Trisdešimt trečias SKYRIUS

Rebeka

Ji vengė Adamo.

Po pokalbio prieš kelias dienas jie dirbo pagal skirtingus tvarkaraščius. Rebeka parslinkdavo į vagonėlį prieš pat jam išeinant, pamainas sukeitė ji. Kito rimto pokalbio su Adamu ji neištvertų. Ji ne iš tų moterų, kurioms patinka ilgi, nuoširdūs, bet varginantys pokalbiai. Gal todėl Maja nepasakė jai svarbių dalykų. Rebeka galėdavo visą dieną kalbėti apie TGPA, bet vos kalba pakrypdavo į jausmų sritį, būdavo pasirengusi sprukti. Kaip tik dėl to ji vis neskambina Brentui, nors panašūs intymūs reikalai jam sekasi dar prasčiau. Bet Adamas… Adamas čia nepralenkiamas, tas jo bruožas pavojingas, o kartu gundantis – Rebeka pasijuto trokštanti artimumo, nors anksčiau nenujautė, kad jai jo reikia. Pati nepatikėtų, kad aptarė su Adamu noro turėti kūdikį priežastis, nors pati to jausmo iki galo nesupranta. Jautė atsiskleidusi Adamui, jis ją traukė, ji visiškai sutriko, o suvaldyti sutrikimo nepajėgė. Atrodė, ji nemoka kalbėtis su Adamu neatskleisdama jam to, ko nenori atskleisti. Ji negali žiūrėti į jį nepastebėdama, koks jis velnioniškai gražus. O kai jis broliškai uždeda ranką jai ant pečių, kaip darydavo daugelį metų, kiekviena jos kūno ląstelė stojasi piestu.

Todėl ji vengė jo, kiek įmanoma vengti žmogaus, su kuriuo gyveni viename vagonėlyje. Ji pasiryžo galvoti tik apie darbą ir jos ryžtas susvyravo vienintelį kartą… kai savanorė Patė pareiškė pati panorusi tapti gydytoja. „Buvo nuostabu, kai judu su Adamu gelbėjote gyvybę astma sergančiam berniukui“, – pasakė ji ir Rebeka prisiminė palubės lempų atšvaitus Adamo akyse, jo švelnų balsą. Prisiminimas perliejo ją karšta banga nespėjus atsitverti pasiryžimo siena.

Didumą laiko darbas mokykloje maloniai atitraukdavo dėmesį ir valandos virsdavo dienomis. Reikalai taisėsi: kai kurie evakuotieji, ypač turintys pinigų, apsigyveno viešbučiuose, išvyko iš oro uosto, o kitiems buvo surastos vietos apsistoti. Nors elektra dar neatsirado, buvo atgabenta daugiau generatorių, o vakar vakare virtuvėje buvo ištroškinta vištienos su ryžiais ir išdalyta maždaug tūkstančiui žmonių. Ilgiau negu dvi savaites valgius pakuotą maistą, troškinys atrodė skanus kaip dangiškoji mana. Bet, Rebekos nuomone, geriausia buvo, kad vaistų atsargos buvo gausiai papildytos, o Nacionalinės gvardijos kariai visą parą budėjo prie laikinosios vaistinės durų.

Gerų permainų buvo daug, nors medicinos personalas tebedirbo klinikoje be atokvėpio. Pirmąją krizės savaitę buvo apleistos lėtinės žmonių ligos, dabar jiems pablogėjo. Žaizdos, prieš kelias dienas atrodžiusios nereikšmingos, nuo užkrato pūliavo, kaip miško gaisras mokykloje plito virusas, ypač tarp vaikų.

Dauguma gydytojų ir slaugių, dirbusių oro uoste ir mokykloje pastarąsias porą savaičių, išvyko iš Vilmingtono į namus ir savo darbovietes įvairiose šalies vietose. Dorotėja nebesivargino ir nebeklausinėjo Rebekos ir Adamo, ar jie norėtų išvažiuoti. Ji tik siuntė pas juos naujai atvykusius medikus, kad jiedu padėtų tiems susigaudyti ir juos pamokytų. Iš dalies atrodė, kad viskas prasideda nuo pradžios. Ji su Adamu padėjo sutrikusiems naujokams pagelbėti žmonėms įveikti nelaimes, kurias atnešė sesutės audros.

Vieną rytą Rebeka baigė pamainą saulei tekant ir, užuot grįžusi į vagonėlį, atsisėdo stadione priešais ženklą „Sveiki atvykę. Vikingų teritorija!“ Prisidegė cigaretę ir atsirėmusi galva į sieną užsimerkė. Buvo tokia nuvargusi, kad pajutusi, kaip į ranką gelia uodas, nekreipė dėmesio.

– Ei, Beke.

Ji atsimerkė ir pamatė ateinantį Adamą, išsiruošusį į dieninę pamainą, besinešantį termosą kavos.

– Turi kavos? – ji nepajėgė paslėpti balse nuskambėjusios vilties.

Jis nusišypsojo ir padavė jai termosą. Ji nurijo didelį gurkšnį ir grąžino termosą jam.

Adamas pritūpė šalia.

– Duosiu dar vieną gurkšnį už ją, – ir parodė į cigaretę.

– Juokauji?

– Ne.

Ji ištraukė iš kišenės pakelį, padavė jam ir žiūrėjo, kaip jis iškratė cigaretę ant delno. Prisidegė nuo jos cigaretės galiuko ir įtraukė dūmų į plaučius, tarsi visada rūkytų gerdamas rytinę kavą.

Rebeka susiraukė.

– Nuo kada? – paklausė.

– Nerūkau nuo dvidešimties metų. – Jis išpūtė dūmų srovę į rausvą ryto orą. – Bet atrodė taip… skanu, kai traukei dūmą. – Jis nusijuokė. – Pamaniau – po galais, kodėl ir man neužsirūkius?

Ji suprato. Atrodė, nebeliko ko prarasti.

– Man regis, tu manęs vengi, – pasakė jis, kai jie tylėdami parūkė.

– Kaip galiu tavęs vengti? – paprieštaravo ji. – Gyvename viename vagonėlyje.

– Tą ir noriu pasakyti. Dalijamės keliomis kvadratinėmis pėdomis, ankšta erdve, o jau kelios dienos nesikalbame.

Ji atrėmė galvą į sieną. Štai ir vėl, pamanė, svarstau, ką pasakyti, ką nuslėpti. Ji atsiduso.

– Kai aną vakarą pasikalbėjome, aš suvokiau… – Ji buvo per daug pavargusi šiam pokalbiui, bet geriau kalbėtis dienos šviesoje. Kur jo žavumas, kad jai, nesvarbu, kas nutiks, norisi su juo kalbėtis? – Aš susikrimtau, kad Maja pasidarė abortą ir nieko man nepasakė. – Rebeka visada teigė… ir visada tikėjo… kad jos su Maja tokios artimos, kokios tik gali būti seserys. Bet juk tai netiesa, argi ne? Tai buvo melas, kurį jos abi stropiai palaikė ir puoselėjo. Žinia apie Majos abortą padėjo jai tai pripažinti. Vis dar atsirėmusi ji pasuko galvą norėdama pažiūrėti į Adamą. – Buvo daug dalykų, apie kuriuos mudvi nesikalbėjome, – užbaigė ji.

– Kokių?

– Mes niekada nekalbėdavome apie tėvų mirtį.

Šiuos žodžius Rebeka ištarė skubėdama, lyg bijotų, kad jeigu neišbers jų greitai, nepasakys iš viso.

– Kaip suprasti „niekada“?

– Mes niekada taip ir neišsikalbėjome, – atsakė Rebeka. – Buvau įsitikinusi, kad ji kaltina mane, o aš… Po to įvykio mes tiesiog gyvenome toliau. O tą įvykį palikome kaboti ore kaip didžiulį luitą. – Ji užgesino cigaretę į žolę ir tuojau pat išsitraukė kitą.

– Už ką ji būtų galėjusi tave kaltinti? – Adamas paėmė iš jos degtukus ir pridegė jai cigaretę apgaubęs delnais, nors vėjo nebuvo. Ji užuodė muilo kvapą, tokį gundantį, kad net nusisuko įtraukdama dūmus.

– Už tai, kad į mūsų gyvenimą atvedžiau Zedą, – atsakė ji išpūsdama dūmus iš plaučių.

– Kas tas Zedas?

Ji klausiamai pažiūrėjo į jį. Jis kalbėjo kaip niekada nieko negirdėjęs apie Zedą. Gal Maja niekada jam neminėjo šio vardo?

– Vaikinas, kuris nužudė mano tėvus, – atsakė ji.

Adamas suraukė kaktą.

– Maniau, kad žudikas buvo jūsų tėvo studentas. Kažkoks vaikis, supykęs dėl pažymio.

Rebeka apstulbo.

– Negaliu patikėti, kad ji tau nepapasakojo.

– Ko nepapasakojo?

Rebeka matė, kaip Dorotėja išeina iš vagonėlio. Dabar ne laikas kitiems įsiterpti.

– Pasivaikščiokim, – pasiūlė ji stodamasi. Galva mostelėjo į aikštelę. – Dotė ateina.

Už mokyklos jie pasuko į kairę ir nuėjo pamiške.

Rebeka dar gurkštelėjo Adamo kavos. Ji įsivaizdavo tik vieną priežastį, dėl kurios Maja neatskleidė Adamui, kas toks buvo Zedas.

– Maja, matyt, stengėsi apsaugoti mane, – pasakė ji. – Nenorėjo, kad mane niekintum. Zedas tikrai buvo tėvo studentas. Bet ir mano draugas. Buvęs draugas.

– Pala, – pasakė Adamas. – Nieko nesuprantu.

Ji atsiduso.

– Man buvo aštuoniolika.

– O Majai keturiolika. Tiek žinau. Atrodo, tik tiek žinau.

– Buvau įsimylėjusi Zedą. Jam buvo dvidešimt. Susipažinau vakarėlyje, jis buvo seksualus, karštas, bet kartu visiškas šmikis. Bet to dar nebuvau perpratusi. Netekau dėl jo galvos. Jis prekiavo narkotikais ir man tai atrodė šaunu. Tėvas jo nekentė, dėl to Zedas man buvo dar patrauklesnis. Tėvai uždraudė su juo susitikinėti ir jis įniršo. Bėgiojau pas jį slapčia. Majai tai nebuvo paslaptis, bet niekada nebūtų manęs paskundusi. Tėvai vis tiek sužinojo, pričiupo mane rimtai ir aš lioviausi su juo susitikinėti. Tada Zedas sukvailiojo. Ieškojo būdų, kaip susitikti su manim, sekiodavo paskui mane grįžtant iš mokyklos. Išdarinėjo tokius ir panašius dalykus. – Ji godžiai įtraukė dūmo. – Kartą pagrasino nužudysiąs mano tėvus, kad mus išskyrė, bet aš maniau… Aš tik purkštelėjau, – pasakojo ji. – Nesubrendėliai nuolat pliauškia tokius dalykus.

– Oho! – nusistebėjo Adamas. – Ką žinojo Maja?

– Aš jai nesakiau, kad jis grasina nužudyti mūsų tėvus. Ir ji nežinojo, kad aš… – Rebeka nutilo dvejodama, kaip – ir kodėl – turėtų pasakoti, kuo viskas baigėsi.

– Kad tu ką?

– Buvau tokia kvaila, – kalbėjo ji toliau. – Vėl ėmiau susitikinėti su juo. Jis buvo toks gundantis, o aš buvau… Labai dažnai mąstau apie tai. Kokie buvo mano motyvai? Jis buvo patrauklus, tėvas jo nekentė, man buvo uždrausta su juo susitikinėti, buvau neklusnus vaikas. Prastas derinys. Maja to nežinojo. Nesakiau jai, kad vėl matausi su juo. – Rebeka pažiūrėjo į Adamą. Jiems žingsniuojant jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į žemę, antakiai suraukti. – Niekam nesakiau, – baigė ji.

Jis uždėjo ranką jai ant pečių ir ji užuodė muilo ir šampūno kvapą.

– Nešiojai širdyje nemenką naštą, ar ne? – pasakė jis.

Rebeka pajėgė tik linktelėti.

– Negaliu patikėti, kad Maja visa tai nutylėjo ir man nepapasakojo, – stebėjosi Adamas.

– Na, dabar aš papasakojau, – pasakė Rebeka. – Ir žinai, kaip ta istorija baigėsi.

– Nė nebežinau, ką žinau, Beke, – atšovė jis irzliai ir nuleido ranką. – Regis, Maja per visą tą laiką su manim kalbėdavosi puse lūpų.

– Ak, Adamai, ne, – paprieštaravo Rebeka, bet iš kur jai žinoti? Jau ir pačiai atrodė, kad gerai nepažįsta sesers.

– Ji sakė, kad nepažįstamas žmogus su kauke, kaip vėliau paaiškėjo – jūsų tėvo studentas, – nušovė jūsų tėvus ant kiemo keliuko. O ji sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Tai tiesa?

Rebeka linktelėjo.

– Buvau antrame aukšte, – pasakė ji. – Išgirdau durų skambutį. Tėvas parvežė Mają iš kažkokio būrelio. Jis visada nuveždavo ją ir parveždavo. Ji buvo tėvelio dukrytė. – Rebeka bjaurėjosi savim girdėdama kartėlį balse ir tikėjosi, kad Adamas jo nepastebėjo. – Mama buvo namie ir pamaniau, kad ji atidarys duris. Tada išgirdau, kaip į keliuką įvažiuoja mūsų automobilis, kaip cypteli stabdžiai, ir man pasirodė keista, nes tėvas paprastai įvažiuodavo į garažą. Mama ėmė rėkti. – Ji nutilo prispaudusi rankas prie akių ir jautė, kaip Adamas ima iš jos pirštų cigaretę. – Pažiūrėjau pro kambario langą, – pasakojo ji nuleidusi rankas. – Buvo kovo mėnuo, jau sutemę, nors dar anksti. – Rebeka žiūrėjo į miškelį, bet matė ne medžius. Ji grįžo į savo vaikystės kambarį ir žiūrėjo pro langą. – Žibintų šviesoje mačiau vyruką, stovintį priešais automobilį. Iš karto pažinau Zedą. Mačiau neaiškiai, bet iš figūros ir stovėsenos supratau, kas jis.

Ji pasiėmė cigaretę iš Adamo rankos, trūkčiojamai patraukė ir batu sutrypė nuorūką žolėje.

– Mama buvo… – Ji išsigando, kad tuoj pravirks. – O Dieve, Adamai, nepakeliu tų prisiminimų!

Jis uždėjo ranką jai ant sprando.

– Tai nepasakok, – pasakė. – Nebūtina.

Bet ji turėjo papasakoti. Norėjo baigti ką pradėjusi, bent kartą kam nors pasakyti garsiai.

– Mama įlipo į automobilį, – vėl pasakojo ji sėsdamasi ant žolės, lyg nebelaikytų kojos. – Ji tikriausiai mėgino… tiksliai nežinau, ką ji ketino daryti. Zedas pradėjo šaudyti pro priekinį stiklą. Puoliau laiptais į apačią šaukdama jam liautis.

Adamas atsisėdo priešais ją.

– Nebijojai?

– Turėjau bijoti, bet nebijojau. Dėl savęs. Netikėjau, kad jis gali mane nuskriausti. Bet siaubingai išsigandau dėl šeimos. Kai šaukiau jam, jis net neatsigręžė. Tebešaudė. Prie durų stovėjo batų purvo grandiklis ir aš stvėriau jį. Jis buvo neįtikėtinai sunkus, bet man atrodė kaip plunksnelė. Staiga tapau nežmoniškai stipri. Puoliau prie Zedo, o kai liko keli žingsniai, sviedžiau į jį grandiklį.

Ji nupešė žolės stiebą ir surišo mazgelį. Adamas žiūrėjo netardamas nė žodžio. Neskubindamas jos.

– Pataikiau jam į petį ir jis išmetė pistoletą. Čiupo mane, pamaniau, kad užmuš. Spardžiau jį, šaukiau tėvus ir Mają, o jis uždengė man burną ranka ir pasakė: „Jeigu išduosi mane policijai, grįšiu ir nužudysiu Mają.“ Tada jis parpuolė ant žemės. Nesupratau, ką darė, bet vėliau suvokiau, kad jis ieškojo iškritusio pistoleto. Jis nubėgo, o aš atidariau automobilio dureles. Tėvai buvo… – Ji numetė sumazgytą žolės stiebą ir virpančia ranka persibraukė plaukus. – Automobilyje telkšojo kraujo klanai, – vėl kalbėjo ji. – Maja buvo susigūžusi į kamuoliuką už vairuotojo sėdynės. Visa kruvina ir iš pradžių pamaniau, kad ją pašovė. Ji net neverkė. Buvo ištikta šoko. Išgirdau sirenas, nes kaimynai iškvietė policiją. Viskas vyko tarsi rūke. Atbėgo kaimynai. Atskubėjo policininkai. Atvažiavo kelios greitosios. Ta naktis buvo baisiausia gyvenime. Nepaleidau Majos nė per žingsnį. Tikrąja žodžio prasme. Nepaleidau jos. Ją vežė į ligoninę ir aš užsispyriau važiuoti kartu. Laikiau ją apkabinusi. – Rebeka pakėlė akis į Adamą. – Ir dabar norėčiau ją apkabinti.

– Žinau. – Jis palietė jai kelį. – Aš taip pat.

– Policija mus apklausė. Aš bijojau ir kalbėjau niekus. Pasakiau, kad tas vyrukas buvo mano tėvo studentas, pasakiau ir adresą, kur Zedas gyveno su gauja narkomanų. Maja girdėjo, ką kalbėjau, ir viską kartojo kaip papūga. Taip mes kartu įklimpome mele. Policija nuvažiavo į Zedo namus, jis atsišaudė ir pats buvo nušautas. Man labai palengvėjo, kai sužinojau, kad jis negyvas. Jeigu būčiau galėjusi, pati būčiau jį nušovusi.

– Maja sakė, kad tu neatidavei jos globėjams.

– Kaip būčiau galėjusi? Aš dėl visko buvau kalta. Turėjau ja pasirūpinti. Nusprendžiau, kad gyvensime kartu, kad ir kas nutiktų. Turėjome šiek tiek gyvybės draudimo pinigų ir paveldėjome namą. Aš namą pardaviau ir mes persikėlėme į butą. Mus moraliai palaikė šeimos draugai, bet psichologo pagalbos negavome. Abiem jos reikėjo, bet man tai nė netoptelėjo.

Tuomet Rebeka buvo labai išsigandusi ir pažeista. Niekas nekreipė dėmesio, kaip smarkiai jai nukrito svoris. Ir į jos nuovargį dėl bemiegių naktų. Ji vengė ankstesnio viešo gyvenimo ir pasiskyrė bausmę: rūpintis tik Maja ir darbu. Ji daugiau nemiegojo su jokiu vaikinu, kol įstojo į medicinos institutą, o tada, Majai saugiai mokantis koledže, pamažu atsiėmė už prarastą laiką.

– Neįtikėtina, kaip judvi su Maja sėkmingai mokėtės, nors tiek teko patirti. Žinau, metus buvai atidėjusi mokslus ir dirbai, bet Maja… iš to, ką ji pasakojo, susidariau vaizdą, kad ji laiko veltui nešvaistė.

– Šitaip mes įveikėme sielvartą, – atsakė Rebeka. – Tą patį dabar darome mudu. Čia labai daug dirbame. Darbas padeda negalvoti.

– Tiesa. – Jis atsiduso.

– Širdyje baiminausi, jog Maja įtarė, kad susitikinėjau su Zedu. – Ji prisidegė kitą cigaretę. – Kad slapčia nubėgdavau pas jį. Iš karto po tų įvykių prisipažinau jai atvirai, bet ji atsakė nenorinti apie tai kalbėti. Nuolat svarsčiau, gal ji mano, kad jai meluoju, todėl pyksta. Daugiau nebeužsiminiau. – Ji pažiūrėjo Adamui į akis. – Ar supranti, ką turėjau galvoj kalbėdama apie nutylėtus dalykus? Tarp mūsų daug kas liko nepasakyta.

Adamas atsilošė pasirėmęs ant rankų.

– Neatrodė, kad ji tave už ką nors kaltintų, – pasakė jis. – Man regis, ji buvo dėkinga, kad apsaugojai ją nuo globėjų.

– Žinau, bet vis tiek jaučiuosi… – Ji patraukė pečiais. – Aš buvau kalta. Zedas dėl manęs niršo ant tėvų.

– Nesmerk savęs, Beke, – guodė Adamas. – Ar nematai, kokia buvai nuostabi? Tau buvo aštuoniolika. Padarei tokią pat klaidą, kokią daro visi aštuoniolikmečiai – įsimylėjai netinkamą žmogų. Tu tvarkei namų ūkį, užauginai seserį, pati tapai gydytoja ir Majai padėjai ja tapti.

Rebeka nusišypsojo jam dėkinga, kad jis pasistengė palengvinti jai naštą. Bet greitai prablaivėjo.

– Ir dabar pečius slegia toks pats luitas, – pasakė ji.

– Ką turi galvoj?

– Abu galvojame apie Mają tą patį, bet garsiai nepasakome.

Jis tylėjo ir Rebeka matė, kad ją suprato.

– Sunku ją paleisti, – atsiduso jis.

– Nepakeliama, – sutiko ji.

Ji pasilenkė į priekį ir padarė tai, ką jau daug dienų norėjo padaryti. Apsivijo jį rankomis, jis irgi ją apkabino, ir abu sėdėjo šitaip labai ilgai.