Įžanga

Maja

Prisimenu, kai tėtis pasuko iš gatvės į keliuką prie mūsų namo Anandeilyje, Virdžinijos valstijoje, nors sėdėjau ant užpakalinės sėdynės susigūžusi ir užsimerkusi. Snūduriavau, jaučiausi apsvaigusi, norėjau, kad ta būsena padėtų man pamiršti, ką iškrėčiau. Lietus garsiai barbeno į automobilio stogą, bet girdėjau, kaip gurgžda žvyras, kai ratai užvažiavo ant drenažo ruožo. Mes buvome namie. Reikėjo atsimerkti, ištiesti savo maudžiantį keturiolikmetės kūną ir eiti į namą apsimetus, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų pasaulis man užsivėrė. Taip maniau. Nenutuokiau, kad po akimirkos mano pasaulis iš tikrųjų subyrės. Po akimirkos, kuri pakeis viską.

Tėtis staiga paspaudė stabdį.

– Po galais, kas čia…

Atsisėdau ir susiraukiau nuo pilvą perrėžusio skausmo. Žibintų šviesoje mačiau, kaip prie automobilio bėga mama ir mojuoja rankomis. Neprisiminiau, kad būčiau mačiusi mamą bėgančią. Niekada nebuvau mačiusi jos tokios paklaikusios, šlapi tamsūs plaukai prisiploję prie galvos, suknelė prilipusi prie šlaunų.

Man užgniaužė gerklę ir tyliai suaimanavau. Ji žino, pagalvojau. Ji žino, kur buvau.

Mama atidarė priekines dureles, o aš įsitempiau laukdama, ką ji pasakys. Ji įšoko į automobilį.

– Važiuok! – suriko užtrenkdama dureles. – Atbulas! Greičiau!

Užuodžiau lietų. Užuodžiau jos baimę.

– Kodėl? – Tėtis spoksojo į ją – tobulas profilis, akiniai metaliniais rėmeliais, romaniška nosis – to vaizdo kaip gyva nepamiršiu.

– Greičiau, – paragino mama.

– Kodėl tu…

– Važiuok! Dieve mano! Štai jis! – Mama rodė pirštu, o žibintai išplėšė iš tamsos vyrą, žengiantį prie mūsų.

– Kas jis? – Tėtis palinko į priekį, kad geriau įžvelgtų prieblandoje. – Ar jis… su slidininko kauke?

– Denai! – Mama siekė ranka bėgių lazdos. – Važiuok!

Atsikvošėjau ir mane pačią apėmė baimė dar prieš tai, kai žibintai apšvietė ledines mėlynas vyro akis. Tik tada pamačiau, kad jis kelia ranką. Pamačiau pistoletą. Instinktyviai susigūžiau už priekinės sėdynės, rankomis susiėmiau galvą ir nors žviegiau garsiai, nenustelbiau pistoleto pyškėjimo. Jis nesiliovė. Vėliau sužinojome – jo pistolete buvo penkios kulkos, bet tada būčiau prisiekusi, kad buvo penki šimtai.

Ryškiausiai iš tos dienos visiems laikams įsiminiau pistoleto blyksnius, ledines mėlynas akis, tėčio profilį ir mamos suknelę, prilipusią prie šlaunų.

Ir seserį.

Labiausiai seserį.