Dvyliktas SKYRIUS

Rebeka

Nors diena buvo giedra, Rebeka neprisiminė kito tokio vimdančio skrydžio sraigtasparniu. Jiedu su Adamu sėdėjo prisisegę atlenkiamuose karinio sraigtasparnio krėsluose. Kartu su jais skrido gydytojų grupė iš Ašvilio. Ant grindų pūpsojo krūvos atsargų ir įrangos. Sraigtasparnį blaškė į šalis ir Rebeka užsimerkė, kad sustabdytų svaigulį, nusivylusi savim dėl sukilusio šleikštulio.

– Pažiūrėk! – sušuko Adamas per sraigto triukšmą.

Ji atsisegė saugos diržą, kad galėtų atsigręžti į langą už nugaros, ir vaizdas privertė ją aiktelėti. Apačioje Baimės Kyšulio upė buvo išsiliejusi kiek akys užmatė, nuo jos atsispindinti saulė žlibino akis. Medžių viršūnės ir namų stogai atrodė kaip šiukšlės vandens paviršiuje. Ant vieno stogo ji pamatė du žmones. Vyrą ir vaiką.

– Matai juos? – parodė pirštu. – Reikia juos pakelti!

Ji pasilenkė per Adamą ir pabaksnojo už jo sėdinčiam vyrui uniformos rankovę. Jau buvo kalbėjusi su juo prieš išskrendant. Pasirodo, tas vyras neblogai išmano apie evakavimo darbus. Jis buvo vyresnio amžiaus, žilas, kakta išvagota gilių raukšlių, bet puikios fizinės formos. Atrodė, galėtų pasilenkti pro sraigtasparnio duris ir plikomis rankomis susemti žmones nuo stogų.

– Ten ant stogo yra žmonių! – sušuko Rebeka. – Ar galime juos paimti?

– Neturime įrangos, – atsakė vyras purtydamas galvą. – Gelbėjimo sraigtasparnis juos pamatys.

Tikrai, skraidė daug kitų sraigtasparnių. Rebeka matė, kaip jie praburzgia vienas pro kitą pavojingai arti. Vieni iš jų – didžiuliai, žalsvi ir rusvi kaip šis, kuriuo ji su Adamu skrenda. Kiti mažyčiai ir spalvoti, tikriausiai privačių bendrovių šiam reikalui dovanoti. Rebeka nebematė stogo, ant kurio buvo pastebėjusi vyrą su vaiku. Ji tikėjosi, kad kuriam nors sraigtasparniui pavyko juos paimti.

Ji pasilenkė prie Adamo lūpomis beveik liesdama jo ausį.

– Baisiausia TGPA darbe – kai pasijunti bejėgis, – pasakė ji ir jis linktelėjo pritardamas.

Bet Rebeka retai pasijunta bejėgė. Ji puikiai geba spręsti keblius reikalus. Kuo aplinkybės sudėtingesnės, tuo geriau ji dirba. Kartą Dotė nužengė taip toli, kad pavadino ją stebukladare.

– Tu vienintelė iš visų pažįstamų moterų sugebi vienu metu gydyti du tuzinus pacientų, per naktį gauti pilną lėktuvą atsargų ir dar rasti laiko permiegoti su gražiausiu ten dirbančiu vaikinu, – kalbėjo ji tuo suerzindama Rebeką. Dotė buvo viena iš nedaugelio, kuri žinojo, kaip trūktelėti pavadį.

Žilagalvis staiga atsisegė saugos diržą, nuėjo į sraigtasparnio priekį ir pasilenkė į lakūnų kabiną. Rebeka stebėjo jį svarstydama, ar jis paminės ant stogo matytus žmones. Vyras kelias minutes kalbėjosi su lakūnu. Jo bataliono, kaip ir visų medicininės pagalbos komandos narių, uniforma buvo mėlyna, o TGPA – pilka. Ir vienos, ir kitos spalvos uniformose pūpsojo daugybė kišenių. Rebekos kišenėse buvo du buteliai vandens, baterijų, maisto davinys, baltymų batonėlis ir mobilusis, nors Dorotėja patarė palikti jį namie. Ryšio bokštai prie Vilmingtono oro uosto, kur vežė evakuojamuosius, buvo nuvirtę. Rebeka vis tiek pasiėmė telefoną, žinojo, kad Adamas taip pat pasiėmė.

Vyras grįžo į vietą. Jis pasilenkė prie Adamo ir Rebekos.

– Klausiau, kodėl praskridome oro uostą, – paaiškino jis.

– Praskridome? – Rebeka buvo taip pakerėta sraigtasparnių, kad pražiopsojo oro uostą.

– Taip, – patvirtino vyras. – Lakūnas gavo žinią, kad kažkas nuo žemės šaudo į sraigtasparnius.

– Juokaujat?! – nepatikėjo Adamas. Jo veidas buvo šiek tiek žalsvas.

– Jie mano, kad tai gandas, todėl leisimės žemyn.

Rebeka gūžtelėjo pečiais. Ji pažvelgė į slysčiojančias atsargų krūvas, tvirtai prisisegė diržą ir nusiteikė viskam, kad ir ką rastų nusileidusi ant žemės.

Lipdama iš sraigtasparnio ji matė, kad Adamas nesiorientuoja, ir prisiminė, kad pati buvo sutrikusi, kai pirmą kartą nusileido nelaimės ištiktoje vietoje. Gudronuota aikštelės danga buvo įkaitusi, saulė plieskė, o degalų kvapas taip tvoskė, kad Rebekai ėmė tvinksėti galvoje. Bet reikėjo skubėti ir jiedu padėjo medicininės pagalbos žmonėms krauti daiktus iš sraigtasparnio. Adamas greitai atsigavo. Rebeka matė, kaip jis vėl įlipo į sraigtasparnį ir perdavinėjo dėžes ir krepšius savanoriams apačioje. Jam gerai seksis, pagalvojo ji. Prisiminė pokalbį su Maja Starbucks, kur abi buvo susitikusios prieš kelias dienas. Tikriausiai trumpas išsiskyrimas Majai ir Adamui tik į sveikatą. Atskirai praleistas laikas leis paieškoti naujų problemos sprendimų.

Rebeka matė, kaip į aikštelę tupia ir vėl iš jos kyla sraigtasparniai. Pastovi ant žemės, kol išleidžia žmones – evakuotuosius, ir vėl kyla į dangų. Visai kaip po Katrinos uragano, palygino ji žiūrėdama, kiek daug žmonių išlipa iš vieno sraigtasparnio. Jie turbūt skrido sukrauti vienas ant kito. Vieni buvo tuščiomis rankomis, kiti laikė po kelis prikimštus plastikinius maišelius šiukšlėms. Mamos stipriai spaudė savo vaikeliams rankeles. Vienas vyras spaudė glėbyje pagyvenusią moterį. Rebeka nusigręžė ir vėl ėmė krauti atsargas. Artimiausiomis dienomis ji matys daug tokių žmonių. Kol kas nėra laiko dėl jų jaudintis.

– Ei, judu!

Per sraigtasparnių gausmą Rebeka pažino duslų Dorotėjos balsą. Atsigręžusi pamatė vyresniąją moterį pastato laiptų apačioje. Pilkoji uniforma tik šiek tiek tamsesnė už plaukus, Dotė sudėjusi delnus prie burnos kaip garsintuvą.

– Imkit savo daiktus ir eikšenkit čia! – šaukė ji.

Jie baigė iškrauti sraigtasparnį, pervertė bagažą, kol rado savo kelioninius krepšius, ir kartu nubėgo į terminalą.

Viduje, už stiklinių sienų, sraigtasparnių burzgimą pakeitė žmonių gaudesys. Jie grūdosi ankštoje erdvėje. Oro uosto vartai atrodė kaip per baisią pūgą Kalėdų išvakarėse, kai atšaukti visi skrydžiai. Visur pilna žmonių. Jie sudribę sėdėjo ant kėdžių. Sėdėjo ir ant grindų susirėmę nugaromis, kad nenugriūtų užsnūdę. Rebeka matė eiles, nutįsusias prie tualetų ir prie kelių vandens dalijimo punktų.

Jiedu su Adamu ėjo paskui Dorotėją koridoriumi iki vestibiulio ir Rebeka jautė Adamo ranką, lengvai liečiančią jos liemenį. Jis toks glaudus, ir tas bruožas Rebekai patiko. Jis nuolat liečia Mają – tai apkabina per pečius, tai paima už rankos, tai plaukus paglosto. Brentas liečia Rebeką tik tada, kai nori sekso. Jis toks nuspėjamas. Jeigu grįžtant namo iš restorano Brentas paima jai už rankos, ji žino, ko šis siekia. Gerai bent, kad dažniausiai pati to nori.

Dotė įvedė juos iš vestibiulio į mažą kabinetą ir uždarė duris. Bemaž visą patalpą užėmė du stalai, kėdžių nebuvo.

– Na, sėskitės, – atsipūtė Dorotėja.

Rebeka įsitaisė ant stalo krašto, o Adamas numetė savo krepšį šalia ant grindų, bet liko stovėti rankas susibrukęs į kišenes. Jis suposi ant kulnų, lyg nekantrautų pradėti dirbti.

– Ar tai, kas vyksta lauke, bent kiek organizuota? – paklausė jis.

Akivaizdu, jam atrodo kitaip. Rebeka spėjo, kad jis veikiausiai teisus, bet nevalia šito klausti Dorotėjos Ladlou. Jis menkai pažįsta Dorotėją ir negali to žinoti. Rebeka stengėsi nevyptelėti.

– Po galais, čia viskas organizuota! – atsakė Dorotėja ir jos pilkos akys žybtelėjo. – Mes per dvi dienas padarėme daugiau, negu jūs padarytumėte per mėnesį.

Adamas pasiduodamas pakėlė rankas.

– Tikiu, – pasakė jis ir sutrikęs nusijuokė.

Rebeka plačiai šypsojosi.

– Nepulk mano svainio, – pasakė ji Dorotėjai.

– Matau, teks judu išskirti. – Dorotėja purtė galvą vaizduodama pasipiktinusią.

– Mes elgsimės gerai, – pažadėjo Rebeka.

Dorotėja sunėrė rankas ant krūtinės ir atsirėmė į kitą stalą.

– Atidžiai klausykitės, nupiešiu padėtį, – pasakė ji. – Kol kas dauguma evakuotųjų apsistos šiame pastate. Abipus vestibiulio medikų komandos stato kabinetams palapines. Liepsiu vienam medicininės pagalbos komandos nariui viską jums aprodyti. Susiraskite Stivą. Jis yra bagažo išdavimo skyriuje. – Ji pažiūrėjo į Rebeką. – Teritoriją suskirstėme į keturias zonas, kaip darėme per Katrinos uraganą, – pasakė ji ir Rebeka linktelėjo. Vėliau ji paaiškins Adamui. – Niekas nesitikėjo tokios gausybės žmonių, komandos apkrautos darbu… – Dotė dirstelėjo į Adamą, – bet tai ne organizuotumo stoka. Stengiamės prisikviesti daugiau komandų. Kaip sakiau, ryšio bokštai nuvirtę, bet turiu palydovinio ryšio telefoną. Turime dvipusio radijo ryšio aparatų ir atsarginių baterijų. – Ji parodė į aparatus, sukrautus jai už nugaros ant apgriozdinto stalo. – Nereikia nė sakyti, kad elektros nėra. Medicinos punktai gaus šiek tiek energijos iš generatorių, bet visas terminalas – tikra garinė pirtis. – Ji vėl pasisuko į Adamą. – Princesė mums čia labai praverstų, – pridūrė ji.

Rebeka nusijuokė. Dorotėja kartoja tą sakinį beveik kas kartą, kai jie atvyksta į nelaimės vietą. Ji žino, kad Rebeka jos siūlymą atmes, bet Adamas naujokas. Tačiau Adamas nenutuokė, apie ką ji kalba.

– Kokia princesė? – paklausė jis. Jo veidas buvo atviras, berniokiškas, ir Rebeka, stebėdama jį svetimoje aplinkoje, žavėjosi juo.

– Ji kalba apie Mają, – pasakė ji. – Dotė įsitikinusi, kad visi, kas nedirba asociacijoje, yra minkštakūniai.

– Maja neminkštakūnė, – paprieštaravo Adamas.

Rebekai patiko, kad jis užstoja Mają, nors abu žino, kad Maja minkšta kaip bulvių košė.

– Mums jos reikia čia. – Dorotėja plekšnojo uniformos kišenes lyg ko ieškodama. – Turime kalną vaikų ir kalną bėdų, o pediatro nė vieno. Nė vieno. O kaip matote… – ji mostelėjo aikštelės pusėn, nors jos iš čia nebuvo matyti, – žmonės tebeplūsta.

– Maja negalės.

– Dotė žino, – pasakė Rebeka. – Bet ji – tikras dagys uodegoje.

– Tarp „negalės“ ir „nedarys“ yra didelis skirtumas. – Dorotėja staiga suplojo rankomis. – Na gerai, imkimės darbo.

Ji atidarė kabineto duris ir ryžtingai žengė lauk. Rebeka matė, kad Adamas žiūri į ją prasižiojęs.

– Oho, – pasakė jis, – ir į galvą nebūtų šovę, kad ji tokia ragana.

– Tikrai? – Rebeka nušoko nuo stalo. – Maniau, tai visiems kaip ant delno.

Jie išėjo iš kabineto ir skynėsi kelią pro išvargusių, sunerimusių žmonių jūrą pagal rodykles ieškodami bagažo skyriaus. Rebeka gailėjosi sumenkinusi Dorotėją.

– Ji ne ragana, Adamai, – pasakė jiems einant centriniu vestibiuliu, kur platūs žali spinduliai kaip kryžkelės kirtosi po aukštu atviru stogu. – Jai sunku patikėti, kad ne visi taip aistringai puola dirbti nelaimės vietoje kaip ji. Dotė moka priversti žmones daryti tai, ko jie nenori. Todėl TGPA taip sėkmingai veikia. Taip sėkmingai dirba.

– Taip, – atsakė Adamas. – Suprantu.

Jie praėjo pro brolių Raitų lėktuvo modelį. Už jo Rebeka pamatė brezentinę sieną. Visiškai jaunutis vaikinukas geltona medicininės pagalbos komandos uniforma pribėgo jų pasitikti.

– Adamas ir Rebeka? – paklausė jis.

Jiedu linktelėjo ir Rebekai pasirodė, kad vaikinukas iš džiaugsmo juos apkabins.

– Nuostabu! – sakė jis. – Aš Stivas.

– Sveikas, Stivi, – Adamas paspaudė jam ranką. – Kaip laikaisi?

– Dar nepersipjoviau riešų, – atsakė Stivas, – nors mintis jau buvo kilusi. Glaustai supažindinsiu jus su padėtim, nes nėra laiko. – Jis pasuko prie brezentinės sienos, o jiedu stengėsi neatsilikti. – Padėtis iš esmės nevaldoma, bet po truputį tvarkomės, – guodėsi Stivas. – Sesutės ir padėjėjai skirsto žmones vos jiems išlipus iš sraigtasparnių. Palapinės numeruotos. Ten pirmoji. – Jis parodė į tolimiausią. – Ji skirta vaikštantiems sužeistiesiems: išnirimai, žaizdos, kvėpavimo sutrikimai. – Paskui jis mostelėjo galva į priešais stovinčią palapinę. – Antroji – skubiosios pagalbos. Kelios moterys gimdė prieš laiką. Sudėtingi lūžiai. – Jis palingavo galvą. – Šį rytą buvo jau trys. Žmonėms ne vieta ant stogų.

– Maniau, čia bagažo išdavimo skyrius. – Adamas apsisuko dairydamasis konvejerio.

– Konvejeris dabar sukasi palapinėse, – pasakė Rebeka.

– Taip, – patvirtino Stivas. – Oro uostai nenumatyti evakuojamiems žmonėms apgyvendinti. – Jis nusivedė juos į kitą vestibiulio galą ir parodė laiptinės duris. – Nieku gyvu nelipkite į rūsį, – įspėjo jis. – Jį užsigrobė narkomanai, atvykę su pirmąja banga. Ten reikalai prastoki.

Ir bus dar prastesni, kai baigsis narkotikai, pamanė Rebeka.

– Kur laikomi vaistai? – paklausė Adamas. Akivaizdu, jis pagalvojo tą patį.

– Tas nedidelis kiekis, kurį turime, yra automobilių nuomos kontoroje. – Jie priėjo bilietų kasų teritoriją, kur buvo pastatytos dar dvi palapinės. – Čia trečioji, – paaiškino Stivas. – Skubios operacijos. Kardiologija. Priepuoliai. Gimdymas. Tokie dalykai. Beje, visai neturime atsargų. Patys netrukus įsitikinsite.

– O kas ketvirtojoje? – paklausė Adamas.

Rebeka žinojo, kam ji skirta, bet leido atsakyti Stivui.

– Tam, ko tikimės, – pasakė jis. – Tiems, kurie mirs, kad ir kaip stengsimės. Lengvinanti priemonė. Artimieji galės pabūti prie jų, jeigu bus artimųjų.

Adamas linktelėjo.

– Daugiausia vyresni žmonės, – suprato jis.

– Taip, – atsakė Stivas. – Čia jų yra daug iš evakuotos mažos ligoninės. Ir dar atvežta daug… per daug… slaugos namų ligonių. Velnioniškai liūdna. – Jis pažiūrėjo į Adamą, į Rebeką, vėl į Adamą. – Judu brolis ir sesuo? – paklausė.

– Ką? – nusijuokė Adamas.

– Jūs panašūs, – paaiškino Stivas.

Rebeka ir Adamas susižvelgė. Rebeka žiūrėjo į tamsias Adamo akis. Rusvus plaukus. Gal jiedu tikrai panašūs, ypač vilkėdami TGPA uniformas. Ji užmetė ranką Adamui ant pečių, užuodė muilo ir losjono kvapą – paskutinis švaraus vyro dvelksmas prieš ilgą pertrauką.

– Jis – mano mielas svainis, – pasakė ji Stivui. – Bet ačiū už komplimentą.

– Ei! – šyptelėjo Adamas. – Tai mano tekstas.

– Tiek to, – numojo ranka Stivas ir Rebeka suprato, kad jis neturi laiko pokštauti. Vaikinukas parodė į bilietų kasas. – Ten susikraukite daiktus. Turiu grįžti į salę.

Stivas nužingsniavo koridoriumi, o Rebeka su Adamu sudėjo kelioninius krepšius už bilietų kasų pertvaros. Rebeka stebėjo, kaip Adamas giliai kvėpuoja, tarsi nujausdamas, kad artimiausias dvi savaites neturės laiko atsikvėpti.

– Sveikas atvykęs į TGPA, broliuk, – pasakė Rebeka jiems einant palapinių link.

Rebeka beveik visą dieną dirbo su ligoniais, kuriais reikėjo skubiai pasirūpinti, o Adamas plušėjo greitosios pagalbos palapinėje. Dorotėja sakė tiesą apie vaikus. Jų buvo pilna visur. Smarkūs astmos priepuoliai. Lūžę kaulai. Karščiavimas. Šlapiuojančios ir jau užkrėstos žaizdos. Rebeka neįsivaizdavo, kaip Maja gali visą dieną dirbti su vaikais. Šioje srityje Maja kietesnė už ją. „Aš tik įpratusi“, – sakydavo Maja, tarsi tai būtų niekniekis.

Kai Rebekai įvedė penktą ligonį, ji pajuto kylančią neviltį. Visa gerkle rėkiančiam penkiamečiui buvo lūžę mažiausiai tuzinas kaulų – jis iškrito iš medžio ir dribtelėjo ant automobilio stogo. Jį reikėjo skraidinti tiesiai į ligoninę, o ne grūsti į sraigtasparnį su daugybe kitų žmonių. Bet Rebeka žino, kad nebuvo laiko žmonėms apžiūrėti ir skirstyti, nes sraigtasparniai ėmė visus iš eilės. Jie patys turi atskirti didžiausius ligonius ir sunkiausiai sužeistus nuo tų, kuriuos galima gydyti oro uoste. Sunkesni ligoniai, tokie kaip šis berniukas, turėtų būti skraidinami į šalies gilumą. Vaikui rėkiant per apžiūrą Rebeka svarstė, ar Maja viską darytų kitaip. Ji prisiminė mėgstamą sesers posakį: „Vaikai medicinos požiūriu nėra tik miniatiūriniai suaugusieji.“

Per dieną ji kelis kartus matė Adamą, kai jis atveždavo į jos palapinę ligonį, kuriam reikėdavo skubios pagalbos. Jie spėdavo apsikeisti keliais žodžiais tik apie ligonio būklę ir gydymą, bet Rebeka jautė ryšį su Adamu. Džiaugėsi, kad jis čia. Tikėjosi, kad darbas jį įtrauks ir kitais metais jis vėl norės padirbėti dvi savaites.

Temstant ji pagaliau padarė pertrauką. Ristele nubėgo ilgu koridoriumi iki vestibiulio aplenkdama žmones, patenkinta, kad galėjo išsprukti iš palapinės pamankštinti raumenų. Ji nuėjo prie vandens dalijimo punkto ir pamatė Adamą, stovintį netoli lango. Stvėrusi nuo padėklo butelį, pasuko prie jo. Adamas dirstelėjo į ją, bet tylėjo. Rebeka matė jo veide atsispindinčius dienos rūpesčius. Anksčiau nepastebėdavo gražių raukšlelių aplink jo akis, iki šiol nebuvo mačiusi kietai suspaustų, nesišypsančių jo lūpų.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė ji.

– Taip, – atsakė jis ir atsiduso. Jo akys buvo įsmeigtos į nesibaigiantį sraigtasparnių antplūdį – šie leidosi, išlaipindavo keleivius ir vėl kildavo aukštyn. – Bet ne šito tikėjausi, – pasakė jis. – Viskas žiauriau ir – man nerūpi, ką pasakys Dorotėja, – velnioniškai neorganizuota.

– Priprasi. – Ji nenorėjo, kad Adamas nusiviltų.

Jis gurkštelėjo iš savo butelio.

– Po pirmų pašėlusių valandų nusprendžiau liautis priešintis, – pasakė jis. – Viską priimti kaip iššūkį. – Jis dirstelėjo į ją ir pridūrė: – Galvojau apie tave. Nusprendžiau: jeigu tu gali dirbti tokį darbą kiaurus metus, bent jau dvi menkas savaitėles ir aš ištversiu.

– Nė kiek neabejoju, – padrąsino ji.

– Žaviuosi tavim, mergaite. – Jis uždėjo ranką jai ant pečių.

– Neversk manęs raudonuoti, – atkirto Rebeka, bet svainio žodžiai jai daug reiškė.

– Pažiūrėk.

Adamas parodė ranka į vieną sraigtasparnių. Abu stebėjo, kaip atsidarė durys ir ištisa upė žmonių – daugiausia vaikų – pasipylė iš jo į aikštelę. Adamas greitai nuėmė ranką jai nuo peties ir prispaudė delną prie lango stiklo, tarsi šitaip galėtų apsaugoti vaikus. Jiedu žiūrėjo, kaip vaikai krinta vieni ant kitų. Rebeka buvo mačiusi baisesnių dalykų. Daug baisesnių. Ji uždėjo ranką Adamui ant nugaros, o jis purtė galvą.

– Siaubingas vaizdas, – pasakė jis.

Jie žiūrėjo, kaip savanoriai padeda vaikams atsistoti, mėgina suvaldyti chaosą ir įvesti tvarką. Viena savanorių pamojo vyrams, stovintiems aikštelės krašte. Ji parodė keturis pirštus ir vyrai pribėgo nešini ketveriais neštuvais.

Rebeka girdėjo, kaip Adamas sudejavo – dar keturi žmonės prisidės prie vis daugėjančių ligonių.

– Viskas, – pasakė jis. – Skambinu Majai.

– Ką? – apstulbo Rebeka. – Turbūt kalbi nerimtai.

– Rimtų rimčiausiai.

– Ji neatvyks, – pareiškė Rebeka. – Neturėtų čia atvykti. Nemanau, kad atsigavo po netekties. Turiu galvoj – emociškai. Aną vakarą kalbėjausi su ja, ji vis dar sutrikusi. O tas įvykis restorane tikrai…

– Jai reikia užduoties, – pasakė jis. – Kad užsimirštų.

Rebeka pajuto, kaip krūtinėje spragtelėjo baimė, negalėtų paaiškinti kodėl. Gal tai senas įprotis saugoti seserį? Majai ne vieta oro uoste. Seseriai viskas turi būtų švaru ir tvarkinga. Čia ji prapultų.

Bet ji suprato, kad už panikos slypi ne vien noras apsaugoti Mają: jai patiko galimybė per dieną bendrauti su Adamu. Dalytis su juo patirtimi. Jie abu – energingi gydytojai, galintys visa galva pulti į kovą. Maja juos pristabdytų. Seseriai reikia palaikymo, ji siurbtų Adamo energiją, reikalingą darbui, ji trukdytų.

Kas čia? Negi tikroji jos nerimo priežastis?

Majai reikėtų palaikymo, tai tiesa. Ją reikėtų vedžioti už rankos. Bet ne tai svarbiausia. Jeigu Rebeka nori būti sau atvira, turi prisipažinti: TGPA – jos pasaulis. Čia ji atsiskleidė. Ji nenori dalytis tuo pasauliu su seseria. Niekada.

– Prasta mintis, Adamai, – paaiškino ji. – Kaip Maja būtų jautusis sraigtasparnyje, kai tas vyras pasakė, kad į mus šaudoma?

Adamas prikando lūpą ir Rebeka suprato, kad tikrovės dozė jo nepaveikė.

Jis išgėrė vandenį ir atsilošęs varvino paskutinius lašus iš butelio.

– Gal tu ir teisi, – pasakė jis ir vėl nukreipė akis į sužeistus vaikus, nešamus per aikštelę. Jis pasitrynė sprandą ir nusišypsojo Rebekai, o akių kampučiuose atsiradusios raukšlelės buvo panašios į švelnias žaizdeles. – Grįžtam darbuotis.