Dvidešimt šeštas SKYRIUS

Maja

Pramerkusi akis svetainės tarpduryje pamačiau smulkutę juodaodę. Tikriausiai buvau užmigusi sukrypusiame krėsle, man atrodė, kad sapnuoju. Prisimerkusi pakėliau galvą nuo atlošo.

– Tik pažiūrėkit! – pasakė moteris. – Ji gyva. Akimirką išsigandau, kad nelaboji jau pasiėmė tave, kai pamačiau sėdinčią kaip mirusią.

Atsisėdau tiesiau susiraukusi nuo skausmo šone ir jausdama sustingusią blauzdą.

– Buvau tarsi kitame pasaulyje, – atsakiau. Pro langą girdėjau, kaip aptvare karksi vištos kapstydamos žemę. – Ar ieškote Simės?

– Ne, brangute, tavęs. – Ji prišlubčiojo per kambarį arčiau. – Norėjau pažiūrėti, kaip laikosi tavo koja. Bet jeigu Simė namie, – ji dirstelėjo į virtuvę, – norėčiau, kad ji paburtų man kortomis.

Ledi Alisa. Visai kitaip ją įsivaizdavau. Mažulytė moterėlė, gal metro penkiasdešimties centimetrų ūgio. Trumpi žili plaukai tankūs, juodomis kelnėmis, juoda palaidinuke su smulkiomis perlinėmis sagutėmis, avėjo juodais aulinukais ir buvo apsisiautusi juoda skraiste. Netinkama apranga bet kuriuo metų laiku, juolab šiltą rugsėjo pradžios dieną.

– Jūs Ledi Alisa? – paklausiau.

– Žinoma. – Moteris atsisėdo ant otomanės ir užsikėlė mano dešinę koją ant kelių. Kėlė labai atsargiai, lyg koja būtų porcelianinė.

– Nusibodo be elektros? – paklausė ji atraitydama klešnę iki kelio. – Atsinešiau žibintuvėlį, kad galėčiau gerai apžiūrėti.

Kambaryje dar nebuvo tamsu, bet ji perbraukė žibintuvėlio spinduliu per visą ilgą žaizdą. Šviesa mirguliavo jai ant skruostų. Jai turėtų būti ne mažiau negu šešiasdešimt metų, bet veido oda buvo lygi kaip mergaitės, išskyrus gilias juoko raukšleles aplink akis.

– Atrodo gerai, – pasakė ji daugiau sau. – Gražūs dygsniai.

Pažiūrėjau į savo koją. Ji tebebuvo paraudusi, bet sveiko.

– Taip, – pritariau. Nieko nesakysiu apie užkratą ir antibiotikus. – Ačiū, kad sutvarkėte ją.

– Daug siūdavau, kol rankos buvo sveikos, – pasakė ji. – Skiautinių antklodes savo vaikams ir vaikaičiams.

Ledi Alisos pirštai buvo išsukinėti nuo sąnarių uždegimo. Jai turėjo skaudėti rankas taip tvarkingai siuvant man blauzdą, todėl dabar kitomis akimis žvelgiau į jos darbą.

– Talis man sakė, kad su tavim skrido daugiau žmonių, – tarė ji. – Liūdna dėl lakūnės. Jis sakė, kad atrodė baisiai.

– Man pasisekė, kad jis ten užklydo.

Kalbėjau nuoširdžiai, bet iš jo norėjau dar daugiau. Norėjau, kad jis rastų būdą, kaip grąžinti mane pas Adamą ir Rebeką.

– Taip, ponia, – atsakė Ledi Alisa. – Talis geras vaikinas. – Ji nuraitė žemyn klešnę. – Kur jis? Medžioja?

– Tikriausiai.

Nenutuokiau, kiek laiko miegojau. Vėl pažiūrėjau į sieną prie durų. Vieno šautuvo vis dar nebuvo.

– Man reikia grįžti į oro uostą, – pasakiau, tarsi Ledi Alisa galėtų perkelti mane ten stebuklingu būdu, apie kurį Simė ir Talis nepagalvojo. – Talis sakė, kad jo valtį nunešė vanduo. Ar žinote, kur būtų galima gauti kitą? – Klausiau beveik pašnibždomis, jeigu kartais Simė būtų netoliese. Nepamiršau, kaip ji pareiškė: „Kantrybė – dorybė.“

– Aš turėjau valtį. – Ledi Alisa atsistojo ir žiūrėjo pro langą rankomis įsisprendusi į klubus. – Ji priklausė Džeksonui, bet kai jo nebeliko, nebuvo prasmės laikyti. Atidaviau sūnui Lariui, jis gyvena Raskine. Kai Simė plaukia į miestą, parveža man visko, ko reikia.

– Džeksonas buvo jūsų vyras? – paklausiau.

Moteris atsigręžė į mane nustebusi.

– Ne, mieloji, – atsakė ji. – Sūnus. Mano vaikas. Jie tau nepasakojo apie jį? Netekau jo prieš du mėnesius. Talis rado jį, kaip rado tave. Tik Džeksonui jau negalėjo niekuo padėti.

– Ak, labai užjaučiu. – Nežinojau, ką dar pasakyti, tyla pakibo ir aš jaučiau, kad turiu ją užpildyti. – Kokio amžiaus jis buvo?

– Dvidešimt dvejų. Jiedu su Taliu buvo neperskiriami. – Ji iškėlė du iškraipytus pirštus kuo tvirčiausiai juos sukabinusi. – Buvo kaip broliai. Talis pasirodė čia maždaug tada, kai Laris paliko namus, o Džeksonas irgi ketino išvykti. Nenorėjo tūnoti namie su sena moterėle. Taliui atvykus, Džeksonas įgijo naują medžioklės ir žvejybos bičiulį. Žinau, Talis sielvartauja. Jam skaudu beveik kaip man, – baigė ji.

– Kas atsitiko? – paklausiau.

Ledi Alisa atsiduso, per garsiai tokiai smulkiai moterėlei. Ji priėjo prie languotosios sofos, atsisėdo ir susidėjo rankas ant kelių.

– Džeksonas išėjo meškerioti, kaip eidavo milijonus kartų, – pasakojo ji. – Jo valtis įstrigo dumble Bilingso upelyje. Jis išlipo norėdamas… – ji rankomis pastumdė orą, – išlaisvinti ją ir tikriausiai paslydo. Trenkėsi galva į kelmą ar akmenį… nesvarbu. Kai negrįžo namo, Talis išėjo jo ieškoti, bet kai rado, buvo per vėlu. Jis parnešė jį namo persimetęs per petį. Verkdamas. Nebuvau mačiusi Talio verkiančio. Prisiminusi tą naktį, matau ne tik perskeltą sūnaus kaktą, o ir Talio veidą. Ašaros tekėte tekėjo jo skruostais.

– Labai užjaučiu, – pakartojau.

Stumdomosios durys sugirgždėjo ir abi pasukome galvas virtuvės pusėn.

– Ar girdžiu Ledi Alisos balsą?

Šypsodamasi į svetainę įžengė Simė. Dieve, kokia graži mergaitė. Besileidžianti saulė liejo į kambarį šviesos pluoštus, Simės plaukai ir oda spindėjo taip, kad žiūrint į ją suskaudo akis.

Ledi Alisa atsistojo.

– Tavo ausys sveikos, vaike. – Ji sunkiai apkabino Simę, bet per pilvą rankos vos siekė mergaitės nugarą. – Priėmiau ją, kai atėjo į šį pasaulį, – išdidžiai pasakė man Ledi Alisa, – o greitai priimsiu jos mažylį.

– Tikiuosi, dar negreitai, – atsakė Simė, ir vėl jos veide pamačiau andainykštį nerimą.

– Ak, Sime, tu tik nesijaudink, – pasakė Ledi Alisa. Ji pažvelgė į mane. – Ta mergaitė per daug nerimauja. Mano, kad nesugebės rūpintis mažyliu.

– Manim ji rūpinosi puikiai, – pasakiau.

– Matai? – kreipėsi Ledi Alisa į Simę. – Na, kur tavo kortos?

– Vėl nori pasiburti? – paklausė Simė. – Juk būriau aną savaitę, Ledi Alisa. Kas galėjo pasikeisti?

– Neplepėk, – atsakė Ledi Alisa.

– Gerai. Pala, atsinešiu. Ar panelė Maja galės likti čia, kol bursiu?

– Žinoma. – Ledi Alisa nusišypsojo man ir vėl atsisėdo. – Gal ir panelė Maja norėtų pasiburti?

Nieku gyvu, pagalvojau.

Stumdomosios durys vėl sugirgždėjo Simei einant į virtuvę ir supratau, kad Talis jau namie. Sužibo viltis. Gal jis sugalvojo planą, kaip mane iš čia išvežti.

– Parnešei ko nors vakarienei? – išgirdau Simę jo klausiant.

Negirdėjau, ką jis atsakė, nes po akimirkos įėjo į kambarį su šautuvu ant peties, ir staiga saulės spindulių pluoštai, žavėję mane ant Simės veido, pavertė Talio akis mėlynais ledukais. Greitai nusigręžiau, nors žinojau, kad ledas jo akyse tik mano pramanas. Po šaudymo brazilų restorane buvau apstulbinta sužinojusi, kad žudiko akys buvo rudos, ne mėlynos, nors būčiau galėjusi prisiekti, kad kai pakėlė pistoletą, mačiau mėlynas akis.

– Kaip laikosi mūsų ligonė? – paklausė Talis. Jis žengė tolyn nuo šviesos ir vėl galėjau žiūrėti į jo gražias mėlynas akis. Jis atvirai šypsojosi. – Ar mėgstate triušieną, panele Maja? – Rodėsi, kad jis vienas užima kambaryje daugiau erdvės negu mes visos kartu.

– Nesu ragavusi, – prisipažinau.

– Na, mergele, tavęs laukia tikros vaišės! – pasakė Ledi Alisa pliaukštelėdama sau per kelius.

Talis perėjo per kambarį, nusiėmė šautuvą nuo peties ir atrėmė į sieną šalia antrojo. Jo skruostas buvo išteptas kažkuo tamsiu. Kraujas, pamaniau.

– Ji teisi, – pasakė Talis ir pasisuko į Ledi Alisą. – Ir labai gausios, Ledi Alisa, todėl net nemanyk išeiti nepavakarieniavusi su mumis.

– Man gerai ir namie, – Ledi Alisa atsisakė mostelėjusi ranka.

– Tu užsispyrusi senikė, – pasakė Talis, bet jo balsas buvo kupinas švelnumo.

Ledi Alisa pažiūrėjo į mane iš kitos kambario pusės.

– Tas vaikis man toks geras, – pasakė ji.

Jų juokeliai erzino. Jie elgiasi su manim kaip su viešnia, ne kaip su žmogumi, norinčiu žūtbūt grįžti namo.

– Tali, – žiūrėjau į jo veidą ieškodama ženklo, kuris rodytų, kad jis bent pagalvojo apie sunkią mano padėtį, – reikėtų pasvarstyti, kaip man grįžti į Vilmingtono oro uostą. Ar pagalvojai, kaip galėčiau? Klausiau Simės, ar įmanoma nubristi į žemyną, bet…

– Nebent norėtum nuskęsti, – nutraukė mane Ledi Alisa juokdamasi.

Talis atsisėdo ant sofos ir pasilenkė mano pusėn alkūnėmis remdamasis į kelius.

– Manau, žemės juosta, jungusi mus su sausuma, šį kartą bus dingusi visam laikui, panele Maja, – pasakė jis. – Taip nutinka. Pažvelkite į barjerines salas palei krantą. Rimtos audros jas atrėžė nuo kranto. Paskutinė Priebėga nuo šiol irgi bus tik sala. – Jis atsilošė. – Bet nieko baisaus. Laris kada nors vis tiek atvyks pažiūrėti, kaip laikosi Ledi Alisa, ji papasakos jam apie jus ir nespėsit apsidairyti, kaip grįšite pas saviškius.

– Kaip manote, Ledi Alisa, kada jis atvyks? – paklausiau.

– Ak, kaip jam širdis lieps, – atsakė ji. – Nežinia kada.

Gal jis atvyks po savaitės? Po mėnesio? Regis, aš vienintelė nerimavau dėl to, kad mes atkirsti nuo pasaulio ir neturime elektros.

– Ką darysit, jeigu Paskutinė Priebėga tikrai virto sala? – paklausiau Talio.

Jis pažvelgė į mane, lyg nesupratęs klausimo.

– Gyvensim, kaip gyvenom, – atsakė jis. – Jokio skirtumo. Automobilio vis tiek neturime. Tik kitą valtį reikia įsigyti. – Jis nusišypsojo man tobula, neva viską paaiškinančia šypsena ir atsistojo. – Jūs mūsų nesuprantate, nes esate kitokia, – pasakė jis. – Mėgstate prabangą, bet mes jos niekada neturėjome, tai ir nepasigendame. Prabangūs dalykai varžo.

– Gal tu ir teisus, – sutikau, nes nežinojau, ką sakyti. Prisiminiau Simės žodžius, esą Taliui patinka, kai dingsta elektra. Jam smagu, kai reikia įrodyti, kad moka išgyventi.

– Nudirsiu triušį, – pasakė jis, kai Simė grįžo į kambarį. Jis žnybtelėjo jai į skruostą. – Žadink apetitą savo būrimu, girdi?

– Pasistengsiu.

Simė atsinešė mažą kampuotą rudo aksomo ryšulėlį. Būrimo kortas, be abejonės. Ji atsisėdo ant sofos šalia Alisos, o aš dar giliau susmukau į kreivą krėslą. Pokalbis su Taliu mane šiek tiek sudrausmino, gal aš per daug iš jo tikėjausi. Iš jų visų. Gal. Juk įsibroviau į jų gyvenimą.

Simė atsargiai padėjo ryšulėlį ant stalo. Nuvyniojo medžiagą, išėmė malką ir padėjo ant stalo kampo. Tada patiesė aksomą, išlygino rankomis ir ėmė maišyti kortas.

– Ar galvoji apie savo klausimą, Ledi Alisa? – paklausė ji.

– Žinoma, – atsakė Ledi Alisa.

Simė turėjo savo ritualą, elgėsi taip, kad būrimo apeigos atrodytų šventos. Ji labai atsargiai perkėlė malką. Laikė rankas virš Ledi Alisos rankų, kai toji perkėlė dar kartą.

– Galvok apie savo klausimą, kol dėliosiu septų kryžių, – pasakė ji.

Suraukiau kaktą. Septų kryžių? Bendrabučio laikais koledže stebėdavau, kaip buriama kortomis, todėl žinojau, kad kortos dedamos keltų kryžiaus pavidalu. Nežinau kodėl, bet girdėdama, kaip Simė supainiojo terminą, ir neabejodama, kad netinkamą vartojo metų metus, o gal taip buvo išmokusi, pajutau švelnumą ir liūdesį. Norėjau juoktis ir verkti vienu metu.

Iš ten, kur sėdėjau, mačiau, kad kortos senos ir sutrintos, visai palaikės. Simė žvilgtelėjo į mane.

– Norit prisidėti prie mūsų, panele Maja? – paklausė ji.

– Ačiū, ne.

Man nepatinka okultizmas. Remdamasi blaiviu protu, nepripažinau jokių burtų, bet galbūt pasąmonėje šiek tiek jais tikėjau, juk stebėdavau, kaip mano draugėms buria, nors pati burtis nenorėjau. Baimindavausi išgirsti tai, ko nenorėčiau, juolab baiminausi dabar, kai mano ateitis tokia neaiški.

– Kai kurie žmonės nenori sužinoti apie savo ateitį, – Simė tarsi perskaitė mano mintis imdama kortą nuo malkos viršaus.

– Man patinka būti pasiruošusiai, – pareiškė Ledi Alisa griežtai linktelėdama galvą.

Ji neatplėšė nuo kortų akių, lyg bijotų, kad jai nusisukus kortos dings.

Priglaudžiau skaudančią galvą prie krėslo atlošo ir stebėjau abi moteris, vieną labai jauną, kitą brandaus amžiaus. Viena šviesi kaip pienės pūkas, kita tamsi kaip melasa. Simė kažką pasakė, Ledi Alisa sukikeno, o aš šypsojausi matydama, kokie šilti jų santykiai.

Kai jos baigė, buvau vėl prisnūdusi.

– Ledi Alisa, lik ir pavalgyk su mumis, – pakvietė Simė. – Talis tave palydės, jeigu pasigirs dejonės.

Dejonės?

– Aš nealkana. – Ledi Alisa sunkiai atsistojo. – Tu prižiūrėk mūsų ligonę. – Ji pamojavo man ranka. – Iki, brangute, – atsisveikino.

– Sudie, Ledi Alisa, – atsakiau. – Ir ačiū.

Simė liko sėdėti ant sofos, išlygino kortų malką ir vėl įvyniojo ją į aksominę skiautę. Girdėjome, kaip cyptelėjo atstumiamos durys ir dunkstelėdamos vėl užsivėrė. Simė pažiūrėjo į mane ir mačiau, kad jos akyse sužvilgo ašaros.

– Ji vis dar viliasi, kad ką nors pasakysiu apie Džeksoną, – tarė ji. – Jos mirusį sūnų.

Linktelėjau.

– Ji man papasakojo.

– Ką Ledi Alisa sakė apie jį?

– Kad Talis jį rado.

Simė krūptelėjo ir aš ją supratau. Pati patyriau – prisiminimai gali priversti krūptelėti.

– Buvo siaubinga, – pasakė ji. Tada atsiduso ir atsilošė į sofos atkaltę. – Anksčiau ji nesirengdavo juodai. Dabar nusivelka tuos drabužius tik tam, kad išskalbtų. – Ji žvilgtelėjo į kortas, apvyniotas aksomu. – Nenutuokiu, ką ji nori išgirsti, tik žinau, kad kažko tikisi. Gal vieną kartą pasakysiu jai, kad jis gyvas. Kad Talis atnešė jai į namus ne sūnaus kūną.

Supratau, kokią naštą Simei tenka nešti.

– Kokias dejones tu minėjai? – paklausiau.

– Ak, niekai. Ledi Alisa įsitikinusi, kad miške vaidenasi.

– Džeksonas?

Simė atrodė nustebusi.

– Džeksonas? Oi, ne, ne. Vergai. Senovėje vergus išlaipindavo Vilmingtone ir pėsčiomis varydavo į Fajetvilį pro Paskutinę Priebėgą, nors tada ši vietovė vadinosi kitaip. Beeinant daug jų mirdavo, ir ji mano, kad jie vaidenasi miške, todėl nemėgsta vaikščioti viena sutemus. Ji dar sako – nors abejoju, ar tai tiesa, – kad keli vergai pabėgo, apsigyveno čia ir ji yra kilusi iš jų.

– Oho, – pasakiau.

– Kartais pati girdžiu dejuojant. Ir senelė, kaip Ledi Alisa, manė, kad dejuoja vergai, bet Talis sako, kad tai medžiai trinasi vienas į kitą.

Galva parodžiau į kortas ant stalo.

– Ar tu jomis tiki? – paklausiau. – Būrimo kortomis.

Ji patraukė pečiais.

– Senelė būrė jomis visą gyvenimą, – atsakė Simė. – Ji tikėjo. Jeigu išburiu blogus dalykus, nesakau. Kam? Ledi Alisai išburiu gerus dalykus, bet jai nerūpi, kad jos septyniems gyviems vaikams sekasi gerai. Ji tik nori užpildyti Džeksono paliktą tuštumą.

– Jis jos jauniausias.

– Ir geriausias. Vienintelis iš jų rūpindavosi mama. Kiti jos vaikai – nieko verti.

– Pažįsti juos?

– O taip. – Ji užvertė akis į lubas. – Pažįstu visus. Jie buvo vyresni ir kankindavo mane, bet tai buvo vaikų žaidimai. Jie visi išvyko gyventi į Džordžiją… ar patikėsite? Visi vaikai tave palieka. Išskyrus Larį. Jis jai padeda. Aš jam nepatinku, bet kai nuplaukiu į Raskiną ir nueinu į jo namus, jis padeda man supirkti produktus. Priperku Ledi Alisai ir mums, o Laris sumoka už motinos prekes.

– Kodėl Lariui nepatinki?

Ji patraukė pečiais.

– Tikrai nežinau. Gal dėl to, kad nuolat vilkdavausi paskui jį ir jo brolius. Buvau įkyruolė.

– Ar Talis neplaukia su tavim į Raskiną? – paklausiau.

Ji vėl užvertė akis.

– Talis nė už ką nenori kelti kojos iš Paskutinės Priebėgos, – pasakė ji. – Nesvarbu. Aš pripratau. Jis parneša mėsos ir žuvų, o aš – kitų produktų.

Ji atsistojo ranka spausdama nugarą, lyg jaustų skausmą, ir ištraukė vieną stalčių. Įkišo ranką, išėmė nuotrauką ir atnešė man.

Paėmiau ir pakėliau prieš langą. Nuotrauka buvo stulbinama. Talis, ilgesniais negu dabar šviesiais plaukais, plačiai šypsojosi su dviem tamsiaodžiais bičiuliais iš šalių. Visi trys laikė po butelį alaus. Juos buvo galima palaikyti gražiais studentų amžiaus vaikinais, besilinksminančiais vakarėlyje. Simė pasilenkė prie manęs ir aš pasukau nuotrauką taip, kad ji matytų. Ji piršto galu brūkštelėjo per nuotraukos kraštą.

– Kairėje Laris, – parodė ji. – Dešinėje Džeksonas, o Talis, žinoma, viduryje. Žvejybos iškyloje. Fotografavo Lario žmona.

Prisiminiau, ką pajutau, kai Talis grįžo iš medžioklės – jis akimirksniu pripildė kambarį – visus namus – vyriška energija. Dabar Paskutinėje Priebėgoje jis turi tenkintis tik dviejų moterų draugija. Svarsčiau, ką jis turėjo jausti netekęs draugo.

– Taliui sunku čia vien su tavim ir Ledi Alisa, juk anksčiau turėjo draugą, – pasakiau.

– Tikriausiai.

Simė paėmė iš manęs nuotrauką, dar kartą pažiūrėjo į ją ir įdėjo į stalčių.

– Ar Laris jau greitai turėtų atvykti pasidomėti, kaip laikosi motina?

Paklausiau tikėdamasi, kad Simė atsakys konkrečiau negu Ledi Alisa.

Simė vėl atsisėdo.

– Jis buvo atvykęs pirmą dieną po audros, – atsakė. – Vos atplaukė, nes upelyje buvo pilna… šiukšlių, o srovė labai stipri. Jis atvežė Ledi Alisai – ir mums – maisto, baterijų, medžio anglių ir viso kito. Mėgino įkalbinti mamą vykti su juo į Raskiną, bet ji nė klausytis nenorėjo.

– Kodėl?

– Ar norėtumėt išvažiuoti iš namų, panele Maja?

Pagalvojau apie savo namą. Gražųjį rajoną, medžiais apsodintas gatves. Pasalūniška mintis žeidė beveik nepakeliamai – ką jaučia Adamas ir Rebeka man dingus? Baisiai panūdau būti su jais šią minutę. Norėjau namo. Taip troškau, kad net suskaudo krūtinę.

– Ne, turbūt nenorėčiau, – atsakiau.

– Laris nežino, kad nebeturime valties, – pasakė Simė, – jis nežino, kad esame įstrigę.

– Kaip manai, kada jis galėtų atvykti? – neatlyžau aš. Visos mano viltys dabar susijusios su tuo vyruku iš nuotraukos.

Simė paslaptingai nusišypsojo ir pasilenkusi patukseno į kortų malką.

– Pabandykime sužinoti, – paerzino ji.

Nusišypsojau jai.

– Tiek to, – pasakiau. Jeigu būčiau tikėjusi, kad kortos gali man pasakyti, būčiau paprašiusi jos to septų kryžiaus.