Tryliktas SKYRIUS

Maja

– Heile, draugai tave tikriausiai labai myli, – pasakiau įžengusi į apžiūros kabinetą, kur sėdėjo ketvirta po pietų pacientė su mama.

Heilė, kuri dėl elfiškos šukuosenos ir švelnių azijietiškų bruožų atrodė neturinti ir dešimties metų, suglumo.

– Iš kur žinote?

Ji sėdėjo ant apžiūros stalo sugipsuota ranka.

– Ne kiekvienas ligonis gali pasigirti… – apsimečiau, kad skaičiuoju vardus ant gipso, – šimtu parašų.

Heilė nusijuokė.

– Jie padėjo jai ištverti, – pasakė mama.

Ir pačios motinos blauzda buvo sugipsuota, ramentai stovėjo atremti į stalą. Pavasarį ji pateko į avariją. Joms pasisekė, kad dabar sėdi mano kabinete.

– Mama nenorėjo, kad kas nors pasirašytų ant jos gipso, – pasakė Heilė. – Net man neleido.

Prisiminiau, kaip buvau susilaužiusi ranką. Tiksliau, tą įvykį geriau prisimena Rebeka, nes man tada buvo tik dveji, todėl nepamenu, kas atsitiko. Nukritau nuo sūpuoklių ir susilaužiau žastikaulį. Man sugipsavo ranką, o tėtis visur mane nešiojo. Galiausiai Rebeka, kuriai tuo metu buvo šešeri, kartą vakarieniaujant rėžė jam: „Ji susilaužė ranką, ne koją!“ Pati to nepamenu, bet tą papasakotą prisiminimą saugau atmintyje. Man patiko įsivaizduoti, kaip tėtis mane nešiojo. Kaip stipriai mane mylėjo.

Tikrindama, ar Heilės ranka netinsta ir netirpsta, plepėjau su ja ir jos mama.

– Ar tau labai tebeskauda? – paklausiau.

– Jau beveik ne, – atsakė ji.

Heilė buvo kantrus vaikas. Ji nesiskundė net tada, kai pirmą kartą pamačiau ją ligoninėje, nors stipinkaulio galvutė buvo atskilusi. Negalėjau ja nesižavėti. Jos mama buvo stambių kaulų moteris, beveik penkiasdešimties metų, aiškiai jokio kraujo ryšio su dukrele. Kas kartą jas pamačius, krūtinėje įsižiebia viltis. Mes su Adamu galėtume pasiimti tokią kaip Heilė arba kaip kiti įsivaikinti mažyliai, su kuriais susidūriau dirbdama. Adamas to nesupranta. Jis neįžvelgia tarp tokių vaikų ir tėvų ryšio, o aš tą ryšį matau kasdien. Jis visai nepriklauso nuo kraujo ir biologijos.

Pasigirdo beldimas ir pro duris galvą kyštelėjo Rouzė, mano registratorė.

– Pirmąja linija jums skambina daktaras Polardas, – pranešė ji.

Adamas!

– Ačiū, Rouze. – Pasisukau į Heilės mamą. – Atleiskit, turiu atsiliepti.

Nuskubėjau į kabinetą. Adamas išvykęs tik dvi su puse dienos, todėl nesitikėjau, kad taip greitai paskambins. Buvau pripratusi ilgai neturėti ryšio su Rebeka, kai ji išvykusi, bet visai kas kita, kai ryšio nėra su Adamu. Laisvalaikiu prilipusi žiūrėjau CNN žinias, baisėjausi pranešimais apie dingusius ar įstrigusius žmones ir valčių, plaukiančių nuo namo prie namo ieškant gyvųjų, vaizdais. „Gydytojų komandos rūpinasi šimtais ligonių, suguldytų oro uosto patalpose“, – pranešė CNN reporteris, ir spėjau, kad Adamas skambina iš ten.

Atsisėdau prie stalo ir pakėliau ragelį.

– Adamai! – atsiliepiau.

– Labas, Mai.

Iš balso supratau, kad jis pavargęs, bet kalbėdamas šypsosi.

– Nemaniau, kad tau pavyks prisiskambinti!

– Ryšio bokštai nuvirtę, bet aš naudojuosi Dorotėjos palydoviniu telefonu. Kaip laikaisi?

– Čia gana ramu, – atsakiau. – Aš labiau nerimauju dėl to, kas vyksta pas jus. Per televiziją atrodo siaubingai.

– Per švelniai pasakyta, – pataisė jis. – Ar tu dabar dirbi?

– Turiu ligonę, bet galim trumpai šnektelėti. Ar tu kur nors netoli Rebekos?

– Taip. Oro uosto salėje ištemptos gydytojų palapinės, jų pilna visame terminale, kiekviename skyriuje, žmonių sausakimša. Liūdnas vaizdas, Mai. Daugelis jų prarado viską.

– Net įsivaizduoti negaliu, – pasakiau. – Ar maisto turite?

– Gauname paruošto maisto paketus.

– Aha. O kur tu miegi?

Jis nusijuokė, bet balse linksmumo negirdėjau.

– Nuo tada, kai atvykau, numigau dvi valandas, bet niekis. Antrame aukšte yra didelė kilimais išklota salė. Savanoriai miega ant grindų.

Oi. Jis neramiai miega net mūsų didžiulėje lovoje.

– Žinai… – išsižiojo jis ir nutilo. – Čia mūsų per mažai… – nedrąsiai kalbėjo toliau. – Stengiamės padaryti tai, kas neįmanoma… ir… nėra nė vieno vaikų gydytojo… – Jis vėl nutilo.

– Kodėl nieko nebesakai? – paklausiau ir išgirdau, kaip jis atsiduso.

– Pamaniau, gal pamėginsiu kreiptis į tave, – atsakė jis. – Ir įkalbinsiu atvažiuoti.

Padvejojau.

– Atvažiuoti? Ten? Aš būčiau daugiau kliuvinys negu pagalbininkė.

Jis tylėjo, taigi kalbėjau toliau:

– Girdėjau, buvo šaudoma į gydytojus skraidinusį sraigtasparnį. Nerimavau, gal į tą, kuriuo skridote judu su Rebeka.

Jis sudirgęs krenkštelėjo.

– Tai tik gandai. Aš nerimauju tik dėl ligonių ir sužeistųjų, kuriems reikia pagalbos.

Negali būti, kad jis kviečia mane atvykti.

– Adamai, aš negaliu.

– Žinau, – jis atsiduso. – Pamiršk.

– Kur dėčiau Čonsį? – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Mūsų gatvėje pilna paauglių, kurie su malonumu paglobotų šunį.

– Sakiau, pamiršk, – pakartojo jis.

Perbraukiau pirštais kompiuterio klaviatūrą.

– Kokios ligos dažniausiai? – paklausiau.

– Geriau paklausk, kokių čia nepasitaiko. Širdies priepuoliai. Gimdyvės. Lūžę kaulai. Užkratai. Lėtinės ligos, kai reikia tik vaistų. Kvėpavimo takų bėdos. Ir… daugybė vaikų.

Vaikų. Ir nė vieno pediatro. Štai kodėl jis pamanė, kad galiu padėti.

Pasitryniau smilkinį.

– Dieve, kokia aš nenuovoki, – pasakiau.

– Palikim tai.

– Bet tu paskambinai tikėdamasis įkalbinti mane.

– Tai buvo… tik jausminė reakcija į visa, kas čia vyksta. Aplink mane. Žinau, galėtum padėti, todėl, pamaniau, pamėginsiu tave įkalbėti. Pasielgiau nedorai.

– Tu vis dar mėgini, bet iš manęs nebūtų naudos.

– Klausyk, kai kam čia reikia telefono, – pasakė Adamas. – Nežinau, kada vėl galėsiu paskambinti.

Jis nusivylė manim. Girdėjau iš balso.

– Gerai, – atsakiau nusiminusi, kad pokalbis taip staiga nutrūko. – Aš tave myliu. Perduok Rebekai, kad ją irgi myliu.

– Perduosiu.

Padėjau ragelį ir žiūrėjau į savo tvarkingą stalą. Ligonių bylos gražiai sudėtos kairėje. Receptų knygelė ir du rašikliai guli dešinėje šalia pelės. „Bailė“, – garsiai ištariau stodamasi. Išėjau iš kabineto ir steriliu koridoriumi žingsniavau į sterilų apžiūros kambarį, kur manęs laukė stropiai prižiūrima ligonė. Galvojau apie Adamą ir Rebeką, du žmones, kuriuos myliu labiausiai, darančius tai, kuo tiki, dirbančius vos už dviejų šimtų mylių nuo mano kabineto, ir svarsčiau, kodėl aš Rolyje. Kodėl ne su jais.