Trisdešimtas SKYRIUS

Maja

– Kokių žuvų čia pagauni?

Mėginau užmegzti pokalbį su Taliu sėdėdama ant betoninio laipto ir laukdama Simės. Mudvi ketinome eiti uogauti. Buvau įstrigusi Paskutinėje Priebėgoje jau beveik savaitę ir per tą laiką įsitikinau – mano šeimininkai ne tinginiai. Talis kūrė medžio anglis rūkykloje. Jeigu nežvejojo, nemedžiojo, neruošė laimikio ar nevirė vakarienės, tai kirto krūmus už namo, taisė vištidės aptvarą, degino ir kasė į žemę šiukšles, kalė ant stogo skiedras. Jaučiau, kad ir Simė prisidėdavo tvarkantis, kol nebuvo plati kaip pats namas. Būčiau galėjusi prisiekti, kad ji pastorėjo dvigubai nuo tada, kai čia atsiradau, ir kasdien atrodė vis labiau nuvargusi, vis sunkiau gaudė kvapą. Bet ji nesiliovė ką nors veikusi. „Ledi Alisa sako, kad turiu judėti“, – paaiškino ji man. Ir judėjo.

– Na, – atsakė Talis įmetęs malkų į rūkyklą, – nelygu, kokiu metų laiku gaudau. Jeigu turėčiau valtį, išplaukčiau į upę ir sugaučiau didesnių žuvų. Šamų, perpelių, dryžųjų ešerių. Silkių, nors Simė jų nemėgsta. – Jis nusišypsojo. – Ji nėra išranki, bet silkės – ne jos mėgstamas valgis. Nuo kranto galima pagauti nebent juodadėmių krapių. Šiukšlės. Visiškai kvailos. Stveria kabliuką net tada, kai ant jo nieko nepamauta.

Aną vakarą valgėme juodadėmių krapių, ir man palengvėjo, kai įsitikinau, kad žuvis skani, ne šiukšlė, kaip pavadino Talis.

Stebėjau dirbantį Talį ir sukau galvą, ar galiu jam užsiminti apie naujausią sugalvotą būdą, kaip išvykti iš Paskutinės Priebėgos, ir nesupykdyti jo. Aną vakarą valgant jis aiškiai parodė, kad nenori apie tai kalbėti, bet naujasis planas veržte veržėsi būti išklotas.

Man rūpėjo ne vien tai, kaip ištrūkti iš Paskutinės Priebėgos. Ilgai nerimavau dėl savęs – ar manęs tebeieško, ar laiko žuvusia? – bet mintys vis dažniau krypo ir į Simę. Kaip galima auginti vaiką tokioje slogioje, atkampioje vietovėje. Būčiau per daug rūpestinga mama, nė akimirkos neišleisčiau vaikų iš akių, ir ne be reikalo. Žinau, kokie aikštingi būna vaikai. Kokie patiklūs, pažeidžiami ir visiškai kvaili. Nepamiršau, kaip elgdavosi Rebeka. Ko pati esu prikrėtusi. Įprastas paauglio maištingumas gali tapti nebevaldomas. Įsivaizdavau, kaip Simės sūnus arba duktė plaukia į miestą trokšdami paragauti laisvės. Kaip paragavę netenka galvos. Nuo tos minties mane nupurtė.

Nerimavau ne vien dėl Simės ateities ar dėl to, kaip ji augins vaikus Paskutinėje Priebėgoje. Galvojau ir apie tai, ko ji išvengė. Kas būtų buvę, jeigu Talis nebūtų čia atvykęs? Ką ji būtų dariusi po senelės mirties? Ar būtų persikrausčiusi pas Ledi Alisą? Mintys nukrypo prie Ledi Alisos sūnaus Džeksono. Jeigu Talis nebūtų aptikęs jo kūno, ar Ledi Alisa kada nors būtų sužinojusi, kas jam nutiko? Gal tebeklaidžiotų po miškus jo ieškodama? Buvo skaudu net galvoti apie dvi moteris, vargstančias vienas, be Talio. Aš greitai grįžčiau čionai ir jomis pasirūpinčiau. Kaip mes visos trys skiriamės. Auklėjimu. Išsilavinimu. Gyvenimo patirtimi. Bet moteris supranta kitos moters širdį net jeigu niekas jų nesieja.

Talis vyras. Pats tikriausias vyras, ir kalbėtis su juo man buvo tikras iššūkis.

Juokinga, pamaniau sėdėdama atvirame prieangyje ir stebėdama, kaip jis darbuojasi prie rūkyklos. Turiu pasakyti jam, ką sumaniau, arba sprogsiu.

– Tali, aš tau labai dėkinga, – pasakiau.

– Tikrai? – Jis dirstelėjo į mane. – Už ką?

– Už tai, kad atnešei mane čia, maitini, suteikei stogą virš galvos, – atsakiau. – Nemanyk, kad nesu dėkinga, bet aš nenurimsiu, kol nerasiu būdo, kaip grįžti namo. – Jau nenorėjau grįžti į oro uostą. Mane traukė namai. Rolis. Adamas. Mano namas. Lova. Sodas. Šuo. Mano gyvenimas. – Pamaniau… tau nereikėtų prie jo darbuotis… bet gal nors patartum man, kaip pasidaryti plaustą, tada…

– Ką pasidaryti? – Jis sukiojo rūkyklos rankeną.

– Plaustą, – išpyškinau aš.

Jis žiūrėjo į mane netikėdamas, prasižiojęs, išpūtęs akis, o tada prapliupo kvatotis. Man palengvėjo. Nežinojau, kaip jis reaguos, o pašaipus juokas geriau negu pyktis.

– Kas jūs, Hekas Finas? – paklausė jis. Užkėlė koją ant suoliuko palei stalą, rankas įrėmė į kelį. – Paklausykite, panele Maja, galėtumėte pasidaryti plaustą, bet net aš juo neplaukčiau tokiu patvinusiu upeliu. Jūs nesuvokiat, ką kalbat.

Užsimerkiau ir iš nevilties prispaudžiau ranką prie kaktos.

– O skydas su užrašu? – Vėl pažiūrėjau į jį. – Galėčiau įsmeigti jį pakrantėje, kokia nors valtis pastebėtų. Simė sako, kad jokia valtis nepraplaukia tarp Paskutinės Priebėgos ir sausumos, bet…

– Ir ji teisi. Turėtumėt jos paklausyti.

Jaučiau, kad jau erzinu jį. Jis nukėlė koją nuo suoliuko ir vėl atsidarė rūkyklą.

– Aš tik stengiuosi ką nors sugalvoti, – pasakiau.

Jis nusibraukė prakaitą nuo paišinos kaktos skuduru, buvo jį užsikišęs už juosmens.

– Žinote, – pasakė jis žiūrėdamas į mane, – jūs man patinkate. Džiaugiuosi, kad radau jus, kol upė nespėjo jūsų nusinešti. Jūs maloni moteris ir, neabejoju, labai gera gydytoja. Protinga ir visa kita, bet neišmanote apie gyvenimą čia. – Jis sunėrė rankas ant krūtinės, skuduras kabojo jam tarp pirštų. – Ar manote, kad neišvežčiau jūsų iš čia, jeigu galėčiau? – paklausė jis. – Pagalvokit. Jūs valgote mūsų maistą, naudojate mūsų anglių, žibalo ir vandens atsargas, pridarote papildomo darbo Simei tokiu laiku, kai jai to nereikia. Jeigu būtų galimybė jus iš čia išvežti, taip ir padaryčiau. Patikėkit.

Pasijutusi nejaukiai, nusisukau nuo jo. Jis sakė, kad jam patinku, bet jo tonas kalbėjo ką kita. Tikėjau juo. Kliudžiau jiems, ir jis norėjo, kad manęs čia nebūtų. Man buvo gėda nuo minties, kad pridariau Simei daugiau darbo. Ar tikrai? Ištisas dienas gulinėjau namie iškėlusi koją, lyg atostogaučiau pas žmones, kur duodama lova ir pusryčiai.

– Labai apgailestauju, – pasakiau. – Suprantu, kaip sunku išlaikyti dar vieną žmogų, ypač kai nėra elektros.

Jis numojo ranka į mano žodžius.

– Mes visi čia įstrigę, – pasakė nusigręždamas į rūkyklą. – Mums visiems teks pakentėti.

Man už nugaros atsivėrė stumdomosios durys ir į priebutį išėjo Simė, nešina plastikiniu kibirėliu.

Atsistojau šiek tiek sukrėsta pokalbio su Taliu.

– Turiu šlapintis kas kelias sekundes, – pasiskundė ji.

– Įprasta, – atsakiau. – Ar tikrai pajėgsi?

– Uogauti? – Ji nutaisė išraišką, kuri sakė: nebūk tokia verksnė. – Juk neketiname kopti į Everestą, ar ne?

– Ne.

Nusišypsojau. Į Everestą. Simė kartais pasako kokį žodį, kuris primena man, kad ji lankė mokyklą. Kai ko išmoko. Kai ką išlaikė atmintyje. Ko dar ji būtų išmokusi, jeigu būtų turėjusi galimybę?

Mes rinkome gervuoges ir mėlynes. Simė rasdavo uogienojų labai lengvai, ji pažinojo mišką kaip aš savo virtuvę Rolyje. Netrukus mūsų kibirėlis buvo pilnas, o pirštai violetiniai. Tada Simė nusivedė mane taku, kuris, regis, niekaip nesibaigė. Pagaliau pro krūmus pamačiau blizgantį vandenį ir netrukus mes atsidūrėme prie kranto. Dvi suskeldėjusios pakopos vedė žemyn prie plūduriuojančios medinės prieplaukos. Simė, nepaisydama savo storumo, žvaliai žengė pakopomis, užlipo ant prieplaukos ir atsigręžė į mane.

– Eikšenkit, – pašaukė. – Sumerksime kojas į vandenį.

Ištiesusi rankas į šalis, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, užlipau ant prieplaukos. Ji siūbavo man po kojomis, todėl atsargiausiai priėjau prie krašto, Simė jau avėsi batus. Staiga vėl užplūdo mintys. Ar prieplauka negalėtų būti plaustas? Ji didelė ir gal būtų per daug gremėzdiška, bet jeigu upelis nurimtų… Žiūrėjau į medžius anapus, sausumoje. Įsivaizdavau, kad nuplaukiu iki jų ir tada randu kelią į civilizuotą kraštą.

– Ar šita prieplauka… ar būtų galima iriantis mietu nuplaukti į žemyną? – parodžiau į kitą upelio krantą.

Simė nusijuokė.

– Pirma, nuplaukusi iki vidurio, užkliūtumėte už medžių viršūnių ir akmenų. Antra, nors man nemalonu jums tai sakyti, panele Maja, bet ten ne žemynas. Ten tik kita sala.

– Tikrai?

Spoksojau į medžių ir krūmų tankumyną kitapus upelio.

– Taip, ponia.

Sunkiai susmukau ant prieplaukos.

– Turite su tuo susitaikyti, – pasakė Simė.

– Tu teisi, – sutikau atsidusdama. Nusiaviau skolintus batus ir apžiūrėjau blauzdos siūlę. Atsargiai nuleidau kojas per prieplaukos kraštą ir nusiraminau pamačiusi, kad vanduo nesiekia gyjančios žaizdos. – Tu visiškai teisi.

Simė judino pėdas vandenyje.

– Palaima, – pasakė ji. – Ar ne?

Ji įsidėjo į burną gervuogę ir stumtelėjo kibirėlį mano pusėn. Suvalgiau uogą. Tokios saldžios gervuogės nebuvo tekę ragauti.

– Ir dar vienas dalykas. – Ji parodė ranka mums už nugaros. – Matote tas dvi pakopas, kuriomis nulipome? – paklausė ji. – Jų čia yra dvidešimt.

Atsigręžiau pažiūrėti ir staiga supratau, ką ji sako. Vanduo taip pakilo, kad apsėmė aštuoniolika iš dvidešimties pakopų. Plūduriuojanti prieplauka, ant kurios sėdėjome, paprastai būna daugeliu pėdų ar net metrų žemiau.

– Neįtikima, – pasakiau. Žiūrėjau į tankią miško sieną krante. – Ar Laris atplauks čia?

– Tikriausiai ne. – Ji įsimetė į burną dar vieną uogą. – Kita prieplauka yra arčiau prie Ledi Alisos namų.

O jei šiaip ne taip surasčiau tą prieplauką ir įsikurčiau joje laukdama Lario? Bet išmečiau tą mintį iš galvos. Susitaikyk.

– Šita prieplauka arčiausiai mūsų namų, – kalbėjo Simė. – Čia laikėme savo plokščiadugnę. Ar žinote, kas yra plokščiadugnė?

Papurčiau galvą.

– Maža valtelė, – spėjau. Tokią regėjau mintyse, kai Talis paminėjo ją pirmą kartą.

– Tai valtis plokščiu dugnu su varikliu gale. Reikia patraukti virvelę, kad variklis užsikurtų, tada vairuoti vairalazde.

– Šit kaip.

Nebuvo tekę girdėti pavadinimo „plokščiadugnė“, kol Talis aną dieną nepasakė to žodžio, bet buvo tekę vairuoti tokią valtį, kai buvau paauglė ir dvi savaites stovyklavau kalnuose. Tada maniau, kad ta stovykla surengta iš gailesčio globėjų auginamiems vaikams. Nors gyvenau su Rebeka, kažkas, gal kuris iš mokytojų, įrašė mane į tą stovyklą. Tėvai buvo neseniai mirę, aš buvau per daug sužeista, jautri ir nemokėjau bendrauti su kitais vaikais, bet dabar prisiminiau tą valtį. Ji man patiko. Viena išplaukdavau ja į ežerą. Vairuoti automobilio tada dar nemokėjau ir neturėjau kuo pabėgti nuo pasaulio, kurio nekenčiau ir bijojau. Valtis teikė man atokvėpį.

– Žinau, apie ką kalbi, – pasakiau. – Kartą buvau stovykloje prie ežero, ten buvo tokia valtis. Plaukiodavau ja po ežerą.

– Tikrai? – Simė buvo apstulbusi girdėdama, kad moku kai ką daugiau, ne tik gydyti. – Mokate paleisti variklį, vairuoti ir visa kita?

– Moku. – Gūžtelėjau pečiais. – Plaukiojau labai seniai, bet iki šiol prisimenu, kaip buvo smagu.

– Bet mes… mums valties reikia ne dėl smagumų, – pasakė ji. – Talis plaukdavo ja žvejoti, o aš – į Raskiną. Tai artimiausias miestas. Plaukiu štai taip. – Ji parodė ranka tiesiai priešais mus, kur vanduo dingsta už vingio tarp medžių. – Kurį laiką plaukiu šitaip. Tada priplaukiu išsišakojimą. Nežinau, kaip jis atrodo dabar, kai vanduo taip pakilęs, bet tikriausiai matyti, kad upė ten šakojasi. Ten styro senos pušys be viršūnių. Jos stovi priešais, neįmanoma nepastebėti. Aš įplaukiu į kairiąją atšaką. Savaime norisi pasukti į kairę, nors priplaukus dešinėje matyti pašiūrė. Atrodo, kad reikėtų sukti į dešinę, bet negalima. Dabar tikriausiai matyti tik pašiūrės stogas, nes kartais vanduo pakyla iki jo net po mažos audros, o… – Ji staiga nutilo. – Ar jūs manęs klausotės? – paklausė ji. – Nemandagu nesiklausyti.

Aš nesiklausiau. Tebebuvau anoje stovykloje. Dieve, buvau tokia nelaiminga. Sielvartaujanti, vieniša, apimta nepakeliamo kaltės jausmo. Sugadinusi tėčiui gyvenimą. Mamai. Ir seseriai.

– Tai ar klausotės? – vėl paklausė Simė.

– Iš dalies, – atsakiau grįždama į dabartį. – Aiškinai, kaip nuplaukti į Raskiną.

– Reikia laikytis kairės. Šitaip plaukdama galiausiai atsiduri Fajetvilyje.

Ji ištraukė pėdas iš vandens ir atsargiai išsitiesė ant prieplaukos.

– Ar gerai jautiesi? – paklausiau.

– Atsigulkit ir žiūrėkit aukštyn, – atsakė ji.

Pasitikrinau, ar nėra vabalų, ir atsiguliau. Medžiai virš mūsų buvo susipynę į nėrinių baldakimą.

– Gražu, ar ne? – paklausė Simė.

– Gražu, – sutikau.

Abi patylėjome. Tada Simė giliai įkvėpė.

– Man gera, kad jūs čia, panele Maja, – pasakė ji.

Pasijutau kalta. Aš veržiausi išvykti. Grįžti į savo gyvenimą. Tikrąjį savo gyvenimą. Bet Simės žodžiai mane šiek tiek paguodė. Gal Talis klysta? Taip, užkroviau Simei papildomo darbo, bet kai kuo ir atsilyginau. Draugyste.

– O aš džiaugiuosi susipažinusi su tavim, – atsakiau atvirai. – Tu nuostabi jauna moteris.

Simė ištiesė ranką.

– Duokit man ranką, – paprašė ji.

Staiga pasidarė nejauku. Ar gulėsime ant prieplaukos susiėmusios už rankų? Bet ranką padaviau.

Ji suėmė mano plaštaką abiem rankomis ir pasukiojo ją, kol saulės lopinys užkrito ant pirštų. Tada dar pasuko, kad matytų delną.

– Moku burti iš delno, – pasakė ji. – Senelė išmokė.

Nusijuokiau, nes man palengvėjo, bet šiek tiek sutrikau.

– Netikiu būrimu iš delno, – pasakiau.

– Tai ne kortos, – ji kalbėjo įtikinamai.

Norėjau ištraukti ranką, bet apsigalvojau.

– Nesakyk man, jeigu manęs laukia kas bloga, – paprašiau. – Nesakyk, kiek gyvensiu ir panašių dalykų.

– Juk sakėt, kad netikit būrimu iš delno, – paerzino ji mane ir vėl nusijuokė.

– Na… spėliojimai apie ateitį kelia man šiurpą.

– Būrimas iš delno nėra spėlionės, – atsakė Simė. – Iš jo sužinai tik tai, kas buvo. – Ji perbraukė pirštu delno liniją. – Matote? Ši vieta rodo, kad buvote patekusi į sraigtasparnio avariją.

Nusišypsojau.

– Šarlatane, – pasakiau.

– Ką?

– Tai reiškia – apgavikė. Pavadinau tave apgavike. – Pasukau galvą jos pusėn ir pamačiau, kad ji šypsosi.

– Jūsų gyvenimo linija dviguba, – toliau aiškino ji.

– Ką tai reiškia?

– Geras ženklas. Tai seserų linija. Vadinasi, kažkas nuolat jus globoja. Kaip angelas sargas.

– Sesuo. – Akys pritvinko ašarų. Žinoma, Rebeka neabejoja, kad esu žuvusi.

– Ji gydytoja, visai kaip jūs. Tiesa?

– Taip, – atsakiau kimiu balsu.

– Rebeka.

– Taip.

– Ji vyresnė? Ji jus globojo?

– Taip. – Rebeka aukojo savo gyvenimą dėl manęs. Be jos nebūčiau ištvėrusi paauglystėje.

Simė žiūrinėjo mano delną, bet jaučiau, kad mato ne linijų tinklą. Jos mintys skrajojo toli.

– Aš netekau visų, – pasakė ji liūdnai.

– Mamos ir senelės, – pritariau. – Užjaučiu.

– Mama mirė gimdydama mane, – pasakė ji.

– Sime! – Staiga atsisėdau traukdama ranką. – Aš to nežinojau!

Staiga supratau, iš kur jos nerimas, visada jį pajusdavau, kai kalba pasisukdavo apie gimdymą. Ledi Alisa priėmė Simę, o Simės mama mirė gimdydama. Po kelių savaičių Ledi Alisa priims jos kūdikį. Nėra ko stebėtis, kad ji baiminasi.

Simė sunkiai sėdosi ir aš jai padėjau. Atrodė, ji nebesuvaldo apsunkusio kūno. Ji vėl paėmė mano ranką ir pasidėjo ją ant kelių delnu į viršų, tarsi negirdėjusi mano žodžių.

– Todėl mane augino senelė, – toliau kalbėjo ji. – Prieš mirtį ji sirgo, bet Talis jau buvo apsigyvenęs palapinėje tarp mūsų ir Ledi Alisos namų. Senelė jį mylėjo. Sakė, kad jis yra mano angelas sargas, nors ant mano delno nėra dvigubos gyvenimo linijos. Senelė sakė galinti ramiai numirti žinodama, kad Talis lieka su manim.

Ji patylėjo, lyg paskendusi prisiminimuose, tada vėl pažiūrėjo į mano delną. Prisimerkusi pasukiojo mano plaštaką, kol ji vėl atsidūrė saulės lopinyje. Tada palietė tašką mano gyvenimo linijoje ir papurtė galvą.

– Kas? – paklausiau užsimiršusi.

– Štai tas kvadratėlis, – atsakė ji. – Jis čia tarsi ne vietoje. Gal žiūriu ne iš tos pusės. – Ji palietė kitą liniją. – Matau, kiek netekote kūdikių. – Ji lietė liniją skaičiuodama. – Keturių, tiesa?

Atitraukiau ranką.

– Ne, – atsakiau sukrėsta. – Trijų.

– Gal dėl vienos neryškios linijos suklydau, – pasakė Simė, bet įdėmiai žiūrėjo man į akis ir aš svarsčiau, gal jose mato keturis mano prarastus vaikus.