Keturiasdešimt trečias SKYRIUS

Rebeka

Rebeka vaistinėje pasilenkusi naršė po antibiotikų lentyną, ieškojo tetraciklino gydomam paaugliui. Ir vos šypsojosi. Nesiliovė šypsotis nuo tada, kai prieš valandą paliko vagonėlyje Adamą. Nežino, kas jųdviejų laukia ateityje, bet ateitis atrodo daug žadanti.

Ji rado buteliuką ir stojosi, o tada suskambėjo telefonas. Ji pažiūrėjo, kas skambina. Iš Fajetvilio ligoninės? Pastačiusi buteliuką, Rebeka atidarė mobilųjį.

– Gydytoja Vord klauso, – pasakė.

– Beke!

Telefonas išsprūdo iš pirštų ir nukrito ant grindų bauginamai terkštelėdamas. Apsaugininkas, saugantis vaistų atsargas, pasilenkė jo pakelti, bet Rebeka pati susmuko ant grindų ir graibė telefono melsdamasi, kad jis nebūtų sudužęs.

– Kas jums? – paklausė apsaugininkas, bet Rebeka jo negirdėjo. Sėdėdama ant grindų pakėlė mobilųjį prie ausies.

– Kas kalba? – dvejodama paklausė. Nežinojo, ko tikėtis.

– Beke, čia aš – Maja! Aš sveika. Kur tu?

Jai užgniaužė kvapą. Atrodė, kad jautis smeigė ragais į paširdžius.

– Kur aš? – vargais negalais išlemeno ji. Rankomis apkabino kelius, beveik susirietė į kamuolį ir spaudė telefoną prie ausies.

Apsaugininkas pritūpė šalia.

– Daktare, – paklausė jis, – ar jums negerai?

– Viskas gerai, – atsakė ji greitai. – Kvieskit Adamą. Greičiau! – Tada prakalbo į telefoną. – Dieve mano, Maja! – pasakė. – Manėme, kad tu žuvusi. Kur tu? – Prisiminė ligoninės pavadinimą, kurį matė telefone. – Ar tu sužeista? Visą tą laiką gulėjai ligoninėje?

– Nėra kada dabar aiškinti, – atsakė Maja.

Kaip gera ją girdėti. Ji gyva.

– Norėjau pranešti, kad aš sveika. Esu Baimės Kyšulio slėnio ligoninėje ar sveikatos centre. Nežinau, kaip tiksliai vadinasi. Gimdymo skyriuje.

– Gimdymo skyriuje?

Maja nusijuokė. Ji juokiasi! Rebeka prispaudė kumštį prie burnos suprasdama, kad vienu metu atgauna ir praranda tai, kas jai brangiausia.

– Sakiau tau, – kalbėjo Maja, – per ilgai pasakoti. Ar tu dar oro uoste?

– Ne, mes mokykloje ir… Maja, aš atvažiuoju. Važiuoju tuojau pat…

Ji pakėlė galvą ir pamatė per kambarį atskubantį Adamą.

– Beke! – šūktelėjo jis pamatęs ją susirietusią prie vaistų lentynų. Jis suklupo ant grindų šalia jos kaip apsaugininkas prieš kelias akimirkas. – Kas atsitiko? – Jis palietė jos petį švelniai. Atsargiai. – Susižeidei?

Šypsodamasi, nepaisydama skruostais riedančių ašarų, ji papurtė galvą.

– Ji gyva, – pasakė duodama jam telefoną. – Maja gyva!