Penkioliktas SKYRIUS

Maja

Mano krūtinėje grumiasi du skirtingi asmenys. Sraigtasparniui kylant mąsčiau apie savo asmenybės susidvejinimą. Pasukome į rytus. Žiūrėjau, kaip apačioje dingsta Rolio Daramo oro uostas. Tikrai du skirtingi asmenys. Kabinte ir operacinėje aš tokia tvirta, kad kartais pati stebiuosi. Ryžtinga. Profesionali. Svarbiausia, nebijanti. Didžiavausi, kad esu tokia. Kad tokia tapau.

Bet kartu esu moteris, drebanti iš baimės brazilų restorano koridoriuje. Moteris, skrendanti į pakrantę, tačiau galvojanti, ne kaip padės uragano aukoms, o kaip nuvykus įtiks savo vyrui. Kaip vėl jį prisitrauks pajutusi, kad jis slysta iš rankų. Moteris, kuri nepabūgo skristi šiuo mažulyčiu keturių vietų sraigtasparniu, bet bijo nusileisti į oro uostą, CNN televizijos pavadintą „trečiojo pasaulio šalimi“.

– Labai nemėgstu skraidyti, – pareiškė mergina, sėdinti šalia manęs. – O šitas skrydis tokiu mažu daikčiuku pats baisiausias.

Sesutei Džanetai šiek tiek per dvidešimt. Susipažinau su ja ir kitais dviem savanoriais prieš pat išskrendant. Man jos gaila. Jos krumplių oda įsitempusi ir pabalusi, ji spaudžia ant kelių popierinį maišelį.

– Skrendam gan prabangiai, – pasakiau ją ramindama. Ryškiai raudoną keturvietį sraigtasparnį ir lakūną skyrė viena Rolio verslo įmonė, ir dabar mes – trys moterys ir vyras – sėdėjome vieni priešais kitus ant minkštų ir glotnių gelsvos odos sėdynių. Bet vis tiek nepakenčiamai plerpė. Toks triukšmas, kad kalbant reikia šaukti. Kiti sraigtasparniai – didžiuliai, ne tokie kaip mūsų prabangusis, – malė sraigtais ore virš mūsų ir po mumis. – Paskui tokių patogumų neturėsime.

– Net jeigu nukristume, – pasakė priešais sėdintis vyras, – tikriausiai liktume gyvi. Skrendame žemai.

Tai bent nesąmonė, pagalvojau žiūrėdama pro langą į medžius ir pastatus apačioje, bet supratau, kad šitaip jis ramina Džanetę.

– Nekalbėkime apie kritimą, – pasakė kita sesutė.

– Girdėjau, kad ten stinga atsargų, – nesiliovė vyras.

– O aš girdėjau, kad oro uoste smurtaujama, – pridūrė Džanetė.

Nenorėjau girdėti apie smurtą.

Vyras dėbtelėjo į Džanetę.

– Kai krūvon susiburia keli tūkstančiai nelaimingų žmonių, visada kyla kivirčų, – pasakė jis.

– Per švelnu sakyti, kad tai kivirčai, – pasakė kita moteris. – Tėvas siūlė pasiimti jo pistoletą.

Džanetė nusijuokė.

– Pokštauji.

– Ne. Anaiptol. Ten ne taip, kaip oro uoste, į kurį atvyksti prieš išskrisdamas. Ten nėra tikrinimo punkto, kurį privalai pereiti. Žmonės gali atsivežti kiek nori ginklų. Jeigu turėjai bent šiek tiek laiko prieš palikdamas namus, jeigu esi kaimo Jurgis ir nujauti, kad pateksi į dievažin kokią padėtį, tai stveri pistoletą ir…

– Oho, žiūrėkit! – šūktelėjau rodydama pro langą, pati nežinodama į ką. Norėjau, kad jie užsičiauptų ir neprarasčiau trapios ramybės. – Kiek išverstų medžių, – pridūriau.

Ir tikrai buvo krūvos išvirtusių medžių. Po mumis viena ant kitos gulėjo rietuvės terpentininių pušų kaip dantų krapštikliai su žaliais celofaniniais pinikais.

Visi sužiuro pro langus ir pradėjo šnekėtis apie audras, o man palengvėjo, nes pavyko nukreipti kalbą. Kai žemę po mumis pakeitė didžiulis žvilgantis ežeras, visi nutilome. Mačiau tuos vaizdus per televiziją, bet nebuvau pasirengusi išvysti šitaip nuniokotos vietovės. Gatvės buvo dingusios po rudu vandeniu, vienur kitur styrantys eismo ženklai liudijo, kad po jais bėga keliai. Atrodė, namų ir visuomeninių pastatų stogai plūduriuoja vandenyje. Ant vieno stogo gulėjo mėlyna valtis, ant kito riogsojo automobilis. Mačiau tarp namų plaukiojančius laivelius, gelbėtojus su šalmais ir liemenėmis. Vaizdai priminė Katrinos uraganą. Čia žuvo žmonių. Nėra abejonių.

Spaudžiau kuprinę lipdama iš sraigtasparnio Vilmingtono oro uoste. Man padėjo liesa uniformuota mergina. Vilkėjau sportiškai, nors Dorotėja sakė dėl drabužių nesukti galvos, man duosią TGPA uniformą. Vežiausi vieną viršutinių ir kelias apatinių drabužių pamainas, dantų pastos tūbelę, šepetėlį, mažytį buteliuką šampūno ir šukas. „Pasiimk tik pačius reikalingiausius daiktus“, – įspėjo mane Dorotėja. Bet pasiėmiau ir elektroninę užrašinę. Jeigu ryšys bus atkurtas, norėsiu susisiekti su savo kabinetu. Palikau kolegas bėdoje, nors pastaruoju metu vieną iš jų pavadavau, todėl neturėtų skųstis.

Mergina, lydinti mane į terminalą, kažką man šūktelėjo, bet per sraigtasparnių riaumojimą neišgirdau. Šalia mūsų kažkas nuvairavo ilgą bagažo vežimėlių junginį pastato link. Iš pradžių pamaniau, kad vežamos evakuotiesiems dovanotos antklodės arba drabužiai, bet pamačiau žmones. Vyrai ir moterys buvo suguldyti priešpriešiais, nuo vežimėlių kraštų tabalavo kojos, o traukinukas riedėjo prie pastato. Jie gyvi ar mirę? Siaubingas vaizdas. Čiupau palydovei už rankos ir parodžiau į bagažo vežimėlius.

– Kas tie žmonės? – šaukiau per triukšmą.

Ji dirstelėjo į vežimėlius.

– Dauguma jų iš slaugos namų, – šaukė ji man.

Iš jos nerūpestingo pečių trūktelėjimo supratau, kad šiomis dienomis ji ne pirmą kartą mato, kaip evakuotieji vežami tarsi galvijai.

Pastato salė buvo sausakimša nuo sienos iki sienos, žmonės miegojo, kalbėjo, šaukė. Buvau pasirengusi karščiui, bet ne tik jis tvoskė man įėjus. Baisus kanalizacijos, persirengimo kambario ir mirties dvokas iš plaučių išsiurbė orą.

– Padėkit, – šaukė kažkur moteris. – Aš mirštu.

Dairiausi, iš kur sklinda balsas, bet besibraunantys vidun žmonės stūmė mane, o palydovė timptelėjo už rankos.

– Eikite pagal rodykles į bagažo skyrių! – pasakė prikišusi burną man prie ausies, kad girdėčiau. Ji paliks mane šios maišalynėje. Mergina rodė man užrašą „Bagažo išdavimo skyrius“. – Supratote? – paklausė, ir aš linktelėjau.

– Bobi! – suriko vyras šalia manęs. – Kur tu? Bobi!

Mano palydovė dingo minioje. Kai du TGPA marškinėliais vilkintys darbuotojai ėmė reguliuoti naujai atvykusiuosius, sutrikusi pasitraukiau į šalį. Jokio organizuotumo, neįžvelgiau jokios tvarkos. Atvykėlių srautas pargriovė pagyvenusius vyrą ir moterį. Žengiau į priekį norėdama patraukti juos nuo pavojingo tako, bet pro salės duris plūstelėjo nauja atvykusiųjų banga ir pora dingo man iš akių.

– Maja!

Atsisukusi pamačiau ristele atbėgantį Adamą. Plaukai nešvarūs, veidas tris dienas neskustas, bet man jis atrodė žavingas. Jis apkabino mane, vos spėjau užuosti jo prakaito kvapą.

– Eikime iš šitos košės! – šaukė jis imdamas kuprinę man nuo peties ir pats ją užsimesdamas. – Eime.

Ėjau su juo ilgu koridoriumi, palei sienas buvo įsitaisę žmonės, vieni miegojo, kiti kalbėjosi, dar kiti verkė, ir supratau, kuo ši aplinka skiriasi nuo aplinkos po Katrinos uragano. Diduma Katrinos aukų buvo neturtingi žmonės, neturėję galimybės pabėgti prieš uraganui užgriūnant. O čia visi įstrigo todėl, kad Karmen kryptis netikėtai pasikeitė. Sesutės audros griovė niekam nepalikdamos išeities, todėl koridoriuje buvo įsikūrę visų rasių ir, kaip spėju, įvairios ekonominės padėties atstovai.

Kol pasiekėme vestibiulį ir gydytojų palapines, su Adamu tylėjome. Kartą man buvo tekę būti Vilmingtono oro uoste, bet dabar atpažinau jį tik iš žalių spindulių aukštai virš galvos ir brolių Raitų lėktuvo modelio. Adamas atsigręžė, suėmė už žastų ir nusišypsojo.

– Negaliu patikėti, kad atvykai, – sakė jis. – Tu nuostabi. Ir labai graži. – Jis suko mano plaukų sruogą ant piršto. – Tu pirmas per tą laiką pamatytas švarus žmogus.

Nusijuokiau. Nesijaučiau nei nuostabi, nei graži, bet man patiko, kad jis mato mane tokią. Norėjau paklausti jo, ar gandai apie nusikaltimus tikri, bet prikandau liežuvį. Jeigu jis mano, kad esu nuostabi, nes atvykau, tai nenoriu duoti jam pagrindo pakeisti nuomonę.

Kažkas pašaukė jį vardu. Jis pažiūrėjo per petį į moterį prie angos į vieną iš palapinių ir pamojo ranka.

– Tuoj ateisiu, – pasakė ir atsigręžė į mane. – Ar tau reikia laiko įsikurti? Kaip jautiesi po skrydžio? O gal nori pradėti dirbti?

– Dirbti, – atsakiau.

Jis stvėrė man už plaštakos, prisitraukė prie lūpų ir greitai pabučiavo. Net svaigtelėjau iš laimės – tai kas, kad aplink tvyro sąmyšis, karštis ir dvokas. Tokio gyvybingo Adamo jau seniai nebuvau mačiusi. Jis laimingas, jis mane myli, ir pirmą kartą per daugelį savaičių pamaniau: „Mums viskas bus gerai. Mes viską įveiksime.“

Baisi oro uosto tikrovė vėl smogė, kai ėjome pro palapines ir Adamas aiškino man, kokia jų paskirtis.

– Dorotėja nori, kad dirbtum trečiojoje, – pasakė jis. – Skubiosios pagalbos palapinėje. Dorotėja irgi ten.

Praėjome dar vieną palapinę ir mane pribloškė tai, ką pamačiau dešinėje pusėje. Tarp antros ir trečios palapinių buvo jūra žmonių, visi gulėjo neštuvuose ant grindų. Neštuvai beveik lietėsi šonais ir galais.

– Ar jie… evakuotieji čia ir miega? – paklausiau. – Ar visi jie ligoniai?

– Ligoniai, – niūriai atsakė Adamas. – Dabar matai, kodėl mums reikia tavęs?

– Dieve mano.

Man buvo sunku suvokti, kiek kūnų guli ant grindų. Tarp jų sukinėjosi slaugės ir savanoriai, prie vienų priklaupdavo, kitus eidami pro šalį ramindavo.

– Kaip medikai nedaug kuo galime padėti, – įspėjo mane Adamas lyg prigesindamas mano viltis. – Turime stabilizuoti jų būklę ir kuo greičiau išskraidinti sunkiausius ligonius. Galime tik tai, ką galime, – pridūrė jis ir supratau, kad per tas kelias dienas jis pamėgo šį darbą. Rebekos darbą. Abejojau, ar kada jam taip galėsiu atsiduoti.

Priėjome trečiąją palapinę, bet prieš žengiant į ją Adamas parodė vestibiulio kampą ir pasakė:

– Ten yra maisto ir vandens.

Maistas paketuose. Man irgi pirmiena.

Palapinėje oras buvo dešimčia laipsnių vėsesnis ir čia buvo justi tvarka. Dešinėje sesutė skirstė ligonius. Priešais mane abipus stovėjo sudedamosios lovelės, ant jų gulėjo ligoniai, laukiantys apžiūros, o jų šeimos nariai arba draugai stovėjo aplinkui ir nerimaudami grąžė rankas. Kelios vietos buvo atitvertos kilnojamomis brezentinėmis sienelėmis. Atokiau pamačiau Rebeką. Ji spaudė moteriai pilvą, toji šaukė ir stengėsi nustumti sesers rankas.

– Klausyk, – kreipiausi į Adamą, – ką darote, kai žmogui reikia didesnės pagalbos, negu galima suteikti?

– Skraidiname juos į ligoninę. – Jis perbraukė delnu man ranką. – Kiek žinau, vien šią popietę išsiuntėme du ligonius su ūmiais pilvo skausmais, dvi gimdyves, du žmones, kuriuos ištiko miokardo infarktas, ir kelis sužeistuosius, kuriems reikėjo skubios operacijos.

Prie manęs pribėgo moteris su bloknotu. Ji vilkėjo pilkais TGPA marškinėliais su baltomis raidėmis. Plaukus nerūpestingai buvo susirišusi į arklio uodegą.

– Ar jūs antroji daktarė Vord? – paklausė ji.

– Taip.

– Dotė laukia jūsų gilumoje, – pasakė ji. – Eikime.

Dirstelėjau į Adamą.

– Pasimatysime vėliau, – pasakiau truputį nuogąstaudama.

– Linkiu sėkmės, – jis man pamerkė.

Moteris su TGPA marškinėliais skubėjo kone tekina, jos plaukų uodega švysčiojo, todėl ir man teko paspartinti žingsnį, kad neatsilikčiau. Praėjome pro Rebeką, ji pakėlė galvą nuo ligonės ir šūktelėjo:

– Šaunuolė, sese!

– Aš sesutė, – prisistatė moteris. – Siuzana. Vienu metu dirbsiu su jumis ir dar vienu gydytoju.

Ji įvedė mane į brezentinę atitvarą, kur manęs jau laukė pirmoji mano ligoniukė ir šaukė, kiek leido baltapūkė jos galvelė. Ji spaudė prie krūtinės ištinusį, persikreipusį riešą ir supratau, kas atsitiko. Apžiūrėjau, o ji rėkė sėdėdama motinai ant kelių. Paklausiaũ jos plaučių ir širdelės, bet Siuzana pasilenkusi sušnibždėjo:

– Nėra laiko nuodugniai apžiūrai.

Linktelėjau. Žinoma. Nėra laiko, nėra rentgeno aparato. Beje, ir vaistų nuo skausmo.

– Kuo tu vardu? – paklausiau mergytės, o ji teberėkė iš skausmo.

– Vanesa, – atsakė už ją motina.

– Įtverkit jai ranką ir pastatykite į eilę išskraidinti, – pašnibždėjo man Siuzana.

– Jai reikia į ligoninę! – kalbėjo motina. – Juk ranką reikia peršviesti, ar ne? Operuoti.

– Ar tavo piršteliai juda? – paklausiau mergytės. – Ar gali padaryti šitaip? – Pabarbenau pirštais jos sveikąją ranką. Ji tik garsiau suriko. – Kaip čia atsitiko, Vanesa? – paklausiau. – Nukritai nuo dramblio?

Apstulbinta klausimo mergytė nustojo rėkusi, šyptelėjo ir vėl paleido gerklę.

– Ji paslydo ant šlapių prieplaukos laiptų lipdama į gelbėjimo valtį, – atsakė motina.

– Kiek laiko reikės laukti lėktuvo ar sraigtasparnio? – paklausiau Siuzanos.

– Kai lūžis – keletą dienų, – tyliai atsakė ji.

– Ji negali taip ilgai laukti!

Moteris stipriai priglaudė mergytę. Žmonės čia miršta. Nuo širdies priepuolio, trūkusio apendikso ir kitokių skubių atvejų. Bet jeigu ši keturmetė būtų mano vaikas, jausčiau tą patį.

– Galėčiau sutvarkyti, – pasakiau, – bet neturime nuskausminamųjų.

– O Dieve, – sudejavo motina.

– Viskas bus gerai, – pasakiau kuo tvirtesniu balsu, stengdamasi apraminti išsigandusią moterį. – Įtversime jai rankutę, duosime vaistų, kad būtų lengviau, ir kai tik galėsime, išskraidinsime jus. – Dirstelėjau į Siuzaną tikėdamasi, kad nenusišnekėjau. – Ko turime?

– Acetaminofeno, – atsakė ji.

– Gerai, – pasakiau, tarsi būčiau tikėjusis kaip tik tokio atsakymo.

– Atliksime greitai, – pasakiau mergytės motinai. – Laikykite čia. – Uždėjau jos delnus ant mergytės žasto. – Vanesa, nenoriu, kad galvotum apie pingvinus, – pasakiau. – Kad ir ką darytum, negalvok apie pingvinus, gerai?

Vanesa liovėsi rėkusi ir pažiūrėjo į mane išpūtusi akis.

– Siuzana, truktelėk jai ranką.

Siuzanos žvilgsnis sakė: „Gal juokaujate?“ Vis dėlto stvėrė mergytei už rankos ir akimirksniu grąžino kaulus į vietą. Vanesa taip suriko, kad man apkurto ausys.

– Tvarka, – pasakiau stodamasi.

Vanesa susiraukė iš pykčio ir spyrė man į šlaunį. Visos nusijuokėme.

– Nusipelniau, – prisipažinau.

Jaučiausi pakiliai, atsipalaidavusi, mane apėmė atliktos pareigos džiaugsmas. Tada dar nežinojau, kad šis darbas lengviausias iš visų, kurie teks mano daliai per kitas dienas.