Keturiasdešimtas SKYRIUS
Maja
Buvau vištidėje, pirmą kartą viena apėjau vištas. Atsibudau brėkštant, nustebau, kad atsikėliau anksčiau už kitus, ir ėmiausi darbo: surinkau kiaušinius, palesinau vištas, bet visą laiką kirbėjo nerimas, kad kažkas negerai. Paprastai Simė atsikelia gerokai anksčiau už mane.
Išgirdau, kaip čirptelėjo namo durys, ir pakėlusi galvą pamačiau ateinantį Talį su šautuvu ant peties.
– Labas rytas, – pasisveikinau šaltai. Neatleidau jam už tai, kad nepasakė Lariui apie mane.
– Jūs tikra pagalbininkė, ėmėtės darbo iš peties, – jis mostelėjo galva į vištidę.
– Nepasakyčiau, – atsiliepiau. – Kur Simė?
– Jai skauda pilvą. – Jis žiūrėjo į taką. – Ji siunčia mane sutvarkyti Ledi Alisos stogo. Bara, kad nenueinu. Pasistengsiu parnešti ko nors vakarienei, kad sutaupytume tai, ką išrūkėme vakar. Jūs ją paglobokite už mane, gerai?
– Gerai, – atsakiau svarstydama, ar Simei skauda pilvą, nes tuoj gimdys. Atrodo, ji pati tų dviejų dalykų nesieja.
Kai namo durys vėl čirptelėjo, jau buvau palesinusi vištas ir įdėjusi į krepšelį šešis kiaušinius. Laukiau, kada Simė pasirodys iš už namo kampo, bet ji nesirodė. Jau ketinau šaukti ją vardu, bet ji pati pašaukė mane.
– Maja! – veikiau kimiai sušnibždėjo.
Greitai išėjau iš vištidės ir pasukau į namą. Ji stovėjo prieangyje – mėlyna berankovė suknelė buvo aptempusi pilvą – sunkiai atsirėmusi į durų staktą. Jos skruostai buvo nuraudę ir dar labiau išryškėjo veido blyškumas.
– Kaip jautiesi? – paklausiau.
– Talis išėjo?
– Taip, – atsakiau skubėdama prie jos. – Ar nori, kad jį grąžinčiau?
Ji papurtė galvą ir taip susiraukė, kad rodėsi tuoj pravirks.
– Ak, Maja, – sudejavo ji. – Skausmai prasidėjo vidurnaktį. Tikriausiai kūdikis jau beldžiasi.
Vidurnaktį?
– Talis sakė, kad tau skauda pilvą. – Negi jis toks nenuovokus?
– Aš jam taip sakiau, – paaiškino ji. – Stengiausi nuslėpti skausmą.
Sutrikusi žengiau arčiau.
– Kodėl, mieloji? – paklausiau. – Kodėl slepi nuo jo?
Ji greitai krestelėjo galvą ir aš supratau, kad kol kas atsakymo negausiu. Tik dabar pamačiau, kad rankose Simė laiko virvelės kamuoliuką, nuo kurio buvau atsikirpusi galą virkštelei perrišti. Kodėl ji pasiėmusi tą kamuolį?
– Ar vandenys nubėgo? – paklausiau. – Ar daug?
– Lovoje. – Staiga ji susilenkė beveik dvilinka. – Oi! – sudejavo ji.
Dirstelėjau į savo riešą, ketindama skaičiuoti tarpus tarp sąrėmių, visai pamiršusi, kad mano laikrodukas dingo potvynio vandenyse.
– Ar žinai, kas kiek laiko kartojasi sąrėmiai? – Žengiau pro ją atidaryti durų. – Eikime į miegamąjį.
– Ne. – Ji stovėjo prieangyje kaip įkalta. – Ne dabar. Man dar reikia…
– Tai leisk man parvesti Talį, – pasakiau. – Jis turėtų būti netoli ir…
– Ne! – sudraudė ji. – Aš specialiai išsiunčiau jį pas Ledi Alisą, nes jaučiau, kad kūdikis tuoj gims.
Ar ji varžosi, kad Talis dalyvaus jai gimdant? Turėjau priminti sau, kad mes ne Rolyje. Čia kita kultūra. Beveik kitas amžius.
– Gerai, – sutikau. – Eime. Apžiūrėsiu tave, kaip viskas vyksta.
Timptelėjau jai už rankos, bet ji atšoko nuo manęs ir vos nenuvirto nuo prieangio.
– Maja! – žodis kaip sprogimas išsprūdo jai iš burnos. – Man taip baisu!
– Žinau, – atsakiau. – Tačiau be reikalo baiminiesi. Neabejoju, kad viskas gerai. Leisk tave apžiūrėti, kokia kūdikio padėtis. Tada galėsiu nuraminti tave, kad nepasikartos tai, kas nutiko tavo mamai. – Mintyse meldžiausi, kad nebūtų jokių komplikacijų.
– Aš ne… – Simė mostagavo rankomis kaip susijaudinęs ar sunerimęs vaikas, laisvas virvagalis plakėsi ore ir aš vėl pamaniau, kad ji varžosi. Simė tikriausiai dar niekada nebuvo buvusi pas ginekologą. Gal gyvenime iš viso nebuvusi pas jokį gydytoją. – Aš blogai padariau. – Ji prispaudė delną prie burnos. – Labai atsiprašau. Turėjau viską anksčiau papasakoti.
– Ką papasakoti? – Svarsčiau, gal ji nepasakė man ko nors, ką turėčiau žinoti apie jos sveikatos būklę.
– Per daug bijojau.
– Ko, mieloji. Pasakyk man. Nurimk.
Jos žvilgsnis nuklydo miško pusėn. Į taką, vedantį pas Ledi Alisą.
– Mums reikia kai kur nueiti.
Vos nesusijuokiau.
– Tik ne šiandien, – paskiau. – Eisime į namą ir patikrinsime, ar greitai kūdikis gims.
Ji papurtė galvą.
– Turiu tau kai ką parodyti. – Ji nulipo nuo prieangio ir pamojo man sekti paskui ją. – Eime.
– Ne, Sime! – pasakiau griežtai. Ji elgėsi taip vaikiškai ir keistai, kad nusprendžiau, jog galėsiu ją suvaldyti tik elgdamasi globėjiškai. – Kad ir ką nori man parodyti, tai nėra taip svarbu. Reikia tuojau pat grįžti į namą!
Ji atsigręžė ir trinktelėjo man kumščiu į ranką. Nestipriai, bet to užteko – supratau, kad ji kalba rimtai.
– Turi eiti su manim! – pasakė ji. – Labai atsiprašau. Dabar tu ant manęs pyksi.
Čiupau jai už pečių.
– Sime, paklausyk manęs. – Jaučiau, kaip dreba jos kūnas. – Nežinau, apie ką kalbi, bet aš ant tavęs nepyksiu. Tu man rūpi. Labai rūpi. Esi nuostabi mergaitė. Nuostabi moteris. Tu slaugei mane, kol pasveikau. Dabar leisk man pasirūpinti tavim. Prašau. Leisk man patikrinti, kokia kūdikio padėtis. Tada galėsime…
– Ne! – ji beveik šaukė ir ištrūko iš mano rankų. – Eikš su manim!
Ji ėmė žingsniuoti Ledi Alisos namų link, dingo už pirmo posūkio ir man neliko nieko kito, tik sekti iš paskos.
Simė ėjo sparčiai ir turėjau skubėti, kad ją pavyčiau. Staiga pamaniau, kad jai reikia Ledi Alisos. Ne manęs. Todėl mano, kad pyksiu ant jos. Todėl atsiprašinėja. Kai pavijau Simę, ji staiga sustojo dar vieno sąrėmio suimta ir aš švelniai paliečiau jai nugarą.
– Sime, suprantu, kad tu nori Ledi Alisos. Viskas gerai. Grįžk į namus, o aš…
– Ne! – suriaumojo ji. – Tylėk! – Jos veidas buvo paraudęs, prakaituotas, persikreipęs iš skausmo.
– Kvėpuok lėtai, – pasakiau. – Giliai įkvėpdama. Lengviau iškęsi skausmą.
Susimaišiau skaičiuodama sąrėmius. Koks tarpas tarp jų, septynios minutės? Penkios? Nebežinojau. Bet jie kartojosi per tankiai, kad jausčiausi rami.
Simė tarsi negirdėjo mano siūlymo kvėpuoti giliai, ji laukė, kol sąrėmis baigsis savaime, ir vėl ėjo glausdama prie krūtinės virvučių kamuolį kaip vaiką. Sekiau paskui ją sutrikusi ir bejėgė. Ėjimas paspartins gimdymą, aš nenorėjau nutolti nuo namų, bet Simė nė neketino sustoti. Ji yrėsi į priekį ir staiga pasuko nuo tako į tankumyną.
– Kur tu eini?
Sustojau ant tako. Tolumoje girdėjau kaukšint plaktuką – tai Talis dirbo ant Ledi Alisos stogo.
Simė man neatsakė, turėjau brautis iš paskos per krūmus, kitaip būčiau pametusi ją iš akių.
– Nenueikim toli nuo namų!
Greitai pakėliau ranką, kad į veidą neblokštų šaka.
– Ša! – Ji atsigręžė, dėbtelėjo į mane, bet prisiminusi mandagumą pridūrė: – Maldauju.
– Nenoriu, kad pagimdytum miške, – nenusileidau aš, bet ji tarsi negirdėjo.
Ėjau paskui ją vis giliau į tankumyną pro alkūnes graibstančius vijoklius ir pliaukšėdama uodus, kurių Simė tarsi nepastebėjo. Ar jai psichozės priepuolis? Kito paaiškinimo nesugalvojau. Buvo aišku, kad ji eina vis greičiau, o aš atsilieku nežinodama, kur statyti koją klampynėje tarp žolių ir vijoklių. Suklupau. Paskui dar kartą. Ji grįžtelėjo ir liepė man paskubėti. Labai stengiausi, bet tas durpynas buvo jos namai – ne mano. Visai sutrikau. Reikėjo pasistengti suvaldyti padėtį, kol dar galėjau. Nesigaudžiau tankmėje, net jeigu būčiau nusprendusi, jog geriausia eiti pas Ledi Alisą ir pakviesti ją ir Talį, – neabejojau, kad tai būtų geriausia, – būčiau nežinojusi, į kurią pusę sukti. Visi medžiai atrodė vienodi. Susipynę vijokliai buvo visai kaip vienas. Norėjau šūktelėti Taliui, bet jau buvome nuėjusios per toli nuo Ledi Alisos namų. Tuo neabejojau ir žinojau, kad mano balsą užgoš medžiai.
Simė sudejuodavo kas kelios minutės ir nebežinojau, ar dejuoja iš skausmo, nerimaudama, ar iš pamišimo. Ji stabtelėjo tik porą kartų norėdama atgauti kvapą ir vėl veržėsi pirmyn. Maldavau ją apsigręžti, bet ji manęs tarsi negirdėjo.
Ėjome mažiausiai dešimt minučių, nors mano skaudančioms kojoms atrodė, kad daug ilgiau. Vis sunkiau darėsi irtis pečiais per brūzgynus, stigo oro, šakos plakė veidą. Priešais traukiančios Simės plaukai, kaip išsidraikęs debesėlis supo jos galvą ir krito ant nugaros, o basos kojos buvo nudraskytos.
Kai jau atrodė, kad nebepajėgsiu žengti nė žingsnio, pro medžius pamačiau žvilgant vandenį.
Dieve mano. Ar mes atėjome į kitą Paskutinės Priebėgos pusę? Simė vis dar skverbėsi skirdama krūmus rankomis, ir man staiga toptelėjo siaubinga mintis. Ar ji bris tiesiai į vandenį? Skandinsis? Ar tas pašėlęs pūtavimas skersai Paskutinę Priebėgą yra jos mėginimas nutraukti sau gyvybę, kol gimdymo skausmai netapo per daug kankinami? Ar jai atrodo, kad greita mirtis nuskęstant yra geriau, negu jos motiną ištikęs likimas? Mintys skriejo galvoje, bet supratau, kad vaizduotė nunešė mane per toli. Prie namų upė daug gilesnė. Jeigu jos tikslas – skandintis, tai kam reikėjo brautis per visą salą.
– Kur mes? – paklausiau, kai pasiekėme krantą. – Kodėl mes čia?
Simė sukūkčiojo, pasuko į kairę ir pakrante, apaugusia tankiais krūmais. Staiga ji sustojo ir rankomis praskleidė krūmo šakas. Jeigu ji iki šiol dar nebuvo praradusi sveiko proto, tai dabar jau prarado. Pripuoliau prie jos ir mėginau nutverti už rankų.
– Sime! Sime! Pažiūrėk į mane! Pažiūrėk…
Nutilau staiga pamačiusi tai, kas buvo paslėpta po vijoklių ir krūmų tankumynu: valtį. Ji plūduriavo vandenyje, įstumta po pakibusia smėlėta pakriauše ir išsiraizgiusiomis medžio šaknimis. Jos priekis ir galas buvo pririšti prie liaunų medelių, nulinkusių virš vandens. Žiūrėjau netekusi žado.
– Nesuprantu, – pasakiau.
– Aš ją paslėpiau. – Simė atsirėmė į išstypusios pušies kamieną ir gaudė kvapą. – Talis manė, kad ją nunešė vanduo, bet niekur ji nedingo. Kai jis parnešė tave ir pasakė, kad tu gydytoja, aš pamaniau: „Ji turi likti čia.“ Ne vien todėl, kad tu gydytoja. Man reikėjo pašalinio žmogaus. Pasakiau Ledi Alisai, kad noriu, jog tu priimtum kūdikį. Liepiau neprasitarti Lariui, kad tu čia. Žinojau, kad galėsi man padėti.
– Kuo? – suraukiau kaktą. – Kaip padėti?
– Aš atplukdžiau valtį į šitą salos pusę ir paslėpiau. Talis niekada čia nevaikšto. Aš gerai ją paslėpiau. Net nuo vandens jos nematyti.
– Valtis čia buvo visą laiką? – Mane nusmelkė įtūžis.
Ji neatsakė. Tik stipriai užsimerkė ir palčiai išsižiojo, lyg ketintų surikti, bet garso nepasigirdo.
– Giliai įkvėpk, – vėl paliepiau ir šį kartą ji paklaũsė. – Gerai, – stengiausi kalbėti ramiai. Įtūžis sukilo ir dingo. Nebuvo laiko pykti. Supratau, kas vyksta: valtis buvo vienintelis kelias Simei nuplaukti į žemyną gimdyti. Talis jos būtų nevežęs. Jai reikėjo manęs. Pašalinio žmogaus. – Gerai, – pakartojau. – Aš tave… – Apžiūrėjau valtį svarstydama, kaip išlaisvinti ją iš vijoklių ir krūmų slėptuvės. – Ar tu įlipsi pirma, ar…
– Ką? – ji žiūrėjo į mane, lyg išprotėjusi būčiau aš.
– Juk nori plaukti į ligoninę, ar ne?
– Ne! – sudejavo ji ranka pliaukštelėdama į medžio kamieną. – Ne, ne, ne!
– Tai ko nori?
– Turėjau tau parodyti. – Ji pasisuko ir mikliai pririšo virvelės galą prie kamieno. – Grįžkime namo, – pasakė ji. – Tada pasistenk, kad vaikas gimtų greitai. Kol Talis neparėjo.
Ji jau brovėsi per krūmus atgal tuo pačiu keliu, kaip atėjome, ir tempė virvelę. Žiūrėjau į ją priblokšta.
– Eime! – šūktelėjo ji apsukdama virvelę aplink šaką. – Tau teks vienai grįžti čionai.
Ar ji visai pakvaišo? Gyvenau šalia jos beveik dvi savaites ir nieko neįtariau.
– Nesuprantu!
Skubėjau iš paskos šaukdama ant jos, nes iš nevilties buvau priblokšta.
– Turėsi rasti kelią atgal su kūdikiu, – atsakė ji. – Kartą tau aiškinau, kaip plaukti, pameni? Upeliu, o pakui laikytis kairės. Išsišakojimas už senosios pašiūrės į kairę, o paskui į upę. Prisimeni? Aš tau sakiau!
– Aš neimsiu tavo vaiko!
– Imsi, imsi! – Ji pasilenkė užėjus sąrėmiui. Jie kartojosi vis dažniau. Simė giliai, trūkčiojamai įkvėpdavo oro, o aš bejėgiškai žiūrėjau į ją. – Turėsi paimti, – iškošė iš skausmo sukandusi dantis. – Maldauju, Maja. Maldauju.
Man pasirodė, kad prašant jos akyse akimirką šmėstelėjo sveikas protas. Vis tiek neketinau su ja ginčytis.
– Gerai, – sutikau galvodama: kas bus, tas bus. – Dabar grįžkime namo.
Virvelė baigėsi tolokai nuo tako.
– Laužyk šakeles! – pasakė ji ir eidama viena ranka prilaikė pilvą. Kita ranka plėšė jaunų medelių šakeles ir laužė jas dejuodama iš skausmo. – Turi pasižymėti kelią.
Paklusau. Laužiau šakeles. Tiesiau vijoklius nuo vienos šakos ant kitos. Dariau viską, kad jai įtikčiau. Kad tik greičiau pareitume namo.
Kai grįžome, skausmai jau buvo visai ją apėmę. Nebereikėjo liepti jai eiti įmiegamąjį. Iš lopšio, stovinčio mano kambaryje, paėmiau velykinį krepšelį, į kurį buvau sudėjusi sterilizuotas žirkles ir kitus reikmenis. Kol nusiploviau rankas ir apsimoviau pirštines iš savo kuprinės, Simė jau gulėjo lovoje nusivilkusi apatinius drabužius, sulenkusi kelius ir plačiai pastačiusi pėdas ant patiestų rankšluosčių.
– Paskubink! – pasakė ji.
– Jis gims tada, kai bus pasirengęs, mieloji, – kalbėjau tyliai stengdamasi ją nuraminti. Švelniai apčiuopiau kūdikį per pilvą. – Galvutė apačioje. Užpakaliukas viršuj, – pasakiau tikėdamasi įtikinti ją nenuogąstauti. – Padėtis tobula.
Simė ėmė stangintis. Deja, neišmaniau, kas joje dedasi, bet nenorėjau tikrinti bijodama apkrėsti. Vandenys jau seniai buvo nubėgę, paskui ji kaip pašėlusi brovėsi per mišką, o dar ta toli gražu ne idealiai švari aplinka, kurioje kūdikis gims, – kuo mažiau rizikuosiu, tuo bus geriau. Sąrėmiai vyko be pertraukų.
– Prisiek, kad paimsi kūdikį, – dejavo ji.
– Pakalbėsime apie tai vėliau, – pasakiau. Kai skausmai ir nerimas praeis, Simė mąstys blaiviau.
– Dabar! – suriko ji, veikiau sustaugė.
Pasirodė kūdikio galvutė.
– Nesistangink! – liepiau. – Tankiai kvėpuok.
Parodžiau kaip. Nežinau, ar ji pakluso, nes labai stengiausi ištraukti kūdikio galvutę, kad neįplyštų Majos gimdos kaklelis ar makštis. Simė ėmė rėkti, pirmą kartą sustugo kaip laukinė ir pasuko galvą, kad pagalvė nuslopintų riksmą. Po akimirkos kūdikio galvutė saugiai gulėjo mano rankose, o mažytis kūnelis išmaniai sukiojosi į abi puses, tarsi gimtų ne pirmą, o jau tūkstantąjį kartą. Po paskutinio stipraus sąrėmio kūdikis išslydo man į rankas. Jis buvo didelis, rėkė garsiai, verkė ir staiga viskas – viskas – stojo į vietas. Drėgna skepetaite nušluosčiusi kūdikio veidelį pamačiau jo tobulas, storas lūpytes, plačią nosį, garbanotus plaukelius ir puikiai supratau Simės neviltį.
Simė ištiesė rankas ir aš paguldžiau kūdikį jai ant pilvo. Tyliai verkdama Simė apkabino jį taip stipriai, jog išsigandau, kad jis nenukentėtų.
Perrišau virkštelę pirštais jausdama šiltą naujagimio odelę. Ir Simės odos šilumą. „Aš myliu tą vaikutį visa širdimi“, – buvo sakiusi ji man anksčiau.
– Duok jam pažįsti, jeigu norės, – pasakiau nukirpusi virkštelę.
Simė verkė, kai padėjau jai pasikelti suknelę virš krūtų. Netekusi amo žiūrėjau, kaip instinktyviai be jokių pastangų kūdikis ėmė žįsti. Simė aiktelėjo ir nulenkusi galvą prispaudė lūpas prie jo galvutės. Mane nusmelkė ne kartą patirtas pavydas matant tokį intymų motinos ir vaiko ryšį.
Simė pažiūrėjo į mane.
– Nemaniau, kad jis bus toks… tokios spalvos, – pasakė ji.
– Jis dar patamsės, – atsakiau. – Tik sunku nuspėti kiek.
Ji perbraukė rankomis plaukus.
– Talis nužudys mane, – tyliai pasakė ji. – Ir nužudys kūdikį.
– Ne, Sime, neabejoju, kad tu klysti. – Bet vargu ar ji klydo.
Ji pakėlė galvą ir žindydama žiūrėjo į vaikutį.
– Branguti, – šnibždėjo ji, – tu panašus į tėtį ir aš tave myliu. Turėsi man atleisti. – Staiga ji atitraukė mažylį nuo krūtinės ir atkišo man. – Paimk jį tuoj pat, – pasakė ji. Kūdikis verkšleno. – Įsidėk jį į krepšį. Turi išnešti jį, kol Talis negrįžo.
Sustingau sutrikusi, o ji tiesė man kūdikį.
– Turi išlįsti placenta, – atsakiau, švelniai stumtelėdama kūdikį į jos pusę. – Žindant placenta pasišalintų greičiau.
Nežinojau, ką padarytų Talis, bet kaip medikė žinojau, ko reikia Simei, todėl man rūpėjo tik tai. Galvojau tik apie placentą. Kitaip būčiau išprotėjusi.
Simė raudodama vėl priglaudė kūdikį prie krūties.
– Maja, tu nesupranti, – pasakė ji. – Talis nužudė Džeksoną!
– Ką?
– Jis pamelavo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Jis žinojo, kad Džeksonas myli mane, ir jį nužudė.
– Ne, – negalėjau patikėti.
– Jis man pasakė, kaip tai padarė. Kodėl jis nenori važiuoti į ligoninę? Kodėl aš visada vykstu apsipirkti su Lariu? Kodėl Talis atvyko čia ir apsigyveno palapinėje? Kodėl niekada nekelia kojos iš Paskutinės Priebėgos? Nes jo ieško policija. Nes Džeksonas – ne pirmas jo nužudytas žmogus. – Simė vėl pasilenkė ir prispaudė lūpas prie kūdikio galvutės. – Štai ką Talis man padarė. – Ji palietė pirštu randą prie antakio. – Pasakė, kad aš per daug graži, ir trenkė man šautuvo buože.
– Ak, Sime, – atšokau baisėdamasi.
– Jis matė, kaip bučiavausi su Džeksonu. Aš jam sakiau, kad bučinys buvo draugiškas, nes mes pažįstami nuo vaikystės, bet tai buvo melas ir jis suprato. Jis įtaria, kad vaikas Džeksono, nors sakiau jam, kad to negali būti. Kad mes niekada su Džeksonu nesimylėjome. Nors mylėjomės milijoną kartų. Aš jį labai mylėjau, o štai kaip viskas baigėsi. – Simė verkė taip tyliai, kad pamaniau, jog verkia vaikas. – Jis pasakė, kad jeigu kūdikis gims juodas, nužudys jį.
Mane apėmė baimė, sena kaip amžinybė. Baimė, išlikusi po anos siaubingos mano vaikystės nakties ant kiemo keliuko ir po šaudymo Daramo restorane. Akimirką išsigandau dėl savęs, o ne dėl šios priešais mane gulinčios moters ir kūdikio. Visi mano, kad aš žuvusi. Niekas manęs nepasigestų, jeigu paprasčiausiai dingčiau.
– Jis mane nužudys, Maja. Maldauju. – Simė apkabino kūdikį ir sūpavo. – Pasakysiu jam, kad kūdikis gimė nesveikas, kad valtį vanduo priplakė prie kranto ir kad tu išplaukei su vaiku į ligoninę.
– Aš… jis tuo nepatikės, – pasakiau. – Ir aš nepaliksiu tavęs žinodama, kad jis gali tave nuskriausti.
– Jei išvyksi, jis manęs nenuskriaus. Greičiau!
Simė vėl norėjo nutraukti kūdikį nuo krūties, bet abiem rankomis spaudžiau jį prie mamos ir ji nesipriešino. Mačiau, kad jos širdis ir protas grumiasi. Kovoja troškimas laikyti glėbyje kūdikį kuo ilgiau ir noras apsaugoti nuo pavojaus jį ir pačiai apsisaugoti.
– Kaip paaiškinsi jam apie atsiradusią valtį? – paklausiau.
– Ką nors sugalvosiu. – Ji glostė vaiko odelę lyg norėdama per tas kelias akimirkas atglostyti jį už visą gyvenimą. – Talis jau tikriausiai išėjo iš Ledi Alisos ir dabar medžioja. Stenkis eiti tyliai. Jis girdi, kaip už mylios triušis peša žolę.
Iki šiolei panikos nejaučiau, bet dabar ji mane apėmė. Negalvok apie Talį.
– Man vėl užeina skausmai, – pasiskundė Simė.
– Tai gerai, – pasakiau. – Nuo gimdos sienelių atsiskyrė placenta. Pasistangink.
– Maja, maldauju. – Ji sudejavo stangindamasi. – Eik. Man nieko nenutiks.
– Turiu įsitikinti, ar placenta… – net kalbėdama mačiau, kaip jos pilvas traukosi. – Stumk, – paliepiau.
Ji stumtelėjo ir placenta atsidūrė ant rankšluosčio. Paėmiau ją su visu rankšluosčiu ir išnešiau į kiemą. Tarp medžių. Padėjau ant žemės ir pirštinėtomis rankomis patikrinau, ar ji vientisa. Tada palikau ją ir rankšluostį žvėrims, o pati parbėgau namo.
Kai įėjau į miegamąjį, Simė pakėlė mano pusėn kūdikį.
– Bėk! Bėk! – šaukė ji.
Spoksojau į mažylį. Tobulą, gražų jos sūnelį.
– Aš jį tau grąžinsiu, – pasakiau. – Pažadu. Rasiu būdą.
– Ne! Net nemėgink. Talis jį nužudytų. Aš viską apgalvojau. Tau reikia išvykti! – Ji laikė kūdikį iškėlusi, ir aš, sekundę padvejojusi, ištiesiau į jį rankas. Bet net dabar Simė jo nepaleido. Priglaudė jį, o veidas buvo šlapias nuo ašarų.
– Mylėk jį už mane, – pasakė.
– Saugosiu jį, – sušnibždėjau ir ji švelniai perdavė vaikutį man į rankas.