Šešioliktas SKYRIUS

Rebeka

Konferencijų kambaryje degė tik generatoriaus srovės lempa. Švelni šviesa teikė ramybę po ilgos, varginančios dienos palapinėse. Rebeka susirado laisvą vietą ant grindų prie lango ir atsigulė pasikišusi po galva striukę. Išsitiesusi vieną po kito atpalaidavo raumenis. Kaulams kilimas buvo tarsi kietas betonas.

Pusantros paros ji buvo pametusi iš akių Adamą ir Mają, bet Dorotėja sakė, kad Maja laikosi puikiai.

Ji svarstė, ar Maja girdėjo gandus apie vis dažnesnius nusikaltimus oro uoste. Gandai taip sparčiai plito, jog Rebeka jau neabejojo, kad juose esama tiesos. Rūsyje narkomanai, pabėgę iš namų su narkotikų atsargomis; pradėjus jų stigti ten dėjosi bjaurūs dalykai. Kalbėjo, kad viena paauglė buvo išprievartauta ir sumušta. Kažkokiam vyrui – irgi rūsyje – buvo perpjauta gerklė nuo ausies iki ausies. Palapinėse ėmė rastis žmonių, kuriems ryškėjo abstinencijos požymiai, todėl keli TGPA darbuotojai saugojo senkančias vaistų atsargas, sukrautas automobilių nuomos punkte. Kiekvienąkart išgirdusi šnibždant: „Ar žinai, kad?..“ arba „Būk atsargi ant laiptų!“ Rebeka pagalvodavo apie Mają. Ji nenorėjo, kad sesuo bijotų. Tikrai nenorėjo. Ji čia reikalinga, ir jeigu, anot Dorotėjos, laikosi puikiai, tai labai gerai.

Striukė po galva buvo siaubingai nepatogi. Rebeka pataisė ją, kad kišenė su radijo ryšio aparatėliu nespaustų skruosto. Ji jau ketino užsimerkti, o tada pastebėjo Adamą ir Mają, gulinčius po ilgu kaip laivas konferencijų stalu. Dėl blyškios šviesos buvo sunku juos įžiūrėti, bet matė, kad Adamas guli prisispaudęs prie didžiulės stalo kojos, o Maja miega padėjusi galvą jam ant kelių. Anksčiau ji mažai pažinojo Adamą. Buvo išvykusi iš šalies, kai sesers ir jo draugystė įgavo pagreitį. Prisiminė, kaip pasikvietė Adamą į šalį ir pasakė: „Jeigu ją nuskriausi, tave užmušiu.“ Jis nusijuokė neįtardamas, kaip rimtai ji kalba, o ji neįtarė, kad jai visai nereikės jaudintis. Tada net nebūtų patikėjusi, kiek džiaugsmo jis suteiks joms abiem. Seserys kapstėsi iš skausmingos praeities, kiekviena savaip. Joms trūko linksmos širdies, kol Adamas įžengė į jų gyvenimą ir jį užpildė.

Rebeka žiūrėjo į juos ir susijaudino matydama, kaip Adamas pasilenkė ir pabučiavo Mają į kaktą.

„Dieve, – maldavo Rebeka. – Leisk jiems susilaukti vaikelio. Prašau.“

Ji vėl pajuto glėbyje įsivaizduojamą vaikelį, tą patį, kurį laikė rankose Brento viešbučio kambaryje. Staiga jai šovė mintis, keista ir tarsi iš niekur: gal pati galėtų būti jų surogatinė motina. Atrodo, Maja kūdikio neišnešios, tai gal Rebeka galėtų išnešioti už ją? Dėl jų abiejų. Ji uždėjo delną ant savo plokščio pilvo. Koks jausmas, kai tavyje auga kūdikis?

Po galais, kas čia per mintys?

Ji niekada nenorėjo pastoti. Nėštumas kliudytų darbui. Kliudytų gyvenimui.

„Daug prarandi.“ Kaip dažnai nuobodūs draugai, turintys vaikų, kartodavo jai šituos žodžius it tylų, šventą įspėjimą, kai ji pareikšdavo neketinanti gimdyti. Ji tik pasišaipydavo iš tokių sentimentų.

Kūdikis jos glėbyje. Tas jausmas persmelkė širdį.

Ji vėl pažiūrėjo į seserį. Maja kalbėjosi su Adamu. Ji iš lėto skėsčiojo ranka tarsi ką tvirtindama. Adamas pagavo jos ranką ir pakėlė prie lūpų.

Rebeka užsimerkė ir kažkas susirangė jos krūtinėje kaip gyvatė. Tik kai ranka apčiuopė kietą, lygų kilimą, o ne kito žmogaus kūną, ji suprato, kad tai pavydas. Jai nerūpėjo, kad Maja čia reikalinga. Ji norėjo, kad sesuo išvažiuotų namo.