Devintas SKYRIUS

Maja

Šūvis nuaidėjo man nespėjus surikti ar pasilenkti, ir vyras prie stalelio priešais susmuko ant kėdės. Tada surikau ir rėkiau kaip prieš dvidešimt metų mūsų kieme. Tik šį kartą žmonių buvo daugiau. Maloni mažo restorano nuotaika išgaravo, kilo sąmyšis. Aš pasilenkiau, susigūžiau ir jaučiau, kaip Rebeka apglėbė mano kūną tarsi geldelė. Užsikimšau ausis, bet vis tiek girdėjau, kaip žingsniai sparčiai tolsta restorano durų link.

– Gaudykit jį! – šaukė žmonės. – Laikykit!

Brūžavo stumdomos kėdės, bumbtelėjo apverstas stalas.

– Skambinkit pagalbos telefonu! – šaukė Adamas.

Rebeka atsisėdo ir aš pamažu atsitiesiau jausdama, kaip skrandis spaudžia ką tik suvalgytą maistą. Brentas ir Adamas jau klūpojo prie sužeistojo, sudribusio ant grindų. Rebeka pašoko ir pritūpė šalia jų, o aš sėdėjau sustingusi. Stalas užstojo vaizdą – girdėjau tik jų pokalbio nuotrupas.

– Spausk stipriau, – patarė sesuo.

– Neapčiuopiu pulso, – atsakė Adamas.

– Vyrukas mirė, – pridūrė Brentas.

Ar turėčiau jiems padėti? Ar galėčiau? Štai kodėl jie visi trys buvo TGPA nariai, o aš ne. Mylėjau savo darbą, nes sugebėjau gerai jį atlikti. „Maja sulipdo smulkiausius kaulelius“, – sakydavo Adamas pristatydamas mane. Štai kas man patiko: sutvirtinti tai, kas sutvirtinama.

Mano žvilgsnis nuklydo į tuščią lėkštę, kraujas buvo aptaškęs mano apkepo likučius. Kambarys ėmė suktis, pašokau ir nubėgau į moterų tualetą už nugaros. Poilsio kambarėlyje grūdosi daugybė verkiančių, išsigandusių moterų ir visos suriko, kai stumtelėjusi atidariau duris. Vien nuo įkaitusių kūnų man užėmė kvapą. Paleidau duris, kad užsidarytų, ir susmukau koridoriuje ant purvinų plytelių nugara atsirėmusi į sieną.

Atrodė, kad nepajėgsiu įtraukti į plaučius užtektinai oro. Tos šaltos akys. Nutaikytas pistoletas. Gaudydama kvapą nuleidau galvą ant kelių ir kovojau su užslenkančia tamsa. Dar niekada nebuvau nualpusi. Nei tada, kai pirmą kartą dalyvavau skrodžiant lavoną, nei per medicinos praktiką. Nei tada, kai priėmimo skyriuje atlikau internatūrą. Nieko net panašaus nebuvo nutikę. Bet dabar prie manęs sėlina alpulio priepuolis. Žudikas išėjo, raminau save. Pavojaus nebėra.

Per restorane sklindančius garsus ir bruzdesį išgirdau tolimą sirenų kauksmą. Visos moterys išgužėjo iš tualeto, trypčiojo aplinkui stengdamosi neužlipti man ant kojų. Susisukau į kamuolį rankomis tvirtai apkabinusi kelius. Sirenų garsas stiprėjo, atrodė, jų daugėja. Mintyse regėjau, kaip policijos ir greitosios pagalbos automobiliai žviegdami stoja prie pastato, girdėjau naujus balsus restorano gaudesy.

Praėjo kelios minutės, kol Adamas atėjo į koridorių. Jis pritūpė priešais, uždėjo man ant rankų delnus.

– Kaip laikaisi? – paklausė jis.

Linktelėjau galvą.

– Tas vyrukas mirė, – pasakė jis.

Vėl linktelėjau.

– Man labai gaila, Maja, – pasakė jis. – Tau šįvakar viso šito nereikėjo. Žinau, kad ir taip jautiesi sumautai.

Jis dirstelėjo sau per petį, tarsi matytų restorano salę, o ne apsilaupiusius sienos dažus. Tada atsisėdo ant grindų priešais mane. Koridorius buvo toks siauras, kad net atsirėmęs į priešingą sieną jis galėjo laikyti savo ranką ant manosios. Dieve, kaip myliu tą jo prisilietimą! Visą savaitę svarsčiau, ar dar kada tai pajausiu.

– Policininkai užrakino duris, nes nori pasikalbėti su visais, buvusiais restorane, kai tai įvyko, – pranešė jis. – Ypač su tavim ir Beke, nes jūs sėdėjote veidu į žmogžudį. Bet jeigu nepajėgsi… galiu pasakyti jiems, kad tu tik prieš šešias dienas patyrei persileidimą, ir jie paliks tave ramybėje. Galėsi vėliau nuvažiuoti į nuovadą, užuot…

– Aš laikausi, – pasakiau.

Norėjau būti tvirta dėl jo. Norėjau, kad jis manim žavėtųsi, o ne gailėtų manęs.

Adamas pasuko delną ir mūsų pirštai susinėrė.

– Žinai, ten buvo toks sąmyšis, kad tau dingus pamaniau, jog tave nušovė. Net pažiūrėjau po stalu, ar tavęs po juo nėra. Išsigandau. – Jo balsas buvo jausmingas ir aš supratau, kad jis tebemyli mane. Tik tada suvokiau, kaip smarkiai buvau suabejojusi ta meile.

– Dėl manęs nesijaudink, – patikinau stodamasi. – Pasikalbėsiu su jais dabar.

Namo po dviejų valandų važiavome tylūs ir paniurę. Mus išvargino pokalbiai su policija, automobilį vairavo visiškai išsiblaivęs Brentas.

Jis išleido Adamą ir mane prie mūsų namų. Ėjome lenktu takeliu prie durų ir išgirdusi, kaip trinktelėjo automobilio durelės, pamačiau prie mūsų bėgančią Rebeką.

– Noriu trumpai šnektelėti su sese, – pasakė ji Adamui.

Jis linktelėjo traukdamas iš kišenės raktus.

– Lauksiu viduje, Mai, – pasakė jis.

Kiemo žibintai tebebuvo įjungti ir mačiau susirūpinusį Rebekos veidą.

– Kaip jautiesi? – paklausė ji.

Linktelėjau.

– Puikiai.

Pažiūrėjau į namą tikėdamasi, kad šviesūs langai ir vešlūs vazonai su augalais prie durų nustelbs kruvino apkepo vaizdą galvoje.

– Kai išsirinkome restoraną, bijojau, kad nenorėsi važiuoti, – pasakė ji. – Žinau, tas miesto rajonas tau nepatinka. Bet iš pradžių buvo puiku. Linksma. O tada įvyko tai. – Ji papurtė galvą. – Siaubas.

– Jaučiuosi gerai, – pasakiau.

Rebeka pažiūrėjo į Brento automobilį ir vėl atsigręžė į mane.

– Nuo tada, kai grįžau, mes neturėjome progos pasikalbėti apie kūdikį. Dviese. Skirkime tam laiko, kol vėl neišvažiavau. Gerai?

Tą akimirką apie kūdikį negalvojau. Nenorėjau, kad mintys apie mano vaikutį – mano sūnelį – kaip nors sietųsi su šiuo klaikiu vakaru, bet Rebeka laukė atsakymo.

– Gerai, – sutikau. – Aš tikrai… – Dar kartą pažiūrėjau į namą, galvodama apie jame laukiantį Adamą. – Mudu turime nuspręsti, ar mėginsime dar kartą.

– Arba įsivaikinsite.

Papurčiau galvą.

– Nemanau, kad Adamas kada nors sutiks.

– Kas jam darosi? – Rebeka suirzo. – Norėčiau įkrėsti proto tam vaikinui.

– Ne. Nereikia. Nuspręsti turime tik mudu. Supranti?

Rebeka persibraukė ranka trumpus plaukus ir vėl dirstelėjo į Brento automobilį.

– Tas įvykis – baisios palydos Brentui, – pasakė ji. – Kita vertus, kai dirbi TGPA, pripranti prie netikėtumų. – Netikusi kalba dabar, kai Adamas tapo savanoriu, ir Rebeka susizgribo. – Bet per visus darbo metus asociacijoje tokio dalyko nebuvo pasitaikę, – pridūrė ji. – Tikrai, Maja.

Nenorėjau kalbėti apie asociaciją, užtat norėjau paklausti: „Ar šis vakaras tau nepriminė ano vakaro, kai žuvo mama ir tėtis?“ Tačiau niekada nepaklausiu. Mudviejų santykiai sudėtingi. Buvome artimos dėl vienų dalykų ir atitolusios dėl kitų. Jeigu ir Rebekai šis vakaras priminė aną, niekada to nesužinosiu.

– Išsimiegok, – pasakė ji. – Ar turi namie ksanakso?

– Regis, yra, – atsakiau.

Ji pirštų pagalvėlėmis palietė man skruostą kaip mama vaikui. Paprastai ji nebūdavo švelni, ir tas gestas mane sujaudino. Tada ji prisitraukė mane ir apkabino.

– Myliu tave, – pasakė.

– Ir aš tave.

Pastovėjome apsikabinusios beveik minutę. Kad ir kaip smarkiai spaudžiau ją prie savęs, jaučiau, kad anas, seniai praėjęs vakaras stovi tarp mūsų kaip tvirta akmeninė siena.