitraukė rankas nuo mergaitės kaip nusvilusi. Bėgdama iš atitvaros čiupo sesutei už rankos.

– Man reikia išeiti! – pasakė. – Mergaitės pilvo apačioje, dešinėje pusėje…

Ji nebaigė sakinio. Išpuolė iš palapinės per laukiančių pacientų jūrą. Bėgo vestibiuliu, tada koridoriumi ir laukimo sale, sausakimša žmonių, neturinčių kur eiti. Pastūmusi vartus ji nubildėjo laiptais ir išbėgo į aikštelę, o ten tupiančių ir kylančių sraigtasparnių riaumojimas užgulė jai ausis. Ji pasilenkė prie pastato sienos ir rėkė, rėkė, rėkė, sraigtasparniai stelbė jos balsą, kol galiausiai nebeliko ką stelbti.