Dešimtas SKYRIUS

Rebeka

Rebeka sėdėjo savo pamėgtame raudono aksomo krėsle kavinėje Starbucks nusispyrusi batus, pasikišusi po savimi kojas, ant stalelio pasistačiusi dvigubą porciją amerikietiškos kavos. Ji skaitė knygą, kurią parašė Raudonojo Kryžiaus darbuotojas, grįžęs iš misijos Kinijoje po žemės drebėjimo. Nors ir pačiai teko dirbti Kinijoje, šiandien nepajėgė susikaupti prie knygos. Ji nenustygo vietoje, kava nepadėjo.

Žemės drebėjimo Ekvadore padariniai buvo baisesni, negu viltasi, todėl Rebeka nekantravo ten važiuoti. Brentas jau visą savaitę dirba už trisdešimties mylių nuo epicentro ir galiausiai tik vakar paskambino jai per palydovinį ryšį. „Pasakyk Dotei, kad mums čia tavęs reikia“, – pasakė jis. Ten labai trūksta žmonių, bet Dorotėja nenori, kad ji skristų.

– Tik tada, kai paaiškės, ką tie šėtonai rengia Atlante, – pasakė Rebekai, kai šioji perdavė jai Brento žinutę.

Atogrąžų audra, susidariusi atokiai nuo Bermudų, dabar virto uraganu ir buvo pavadinta Karmen vardu. Rebekos nuomone, audra neverta būti pavadinta uraganu. Orų žemėlapyje ji viso labo panaši į pasipūtusią baltą amebą. Niekas nežino, kur ji užgrius žemyną, jeigu iš viso užgrius. Gal Pietų Karoliną? Gal kiek šiauriau – Hateraso atolą ir gretimas salas? Bet audra tokia apgailėtina, kad evakuacija yra savanoriška, ir Rebekai aišku, jog daugelis žmonių liks namie, kad pamatytų, kaip verčiasi bangos, kaukia vėjas, kad pasimėgautų būdami taip arti pavojaus, bet jausdamiesi saugūs. Daramo ir visos valstijos laukė gausūs lietūs ir nestiprūs vėjai, bet tik tiek, todėl Rebekai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad ji įstrigo Šiaurės Karolinoje dėl paprasčiausio lietaus. Tačiau ji pripažįsta, kad Dotė turi puikią nuojautą audroms. Rebekai kartais atrodo, kad Dotė pasirinko ne tą profesiją, jai reikėjo tapti meteorologe. Ar ji pati, tapusi asociacijos direktore, sugebės tiksliai kaip Dotė nustatyti, kur, kada ir kokių žmonių reikia?

– Nerimauju ne vien dėl Karmen, – sakė jai Dorotėja tą rytą savo valgomajame kabinete. Ji rodė į orų žemėlapį kompiuterio ekrane. – Matai šitas dvi paneles į šiaurę nuo Haičio? – Ji perbraukė pirštu kitas dvi amebas. – Aš jomis nė kiek nepasitikiu.

– Gerai, – sutiko Rebeka. – Kaip nori.

Štai kodėl dabar ji stūmė laiką – mankštinosi salėje, bėgiojo, atsakinėjo į senus elektroninius laiškus ir padėjo Dorotėjai atlikti administracines asociacijos užduotis.

Galiausiai vakar ji rado kelias laisvas valandas pabūti su Maja. Jos užsisakė frapučino toje pačioje kavinėje Starbucks ir kalbėjosi apie kūdikį. Sėdėjo lauke, kiemelyje, kad Rebeka galėtų rūkyti, ir ji užvertė Mają patarimais. Per anksti spręsti, ar mėginti iš naujo, kalbėjo ji. Maja kurį laiką turėtų išmesti iš galvos mintis apie kūdikį. Ji turėtų leisti Adamui pasielvartauti prieš pradėdama kalbėti apie įsivaikinimą. Galbūt tada jis bus pasirengęs.

Maja klausėsi kantriai, tai ji moka, bet daugiau žiūrėjo į puodelį negu į Rebeką. Kai Rebeka baigė seseriškų patarimų virtinę, Maja palinko jos pusėn.

– Žinau, kad širdyje tu linki man geriausio, Beke, – pasakė ji, – bet tu nesuprasi, koks tai jausmas.

Rebeka nepasakytų, kodėl tie žodžiai ją įskaudino. Gal todėl, kad buvo teisingi? Ji tikrai nesuprato. Ji negali susilyginti su Maja ir buvo nemalonu tai jausti. Ji norėjo papasakoti apie keistąją fantaziją Brento viešbučio kambaryje, kai pasidingojo, kad laiko rankose kūdikį, apie stiprų netekties jausmą, bet laiku susigriebė. Majos netektis tikra, o jos – įsivaizduota.

– Ką gi, – atsakė ji, – bet aš noriu suprasti.

– Dėl to ir kyla tarp manęs ir Adamo keblumų, – pareiškė Maja.

Rebeka susiraukė. Ką reiškia „dėl to“? Maja moka kalbėti aptakiai. Niekada nepasako atvirai, ką galvoja.

– Dėl ko? – paklausė Rebeka. – Ar dėl to, kad jis nenori įsivaikinti?

– Iš dalies, – atsakė Maja. – Nesakiau tau, nes nenorėjau, kad nerimautum, bet mūsų santykiai pasikeitė po pirmojo persileidimo.

Rebeka prisiminė priešpiečius su Adamu prieš kelias savaites, kai jis pasakojo apie Polivogą. Koks laimingas jis atrodė! Tada ir suprato, kad pastaraisiais metais jo gebėjimas džiaugtis buvo nuslopęs.

Ji užgesino cigaretę ir pasilenkė į priekį.

– Judu esate kaip vienas, Maja, – pasakė ji. – Visoms poroms pasitaiko geresnių ir prastesnių laikų.

Rebeka sulaikė kvapą laukdama, kada Maja vėl pasakys, kad ji negali suprasti, nes niekada nebuvo ištekėjusi, bet Maja tik pečiais gūžtelėjo.

– Žinau, – atsakė ji. – Bet tas jausmas… toks negeras.

Adamas ir Maja. Maja ir Adamas. Skirtingiausi žmonės – ekstravertas ir introvertė, linksmas ir rimta, – bet drauge jie sudaro visumą, subalansuotą vienį. Rebeka neįsivaizdavo Majos be Adamo. Ji neįsivaizdavo, kad jos pačios gyvenime nebūtų Adamo, svainio.

– Tai laikina, – kalbėjo ji. – Tu ištversi, mieloji. Neskubink reikalų. Vis tiek nieko nepadarytum. Bet, – ji vėl pasilenkė į priekį, – galėtum kai ką pakeisti darbe, nes dirbi per daug.

Darbas – tema, kurią ji gali suprasti, todėl jautėsi saugesnė. Maja dirbo ir už atostogaujantį kolegą. O jį galėjo pakeisti kita gydytoja, nepatyrusi persileidimo prieš dvi savaites.

– Man geriau, kai aš užsiėmusi, – pasakė Maja. – Juk žinai, kokia esu.

Rebeka žino. Darbas padėdavo Majai įveikti viską. Net po tėvų mirties, kai seserų gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, Maja visa galva pasinėrė į mokslą. Mokytojai ir mokyklos patarėjas negalėjo atsistebėti. Maja visada buvo gera mokinė, jai nereikėjo labai stengtis, kad sektųsi, to Rebeka pavydėjo, jai pačiai dėl gerų pažymių tekdavo kalti. Bet po tėvų mirties Maja visai atsidavė mokslui ir gimnaziją baigė per trejus, ne per ketverius metus. Visi tik ir kalbėjo, kokia ji gabi. Niekas nekreipė dėmesio, jog Rebeka paaukojo savo pirmuosius metus koledže pavaduodama seseriai motiną ir tėvą ir stojo į kovą su sistema, kad Majai neskirtų globėjų, ji virė, valė ir skalbė, kol Maja kopė į klasės viršūnę.

Po žmogžudystės Maja pasikeitė tik vienu požiūriu – iš laimingo vaiko virto paaugle, bijančia savo šešėlio. Tai suprantama. Ji buvo ten, kai šaudė. Kas su tuo susitaikytų ir liktų nepasikeitęs?

Rebeka užvertė knygą apie žemės drebėjimą Kinijoje ir pasidavė. Per penkiolika minučių ji neįsidėmėjo nė vieno žodžio. Nurijusi paskutinį gurkšnį ji atsistojo. Geriau pabėgios. Atsikratys nemalonių prisiminimų.

Ji išėjo iš kavinės ir sparčiai nužingsniavo, lyg norėdama joje palikti prisiminimus, bet nebuvo lengva. Per visą vakarykštį pokalbį su Maja ji galvojo apie šaudymą restorane. Ji nekentė ginklų, jai buvo atgrasu gydyti susišaudymų aukas, bet ji stengėsi ir jos noras žūtbūt išgelbėti aukoms gyvybę peržengdavo įprastas gydymo praktikos ribas. Praėjo du dešimtmečiai, tačiau iki šiol pamačius pašautą auką mintyse teberegi kruvinus tėvų kūnus.

Įvykis brazilų restorane Majai irgi turėjo priminti aną vakarą. Rebeka matė paniką jos akyse. Kai vėliau Rebeka apkabino ją linkėdama labos nakties, Maja tebedrebėjo. Jos niekada nesikalbėdavo apie tėvų žūtį. Toks buvo tylus jų susitarimas. Bet Maja tikriausiai kaltina ją už aną vakarą restorane.

Gal net labiau, negu ji kaltina save.