Aštuntas SKYRIUS

Maja

Mudvi su Rebeka sėdėjome ant užpakalinės Brento Prius sėdynės, o abu vyrai priekyje. Jiedu su Rebeka kalbėjosi apie TGPA, ji atsisegė saugos diržą, kad galėtų pasilenkti tarp Adamo ir Brento atlošų ir, kaip įprasta, vadovavo pokalbiui, bet aš nesiklausiau. Mieliau būčiau likusi namie. Vis dar jaučiau skausmą, šiek tiek kraujavau po persileidimo ir nebuvau nusiteikusi leistis į Daramo džiungles dėl patiekalų, kurie man nepatiks. Bet Adamas džiaugėsi išvyka, o Brentas rytoj anksti iš ryto skris į Ekvadorą, kur vakar žemės drebėjimas nušlavė kelis kaimus. Kaip galėjau atsisakyti?

Tebetvyrojo prieblanda, todėl mačiau, kad rajono kvartalai vis prastėja. Dirstelėjau į seserį, jos įdegusi ir nežmoniškai tvirta ranka gulėjo ant Adamo sėdynės atlošo. Burna judėjo, bet žodžių beveik negirdėjau. Ji kalbėjo apie pastarąją gelbėjimo misiją Pietų Amerikoje. Kažkas įlipo į autobusą, kuriuo ji važiavo, ir atėmė iš keleivių pinigus grasindamas mačete. „Gražu, Beke, – galvojau aš. – Drąsinamas pokalbis Brento kelionės išvakarėse.“ Bet Brentas juokėsi, Adamas taip pat. Aš vienintelė jaučiausi taip, lyg važiuočiau tuo autobusu. Vienintelė įsivaizdavau, kaip tas vyras eina prie manęs, aštrūs jo mačetės ašmenys blyksteli skrosdami orą. Aš siekiu piniginės, atsegu ją ir išberiu pinigus ant autobuso grindų. „Imk. Jie tavo.“

Kai Brentas anądien pasiūlė važiuoti į šitą restoraną, pamaniau, kad Adamas suvoks, kokiame rajone jis yra, ir pasiūlys ką nors kita. Jis žinojo, kad man bus sunku. Arba jis nepagalvojo, arba tikrai pyksta ant manęs ir jam nerūpi, kaip jaučiuosi. Kita vertus, aš suaugusi moteris. Jeigu nenorėjau eiti, turėjau atsisakyti. Ne jų reikalas manim rūpintis. Bet tylėjau sučiaupusi burną. Adamas tūžta, todėl nenorėjau suteikti jam dar vienos priežasties, kad ir banalios, manim nusivilti. Po vizito pas Eleinę jis elgėsi su manim šaltai. Aš atsiprašinėjau už tai, kad nuslėpiau nuo jo abortą, ir nežinojau, ką dar galėčiau padaryti. Metams bėgant suvokiau vieną dalyką – praeities nepakeisi, kad ir kaip norėtum.

– Kai buvau Brazilijoje tą vienintelį kartą, – kalbėjo Rebeka, – draugai man buvo užsakę vieną patiekalą restorane. Paaiškėjo, kad tai virta krokodiliena.

„Puikumėlis, – norėjau įsiterpti aš. – Tai kodėl norime pietauti brazilų restorane?“

Pravažiavome alkoholinių gėrimų parduotuvę, šalia virtinė moterų – aiškiai prostitučių – pozavo ir kedenosi plunksnas ant šaligatvio.

– Štai jis.

Brentas parodė į nediduką pastatą stikline vitrina, įspraustą tarp sendaikčių parduotuvėlės ir vaizdajuosčių nuomos punkto.

– Čia? – Rebeka stebėjosi ir džiaugėsi.

Virš durų nebuvo jokios iškabos. Žodis „Restoranas“ buvo užrašytas ranka ant kartono, priklijuoto vidinėje lango pusėje.

– Taip, – pasakė Brentas. – Restoranas ką tik atidarytas, dar nė iškabos nėra.

– Šaunu, – pritarė Adamas.

– Ar matai aikštelę? – paklausiau sukinėdama kaklą. Tikėjausi, kad ji bus priešais restoraną, ir mums nereikės paėjėti.

– Nematau. – Brentas dairėsi į kairę ir dešinę.

– Gal ten? – paklausė Rebeka. – Dešinėje pusėje. Ak, mini kuperis.

Pravažiavome kvartalą. Tada dar vieną.

– Gal be reikalo šį vakarą čia atvažiavome? – suabejojau.

– Štai aikštelė! – sušuko Brentas, pasuko automobilį į kraštą ir vos spėjo laiku sustabdyti, kad nesutraiškytų motociklo, kurio nepastebėjome. – Po galais! – nusikeikė jis. – Kažkoks kvailys užėmė dvi vietas!

– Motociklas mažytis, – ramino sesuo. – Patraukime jį!

Man nespėjus susivokti, kas vyksta, jiedu su Adamu išlipo iš automobilio ir juokdamiesi tai pakeldami, tai ridendami patraukė motociklą nuo kelio. Stebėjau, kaip lengvai jie darbuojasi, kaip energingai. Neprisiminiau, kada pastarąjį kartą mačiau Adamą juokiantis, ir džiaugiausi, kad sutikau čionai atvažiuoti nepaisydama savo nenoro. Troškau matyti šypseną vyro veide, net jeigu ta šypsena ne mano nuopelnas.

Kai motociklas buvo patrauktas, Brentui pavyko įsprausti automobilį į vietą aikštelėje. Stovėjome priešais perukų parduotuvę. Vitrina buvo pilna manekenų galvų, daugiausia tamsiaodžių, su visų vaivorykštės spalvų perukais.

Lipant iš automobilio Adamas ištiesė man ranką.

– Ak, Maja, – staiga užjaučiamai pasakė jis. – Galėjome išleisti tave prie restorano durų. Ar pajėgsi nueiti pėsčiomis?

Jis turėjo galvoj – ar pajėgsiu fiziškai, o fiziškai jaučiausi gerai.

– Žinoma, – atsakiau ir kuo žvaliausiai leidausi žingsniuoti.

– Saugokitės, – pasakė Brentas mums einant pro perukų parduotuvę. – Mano moteris alkana!

Restorano salė buvo siaura, ilga ir pilna žmonių, bet gilumoje radome stalelį. Einant prie jo pamačiau Djuko ligoninės priėmimo skyriaus gydytoją, sėdinčią palei sieną. Ji pamojo ir aš jai atsakiau. Ją pamačiusi padrąsėjau, gal mintis atvažiuoti pavalgyti į Daramo rajoną nebuvo tokia kvaila. Nužvelgiau ir kitus lankytojus. Vieni buvo pasipuošę, kiti vilkėjo kasdieniškai. Baltaodžiai, juodaodžiai, rudaodžiai. Keli iš jų tikriausiai brazilai, laimingi galėdami paskanauti maisto, kuris primena jiems namus.

Mudvi su Rebeka pasirinkome tolimesnį stalo galą ir susėdome veidu į salę. Kol Brentas ir Adamas sėdosi priešais mus, lyg ir atsipalaidavau. Man čia patinka, nusprendžiau. Žvali nuotaika. Juokas. Aštrių prieskonių kvapas.

Valgiaraštis buvo rašytas ranka portugalų kalba ir papildytas nevykusiomis patiekalų nuotraukomis. Adamas ir Rebeka, sėdintys priešpriešiais, pasilenkė prie savo valgiaraščių ir stengėsi ištarti patiekalų pavadinimus. Stalas buvo mažas, jų galvos beveik lietėsi. Jų plaukai buvo vienodos spalvos ir panašaus ilgumo: Adamo šiek tiek per ilgi, o sesers – per trumpi.

– Aš noriu šito, – Rebeka parodė į nuotrauką. – Keisčiausiai atrodantis patiekalas visame valgiaraštyje.

Iš savo vietos mačiau, kad patiekalas – rausvos mėsos krūvelė, apibarstyta žaliais lapeliais.

– O aš renkuosi šitą, – pasakė Adamas juokdamasis, ir aš nudžiugau, kad jis nepasidavė Rebekos burtams. Kai jis man pranešė, kad įstojo į TGPA, supratau, kad galiausiai jis nusileido jos įtikinėjamas. Visada džiaugiausi, kad sesuo su Adamu sutaria, bet būtų buvę dar geriau, jeigu būtų palikusi jį ramybėje ir neviliojusi į TGPA. Myliu seserį, bet kartais ji tikras buldozeris.

Mes užsisakėme alaus ir vėl skaitėme valgiaraščius, o Adamas pakėlė buteliuką už Brentą.

– Gerk! – paragino jis. – Dabar negreitai gausi šalto alaus.

Brentas sudejavo, bet šypsojosi.

– Ten bus velnioniškai karšta, – pritarė jis.

– Kita kelionė bus tavo, svaini. – Rebeka dzingtelėjo savo buteliuku į Adamo.

– Grasinimas ar pažadas? – paklausė Adamas.

– Ir viena, ir kita.

Per restorano salę yrėsi juodaodė su mergyte ant rankų. Maniau, eina į tualetą, bet ji žiūrėjo tiesiai į mane ir nuoširdžiausiai šypsojosi.

– Ar ją pažįsti? – sušnibždėjo Rebeka.

Juodaodė man neatrodė matyta.

– Daktare Vord! – šūktelėjo moteris ir akimirką pamaniau, kad ji kreipiasi į Rebeką, bet jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane.

– Labas. – Šypsojausi stengdamasi prisiminti, kas ji. Tada pažiūrėjau į mergytę jos rankose. – Tenisa! – net pašokau. Ištiesiau rankas ir Tenisa mielai atėjo pas mane, tarsi manęs nesietų su pernykštės operacijos skausmais. Rankose ji spaudė mažytę pliušinę pandą. – Kaip tu paaugai, pupa. – Pabučiavau ją į skruostą.

– Aš jus pamačiau, o mama sakė, kad čia ne jūs, bet tai jūs, – tauškėjo Tenisa.

– Tu neklydai. Kaip laikaisi, mieloji? Kaip tavo rankutė?

– Gerai, – atsakė ji ir priglaudė galvą man prie peties, lyg norėtų eiti namo su manim. Aiškiai prisiminiau Tenisos kairės rankos rentgeno nuotrauką po nelaimingo atsitikimo važinėjantis triratuku. Neturiu regimosios atminties tekstui, bet parodykit man gerą rentgeno nuotrauką, magnetinio rezonanso ar tomografijos rezultatus, ir jų niekada nepamiršiu.

– Jūs mums labai svarbi, daktare Vord, – pasakė Tenisos mama.

Neprisiminiau jos vardo. Tenisos pavardė buvo Flanders, bet mamos pavardė tikrai kitokia.

– Džiaugiuosi, kad pavyko išgydyti jai rankutę, – paskiau nenoromis atiduodama mergytę motinai.

Tenisa vilkėjo nertinį, nes kondicionieriai buvo atvėsinę orą restorane, bet aš pirštais braukiau mergaitės ranką čiuopdama per drabužį.

Rebeka pamojo mergaitės motinai.

– Aš daktarės Vord sesuo Rebeka, – prisistatė ji.

– Ak, – susizgribau. – Atsiprašau. Čia Brentas Griras ir mano vyras Adamas Polardas. O čia…

– Liusė Šarp. – Tenisos mama išgelbėjo mane iš nepatogios padėties.

– Man patinka tavo panda, Tenisa, – pasakė Adamas. – Ar čia mergaitė, ar berniukas?

Tenisa pažiūrėjo į žaislą lyg pirmą kartą matydama.

– Mergaitė, – pasakė ji.

– Ar ji turi vardą? – klausinėjo Adamas.

– Tenisa.

Visi nusijuokėme, o Tenisa plačiai šypsojosi.

– Gudriai sugalvota! – Adamo žvilgsnis buvo kupinas apsimestinės nuostabos. – Tu niekada nepamirši jos vardo.

Dieve, kaip keista stebėti Adamą, bendraujantį su žmonėmis! Buvau pamiršusi, kaip tai atrodo. Koks žaismingas jis geba būti. Koks žaismingas jis būdavo su manim. Mūsų gyvenimą neleistinai užgožė apvaisinimas, nėštumas ir nerimas. Reikia jį keisti, bet žinau: Adamas dar nepasirengęs pasiduoti. Vaiko jam reikia labiau negu rytą patekančios saulės.

– Ar ne mielas restoranas? – paklausė Liusė Šarp. Ji pažvelgė į tuščią mūsų stalą. – Dar nieko neragavote?

– Dar ne, – atsakiau.

– O Dieve, kad ir ką valgysite, būsite sotūs. Paragaukite churrasco. Braziliško mėsos kepsnio. Nesitikėjau, kad man patiks braziliški valgiai. Kas galėjo pamanyti? Bet svainė atsivedė mane čionai prieš porą savaičių ir nebegali išvesti.

Prie mūsų priėjo padavėja ir Liusė Šarp žengtelėjo atgal.

– Nebekvaršinsiu jums galvos, – pasakė ji. – Tenisa labai norėjo pasisveikinti.

– Labai džiaugiuosi, kad priėjote, – atsakiau. – Sudie, Tenisa.

Mergaitė vėl ištiesė į mane rankas ir jos mama pasilenkė, kad mergaitė galėtų pabučiuoti man į skruostą.

Mano darbas – geriausias pasaulyje. Stebėjau, kaip jos eina į restorano priekį ir dar prieš joms atsisėdant pasijutau laiminga, savo vietoje ir tokia alkana, kad būčiau kirtusi net krokodilieną.

Maistas buvo skanus, valgiau kokosų apkepą, lankytojai jau skirstėsi.

– Aš pasigėriau, – džiugiai prisipažino Brentas.

Jis sakė tiesą. Adamas nedaug atsiliko. Jo akys spindėjo, buvo šiek tiek pastirusios, plati šypsena, švietusi visą vakarą, tapo kreivoka ir kėlė man juoką.

– Aš vairuosiu, – pasisiūlė Rebeka. – Nors taip prisikimšau, kad netilpsiu prie vairo.

Adamas kažką atsakė, bet nenugirdau. Mano žvilgsnis įsmigo į vyrą, ką tik įžengusį į restoraną. Baltasis, tamsiaplaukis, vilkėjo baltais marškinėliais ir rusvomis kelnėmis. Jis sustojo prie durų ir žvilgsniu slinko nuo vieno stalelio prie kito. Kažkas mane nupurtė.

Jis pasuko mūsų pusėn, bent man atrodė, kad artėja prie mūsų stalelio. Žingsniavo į tikslą, šnervės buvo išsiplėtusios. Tada pamačiau, kad ledo mėlynumo jo akys įsmeigtos į du vyrus prie stalelio šalia mūsų. Adamas kažką pasakė, kažkokį juokingą dalyką, nes Brentas ir Rebeka kvatojosi, bet aš padėjau šaukštą ir įsikibau į stalo kraštą, o širdis trankėsi į šonkaulius.

Geriau už kitus žinojau, kaip staigiai vyksta tie dalykai. Vyras užkišo dešinę ranką už nugaros, vėl ištiesė ir ore švystelėjo dulsvai pilkas pistoletas, vos spėjau pamatyti juodą žvaigždę, ištatuiruotą ant smiliaus, ir vyras nuspaudė gaiduką.