Trečias SKYRIUS

Maja

– Adamai, – išspaudžiau jo vardą pašnibždomis prieš atsimerkdama.

– Aš čia, Maja, – atsakė jis. – Sėdžiu prie tavo lovos, laikau tau už rankos.

Pravėriau akis ir vėl prisimerkiau nuo ryškių pooperacinės palatos lempų.

– Aš labai apgailestauju.

Kai pasukau galvą į Adamą, pajaučiau spazmus.

– Nekartok šito. – Adamas prisitraukė kėdę arčiau. – Tu nekalta.

– Žinau. Tik… ką sakė Eleinė? Berniukas ar mergaitė?

– Berniukas, – kiek patylėjęs atsakė Adamas.

Dar vienas berniukas. Praradau du sūnus. Mažiausiai du.

– Eleinė nori, kad kitą savaitę nueitume pas ją pasikalbėti, – pridūrė Adamas. – Apsvarstytume, ką daryti.

Kaip tai ką? Ar drįsime mėginti vėl? Ar pajėgčiau ištverti dar kartą?

– Gerai. – Užsimerkiau.

– Nemiegok, Maja, – sudraudė Adamas. – Juk žinai tvarką. Jie norės, kad keltumeisi ir eitum namo.

Sudejavau ir prisiverčiau atsikelti.

– Kodėl mes taip elgiamės su pacientais? – paklausiau. – Juk tai nežmoniška.

– Parvešiu tave namo, o vėliau, jeigu norėsi, išvirsiu tau savo ypatingojo vištienos sultinio. Namie, regis, yra keli filmai, kuriuos galėtume pažiūrėti, apkamšysiu tave ant sofos daugybe pagalvių…

– Nesielk taip, – nutraukiau jį.

– Kaip?

– Nebūk toks… adamiškas.

Jis nusijuokė, nors nebuvo girdėti nė gaidelės linksmumo.

– Toks adamiškas? Ir koks tada būnu?

– Žvalus, linksmas, energingas ir… rūpestingas.

Ar aiškiai kalbu? Vos laikiausi neužmigusi. Norėjau nepabusti savaites – mėnesius, – nes žinojau, kad manęs laukia ilgas gedėjimas.

– O koks, norėtum, kad būčiau?

Galvojau, bet mintys tai užplūsdavo, tai vėl dingdavo. Adamas negalėtų būti kitoks. Jis džiugus iš prigimties. Tas jo bruožas man patiko labiausiai, jis mane ir patraukė.

Adamas nubraukė plaukus man nuo kaktos ir palietė pirštais skruostą.

– Norėtum, kad būčiau rimtas? – paklausė jis.

Ar norėčiau?

– Taip, – atsakiau. – Žinau, kad tau liūdna. Labai liūdna.

Vėl pažiūrėjau į jį. Jis nesišypsojo. Ir nebeapsimetė esąs linksmas.

– Taip, man liūdna, – prisipažino jis. – Man skauda širdį visai kaip tau, bet vis tiek šiandien noriu rūpintis tavim. Bent šiandien ir rytoj. Leisk man, gerai? Paskui tu rūpinsiesi manim.

– Gerai, – sutikau. Ar galėtų moteris netrokšti tokio vyro?

– Eisiu ir sužinosiu, kada galiu tave pasiimti, – pasakė jis stodamasis.

Linktelėjau ir kai jis išėjo, užsimerkiau tikėdamasi, kad miegas vėl mane apims.

Susipažinau su Adamu pacientės palatoje. Aštuonmetė mergytė pagal savo amžių buvo per smulki, o pakeltoje lovoje atrodė dar smulkesnė. Supratau, kad ji dar negavusi vaistų prieš operaciją, nes man įžengus tirtėjo iš nerimo. Šalia ant lovos sėdėjo motina ir laikė dukrytei už rankos, o tarp jų pirmyn atgal srove tekėjo nerimas.

Buvau mačiusi jas tik kartą, kai kabinete apžiūrėjau Lenę ir aptariau operaciją, per kurią reikėjo jos kojelę pailginti. Tąkart Lenė buvo žaisminga ir plepi. Dabar ją užgriuvo tikrovė.

– Labas rytas, Lene, – pasisveikinau. – Ponia Roland.

Atsisėdau ant lovos. Man patinka prisėsti prie ligonio, atsidurti jo lygyje. Elgtis taip, tarsi turėčiau marias laiko, kurį galiu jam skirti, nors iš tikrųjų manęs dažnai laukia trys ilgos operacijos, kaip šiandien, ir aš jo visai neturiu.

– Ar operacija prasidės devintą, kaip buvo žadėta? – paklausė ponia Roland dirstelėjusi į laikroduką. Jos ranka virpėjo.

– Šįryt dirbame pagal tvarkaraštį, – pasakiau. – Tai gerai. Juk laukti visai nesmagu, ar ne? – Nusišypsojau Lenei, o ji papurtė galvą.

Jos akys buvo įsmeigtos į mane, tarsi mano veide tikėtųsi įžvelgti savo ateitį.

– Gal norėtum ko nors paklausti? – padrąsinau ją.

– Ar aš ką nors jausiu? – paklausė ji.

– Visiškai nieko. – Per antklodę suspaudžiau jai kelį. – Pažadu.

Pakėliau galvą, nes į palatą įėjo vyras.

– Labutis. – Jis plačiai šypsojosi Lenei, įžengė į palatą paprastai ir linksmai, taigi nusprendžiau, kad jis – mergytės tėvas arba giminaitis. – Lene, aš daktaras Polardas, – prisistatė jis. – Šiandien operuojant būsiu tavo anesteziologas.

Naujokas, suvokiau. Djuko ligoninėje dirba tik savaitę, bet jau spėjau apie jį išgirsti. Jam netoli keturiasdešimties, jis mūvėjo tamsiai žaliomis kelnėmis, vilkėjo šviesiai mėlynais marškiniais, atrodė savim pasitikintis.

– Kas yra anesteziologas? – paklausė Lenė taisyklingai tardama tą žodį.

Žiojausi atsakyti, bet jis aplenkė mane.

– Aš pasistengsiu, kad per operaciją tau būtų jauku, – pasakė jis uždėjęs ranką ant lovagalio. Kita ranka parodė į lašelinę, kur kabojo fiziologinis tirpalas. – Suleisiu tau štai šituos vaistus ir tu gražiai, saldžiai užmigsi, kaip įvykus stebuklui. Užsimerksi ir skaičiuosi nuo dešimties atvirkštine tvarka. Kai atsibusi, operacija jau bus baigta. Tada aš pasistengsiu, kad tau ir po jos neskaudėtų.

Lenės mama akivaizdžiai nurimo. Pečiai atsileido, ji nusišypsojo.

– Aš tau sakiau, Lene, – kreipėsi ji į mergytę. – Tu nieko nejausi, o atsibudusi nieko neprisiminsi.

– O jeigu aš noriu prisiminti, – prieštaravo Lenė.

– Jeigu nori, – pasakė daktaras Polardas, – mudu su daktare Vord tau papasakosime. Mums patinka, kai ligoniai domisi savo sveikata, tiesa? – Jis pažiūrėjo į mane.

– Labai patinka.

Aš šypsojausi. Buvo malonu, kad jis kalba taip, tarsi mes jau daug metų dirbtume kartu.

– Gerai, – atsakė Lenė. – Nekantrausiu kuo greičiau išgirsti.

– Girdėjau puikių atsiliepimų apie jus, – pasakė Adamas, kai išėjome iš Lenės palatos ir žingsniavome koridoriumi. – Džiaugiuosi, kad dirbsiu su jumis.

Tai, ką buvau girdėjusi apie jį, su darbu beveik nesusiję. Susiję tik su asmenybe, ir iš karto supratau, kodėl jam vos atvykus žmonės ėmė apie jį kalbėti. Jis buvo charizmatiškas, kupinas žvalaus, geranoriško džiugesio. Kalbėdavo nebaigdamas sakinių, tarsi norėdamas kuo daugiau pasakyti taupo laiką ir todėl kai kuriuos sutrumpina. Tokie trumpiniai labai nebūdingi žmogui, kalbančiam su Šiaurės Karolinos akcentu. Bet prisiminiau, kad pastaruoju metu jis gyveno Bostone.

– Jūs atvykote iš Masačusetso? – paklausiau.

– Aha. Ilgėjausi Šiaurės Karolinos – užaugau netoli Grinsboro, – Bostone norėjau atlikti kelis klinikinius bandymus, bet dabar aš čia. Džiaugiuosi grįžęs.

Jaučiau, kad šypsausi klausydamasi. Kodėl? Jis nebuvo itin patrauklus. Na, gal ir buvo, nors ne visuotinai priimtu požiūriu. Lieknas, rusvaplaukis, akys tamsios ir šiltos, bet veido bruožuose atsispindėjo kunkuliuojanti energija. Laukiau, kada dirbsiu su juo, kada pamatysiu, kaip jis suvaldo tą energiją, kad darytų tai, ko reikia operacinėje.

– Tai ką girdėjote apie mane? – paklausiau nejučia flirtuodama.

Man nebūdinga. Ligoninėje būnu dalykiška. Man trisdešimt metų, dirbu paskutinius varginančios rezidentūros metus, beveik visą gyvenimą dėmesį skyriau mokslui, ne vyrams. Ne pasimatymams. Net nustebau, kad man nesvetimi kvaili mergiški jausmai.

– Jūs gerbiama, – pasakė jis. – Labai jauna. Kiek jums metų? Tiek to. Nederantis klausimas. Jūs rami. Tyli. Po tyliu paviršiumi teka stiprios srovės. Jūs nepakenčiamai pasitikite savim.

– Nepakenčiamai?

– Na, gal žodis netinkamas. Tokio pasitikėjimo savim žmonės pavydi. Bet jums jis tarsi įgimtas.

– Viską išsigalvojote, – pasakiau.

Jis čia dirba vos savaitę. Tikrai nieko apie mane negalėjo taip greitai prisiklausyti. Bet tai beveik tiesa. Aš tyli. Ir beveik visada rami, nebent kas nors mane išgąsdina. Bijau neįprastų dalykų. Ne to, kas vyksta ligoninėje. Ne to, ką žmonės apie mane galvoja. Mano baimės prigimtis primityvesnė. Tai prievartautojas, pasislėpęs ant užpakalinės mano automobilio sėdynės. Piktas šuo. Gaisras mano bute. Vyras su pistoletu. Kartais sapnuoju košmarus, bet nė vienas bendradarbis negalėtų to žinoti.

– Girdėjau tai ir dar daugiau, – pasakė jis.

– Na, nesistebiu, – atšoviau.

Mes kilome liftu į operacinių aukštą. Trečiame aukšte durys atsidarė ir su Adamu pasitraukėme į šalis užleisdami vietą valytojai ir jos vežimėliui.

– Labas, Čarli, – pasisveikino Adamas kaip su seniai matytu draugu.

Moteris nusijuokė.

– Kvailiojate, daktare! – pasakė ji.

– Čarli? – Aš sutrikau.

Pažiūrėjau į moters kortelę. Jos vardas Čarlina. Neaukšta, pusamžė, tamsiuose plaukuose matyti žilų sruogų.

– Jis mane vadina Čarliu. – Šypsodamasi moteris paspaudė pirmo aukšto mygtuką, rudaodė, o vis tiek plykstelėjo raudoniu. Jis ją pakerėjęs. – Pokštininkas.

Dirbau ligoninėje jau septynerius metus ir matydavau tą moterį beveik kasdien. Nė karto neperskaičiau jos vardo ant kortelės. Pasisveikindavau tik galvą linktelėdama. Adamas Polardas dirba čia trumpiau negu savaitę ir jau juokauja su ja.

– Kaip sekasi jūsų gražuoliui? – paklausė jos Adamas.

Čarlina pabaltakiavo.

– Nuvarys mane į kapą, daktare, – atsakė ji.

Lifto durys atsivėrė.

– Neleiskit, kad taip atsitiktų, Čarli. – Mums lipant iš lifto jis palietė moters petį. – Ką čia be jūsų darytume?

– Ar jūs… ar pažinojote ją prieš ateidamas čia dirbti? – paklausiau, kai pasukome operacinės link.

– Ne, – atsakė jis. – Ji labai stropiai dirba. Pastebėjote? Jos pilna visur. Ji augina dukters vaikus. Duktė narkomanė.

– O kas tas gražuolis?

– Jos dešimtmetis vaikaitis. Ji labai dėl jo nerimauja. Pamiršau jo vardą. Neįsimenu vardų.

– Kaip spėjote tiek sužinoti per savaitę?

– Kalbuosi su žmonėmis, – atsakė jis gūžtelėdamas pečiais. – Kaip kitaip sužinočiau?

Lenės Roland operacija praėjo ramiai. Adamas pasivijo mane už operacinės durų.

– Šiandien kartu vakarieniaujame, – pasakė jis.

Tai nebuvo klausimas. Jis pasakė taip, tarsi negalėčiau turėti kitų planų.

– Gerai, – sutikau, nes tikrai neturėjau.

– Kasdieniškai ar prabangiai?

– Žinoma, kasdieniškai.

– Ar „Mama Dip“ tiks? Pasiilgau to restorano.

Linktelėjau.

– Susitiksime ten, – pasakiau. – Būsiu laisva maždaug pusę septynių.

– Puiku.

Jis žaismingai stuktelėjo man į ranką. Lyg būčiau koks berniūkštis. Aš nusijuokiau.

Kai po kelių valandų įžengiau į restoraną „Mama Dip“, Adamas sėdėjo prie stalelio palei langą ir jau pokštavo su padavėja. Man priėjus jis atsistojo.

– Sveika, Maja, – kreipėsi į mane kaip į seną pažįstamą. Pasilenkęs pabučiavo į skruostą. – Daktare Vord, čia mūsų šio vakaro patarnautoja Kiki. Kiki, čia nuostabi chirurgė Maja Vord. Ji sulipdo ploniausius kaulelius.

Jis ištraukė kėdę ir man sėdantis palietė ranką.

Kiki mums nusišypsojo.

– Ko atnešti išgerti, meilute? – paklausė ji manęs.

– Limonado, – paprašiau vyniodama iš servetėlės stalo įrankius.

Kiki nueinant Adamas tyliai nusijuokė.

– Pristačiau tave kaip chirurgę, o ji pavadino tave meilute, – nusistebėjo jis. – Myliu Pietus. Ar tau buvo nemalonu? Dėl meilutės.

Man patiko, kaip nuo šypsenos išryškėjo raukšlelės jo akių kampučiuose.

– Tikrai ne, – atsakiau.

Pažįstu daug karjerą darančių moterų, kurios pasišiaušia nuo familiarumo, bet aš užtektinai ilgai gyvenau Šiaurės Karolinoje, kad nekreipčiau dėmesio.

– Man tai patinka, – pasakė Adamas. – Bostonas – šaunus miestas, nesuprask manęs klaidingai, bet ten niekas nėra pavadinęs manęs meilučiu, brangučiu ar mieluoju. Gerų žodžių niekada nėra per daug. Supranti, ką noriu pasakyti?

– Suprantu, – atsakiau.

Kiki grįžo su gėrimais ir aš įkišau šiaudelį į savo limonadą.

– Akivaizdu, tu ne čionykštė, – pasakė jis. – Iš kur esi?

– Iš Virdžinijos. Greta Kolumbijos apygardos.

– Kaip atsidūrei čia?

– Paskui seserį. Ji mokėsi Djuko medicinos institute ir jai patiko. Kai atėjo eilė man, nuėjau mokytis ten, kur ji.

Jis atsilošė išpūtęs akis.

– Oho! – pasakė. – Dvi daktarės Vord? Kur sesuo dirba?

– Tarptautinėje gydytojų pagalbos asociacijoje, todėl nuolat yra tai vienur, tai kitur.

– TGPA? – paklausė jis.

– Žinai apie ją?

– Ketinau prašytis pas juos padirbėti, bet taip ir neprisirengiau. Gal kada nors. Būtų įdomu. – Jis siurbtelėjo šaltos arbatos. – Tavo sesuo geradarė?

– Ji… – Niekada netaikiau Rebekai šito žodžio. Paprastai apibūdindama seserį sakydavau, kad ji drąsuolė. Bet ji tikrai geradarė, ir ne tik asociacijoje. Ji mano didvyrė. – Galima ir taip sakyti, – sutikau. – Jau kelis mėnesius jos nemačiau, nors mes nuolat pasikalbame telefonu, kai ji ryšio zonoje. Dabar ji dirba Kinijoje, ten įvyko žemės drebėjimas. Šiuo metu ji nepasiekiama.

Kiki atnešė dubenį Bransviko troškinio man ir keptos mėsos rinkinį Adamui.

– Dar ko nors? – paklausė ji.

Papurčiau galvą.

– Ačiū, nieko, – atsakė Adamas, bet žiūrėjo tik į mane. – Tai jūs su sese artimos, – pridūrė, kai Kiki nuėjo į virtuvę.

Man knietėjo papasakoti jam viską. Apie savo gyvenimą. Apie Rebeką ir sudėtingą mūsų ryšį. Viską. Dar niekada taip nebuvau pasijutusi. Viską laikydavau giliai širdyje, darbe elgdavausi nepriekaištingai. Mokėjau slėpti savo trūkumus. Rebeka nepakentė mano verkšlenimų, todėl anksti išmokau rodyti narsų veidą. Labai norėjau dirbti su Adamu. Geriau būsiu jam patyrusi gydytoja, o ne moteris, vis dar bijanti savo praeities.

– Taip, – atsakiau paprastai. – Mes artimos.

– Tau pasisekė, kad turi sesę.

– O tu neturi? – Pagaliau paėmiau šaukštą, bet buvau taip įsitraukusi į pokalbį, kad net nemėginau kabinti troškinio.

Adamas papurtė galvą ir nurijo keptos kiaulienos kąsnį.

– Neturiu šeimos, – pasakė jis. – Netekau tėvų būdamas penkiolikos.

Nustebusi giliai įkvėpiau. Krūtinę plėšė noras jam išsilieti, bet aš niekam nesu pasakojusi apie save.

– Abiejų iš karto? – paklausiau. – Avarija?

– Taip. Jie važiavo iš vakarėlio. Pasimaišė girtas vairuotojas.

– Labai užjaučiu, – pasakiau. – Ar gyvenai pas gimines?

– Ir giminaičių neturiu. Tik senelius, bet jie buvo per silpni, negalėjo manęs paimti. Gyvenau pas globėjus.

– Buvo sunku? – Man pasisekė to išvengti.

Sukramčiau šaukštą troškinio. Restorano troškinys buvo skanus, bet vos paragavau.

– Patekau į gerą šeimą, – atsakė jis servetėle valydamasis lūpas. – Neįprasta daug metų gyventi vienoje globėjų šeimoje, bet aš gyvenau. Iki šiol palaikau su jais ryšį. Geri žmonės.

– Tu toks… – nusišypsojau, – optimistas.

– Toks gimiau. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Man netrūksta serotonino. Jis mane persmelkęs kiaurai.

Įsikišau į burną dar vieną šaukštą troškinio, bet skonio vis dar nejaučiau.

– Man buvo keturiolika, – pasakiau.

– Keturiolika?

– Kai netekau tėvų.

Jis padėjo šakutę ir atsilošė.

– Juokauji, tu irgi? Žuvo per avariją? – nustebo.

Dvejojau. Nenorėjau grįžti į tą laiką, nors troškau papasakoti jam visas savo gyvenimo smulkmenas.

– Taip, – pamelavau.

– Ar ir tu atsidūrei globėjų šeimoje?

– Ne. – Žiūrėjau nudėbusi akis į troškinį. – Rebekai, mano seseriai, buvo aštuoniolika ir ji to neleido. Pati ėmėsi globoti mane. Ir pasistengė, kad pavyktų.

– Tau pasisekė.

– Neįtikėtinai.

– Kur tavo sesė – Rebeka – gyvena, kai grįžta iš užduoties?

– Čia. Na, Darame. Pas Dorotėją Ladlou. Ar žinai, kas…

– Ji asociacijos steigėja, – atsakė jis. – Šauni ponia. Tavo sesuo gyvena su ja? Ar jiedvi… – Adamas pakėlė antakius. Akivaizdu, jis girdėjęs apie Dorotėją.

– Ne. Dorotėją sieja artimi santykiai su dailininke Luiza Golden. Jos turi gražų Viktorijos stiliaus namą. Rebeka nuomojasi antrą aukštą.

– O su kuo santykiai sieja tave?

– Koks tu tiesmukas, – šypsojausi. – Tik sugalvoji klausimą ir jis iššoka tau iš burnos.

– Tau nepatinka?

Pasvarsčiau.

– Tiesą sakant, patinka, ir jokie santykiai manęs dabar su niekuo nesieja.

– Stebiuosi, – pasakė jis. – Tu daili, protinga, patraukli. Gal per daug dirbi?

Žmonės dažnai vadina mane dailia, kitaip sakant – vidutiniška, ir to gana. Rebeka graži, jos grožis natūralus. TGPA svetainėje puikuojasi Rebekos, dirbančios nelaimės vietoje, nuotrauka. Ji nepasidažiusi, trumpi rusvi plaukai susivėlę, netvarkingi, rankose sergantis vaikas. Nuo to vaizdo gniaužia kvapą. Nors aš šviesiaplaukė, mėlynakė ir šviesiaodė jos sesutė, šalia Rebekos esu nepastebima. Kartais būdavo sunku augti jos šešėlyje.

– O tavo santykiai? – paklausiau.

– Aš išsiskyriau. Prieš dvejus metus. Puiki buvo moteris, bet apsigalvojo dėl vaikų.

– Apsigalvojo… ar jų užsimanė, ar jų nepanoro?

– Labai jų norėjome – gyvenome susituokę ketverius metus, – kalbėdavome, kad turėsime porą vaikučių. Tiesą sakant, keletą. Ir vardus buvome parinkę. Rausvos fantazijos. Aš labai noriu šeimos, juk priežastis aiški.

Linktelėjau. Supratau jį.

– Frenė dirbo reportere vienoje Bostono televizijos stočių. Darbas įsuko ją ir visiškai pakeitė mąstyseną. Negerai. Sunku, kai žmonės vienas kitą myli, sugyvena, bet nesutaria dėl svarbiausio dalyko, dėl kurio negali būti kompromisų, supranti? Arba nori turėti vaikų, arba nenori.

– Aš noriu, – pasakiau ir staiga nuraudau. Nuskambėjo lyg būčiau siūliusis kai kam svarbesniam, ne tik drauge pavakarieniauti. – Noriu pasakyti… – sutrikusi nusijuokiau, – kad jaučiu tą patį. Neturiu kitų artimųjų, tik seserį. Būtų tikras iššūkis derinti vaikų auginimą ir darbą, bet vaikai svarbiau.

Pirmą kartą per visą vakarą jam pristigo žodžių. Jis kandžiojo apatinę lūpą, žiūrėjo į pustuštę lėkštę, bet tyla buvo jauki. Sutrikimas išgaravo, jaučiau, kad toje tyloje tarp mūsų kažkas vyksta. Permaina. Žinojimas. Kai jis pakėlė akis, supratau, kad jaučia tą patį.

– Pavadinai mane tiesmuku, – jis nusišypsojo.

– Na, nenorėjau…

– Būsiu dar tiesmukesnis, – pasakė jis. – Šiandien operacinėje įsimylėjau tave.

Nusijuokiau. Jis pakvaišo.

– Tu manęs nepažįsti, – atšoviau.

– Tiesa. Tiesa. Kalbu kaip kvailas vaikas. Bet įsimylėjau tai, ką jau žinau. Tavo profesionalumą ir rūpestingumą.

– Gal tu iš tų vyrų, kurie nepakenčia būti vieni, – pasakiau, nors supratau, kur link suka kalba. Ir norėjau, kad suktų.

– Dvejus metus buvau vienas, – pasakė jis. – Progų nestigo, bet manęs nedomino. Iki šiol. Iki šiandien. Nenorėčiau nugąsdinti tavęs. Nepersekiosiu. Neskambinėsiu ir neįkyrėsiu. Kamuolys liks tavo aikštelės pusėje.

– Gal tu per greitai užmezgi pažintis su žmonėmis? – Prisiminiau valytoją lifte. – Susikuri nuomonę nespėjęs įsitikinti, kokie jie iš tikrųjų.

– Matai? – jis išsišiepė iki ausų. – Jau pastebi mano trūkumus, lyg seniausiai draugautume.

Nusijuokiau. Ar rasi mielesnį žmogų? Bet tada surimtėjau. Pažiūrėjau į jį per stalą.

– Aš tau pamelavau, – pasakiau.

Jis pakėlė antakius.

– Apie ką?

– Na… tu buvai toks atviras. O tai, ką nuslėpiau, man labai svarbu, todėl…

– Neprivalai sakyti.

– Noriu, – atsakiau žinodama, kad atskleisiu tik pusę tiesos. – Nes aš nesu… aš sudėtingas žmogus, turėtum tai žinoti prieš įsipareigodamas.

Jis nusijuokė.

– Tarsi pirkčiau namą, o tu privalėtum parodyti man visus jo trūkumus.

– Neapsunkink padėties, – paprašiau ir tikriausiai atrodžiau labai rimtai, nes jo šypsena dingo.

– Atleisk. Pasakok.

– Mano tėvai žuvo ne avarijoje. – Žiūrėjau į stalą. Stumdžiau peilio rankeną pirmyn atgal. – Juos nužudė.

– O ne.

Nepajėgiau pakelti į jį akių.

– Nenoriu apie tai kalbėti, – pasakiau. – Bet… taip atsitiko. Mane tai sukrėtė. Ėmiau bijoti… situacijų, kai nesijaučiu saugi.

Jeigu su mumis būtų buvusi Rebeka, ji tikrai būtų spyrusi man po stalu. Neleisk niekam pamatyti, kad bijai! Toks jos šūkis.

– Neabejoju, kad sukrėtė. – Jis ištiesė ranką ir uždėjo delną man ant plaštakos. – Ar tą vyruką sugavo? Spėju, tai buvo vyras.

Linktelėjau.

Policininkai jį pričiupo, nukovė per susišaudymą.

– Koks buvo jo motyvas?

– Įpykęs tėvo studentas. – Kaip dažnai girdėdavau tuos žodžius: įpykęs studentas. Retai kada, išgirdusi vieną iš tų žodžių, nepridėdavau prie jo antrojo. – Tėvas dėstė filosofiją Amerikos universitete. – Suraukiau nosį. – Ar galime apie tai nekalbėti?

– Mes baigėme. – Jis linktelėjo. – Tik žinok, kad tave labai užjaučiu.

– Ačiū.

– Labai miela, kad nori būti visiškai atvira. – Jis vėl šypsojosi ir aš atsakiau šypsena. – Tu man dar labiau patinki, daktare Vord.

– Na… šis vakaras mane šiek tiek pribloškė, – prisipažinau. – Taip greitai viskas keičiasi. Žmonės pasirodo esą ne tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio.

– Tikra tiesa, – patvirtino jis. – Galime vengti nusivylimų ir nebesusitikinėti. Arba galime rizikuoti ir pajausti, kaip tai nuostabiai gera.

Aš nemėgau rizikuoti. Apmaudavau, kad negaliu pasikalbėti su Rebeka. Turėjau draugių, kurioms galėjau paskambinti, paprašyti patarimo, sulaukti užuojautos, bet Rebeka supranta, kas dedasi mano širdyje, o ji dabar Kinijoje, kur mobilieji neveikia. Įvairovės dėlei pati sau būsiu patarėja.

– Pamėginkime, – pasakiau kaip tostą ir pakėliau stiklinę limonado.