Dvidešimtas SKYRIUS

Maja

Koks ten triukšmas? Galvoje dundėjo taip, kad net dantis gėlė, tarsi sesučių kambaryje pildyčiau korteles.

– Tai patrankos! – suriko kažkas. – Jie atridena patrankas!

Iškišau galvą į ligoninės koridorių ir man užėmė kvapą. Taip! Kažkas ilgomis, grublėtomis medinėmis grindimis mano pusėn stūmė didžiulę juodą patranką. Norėjau atitraukti kėdę nuo kompiuterio ir bėgti. Kur? Kur visi? Atsistojau, bet ar pajėgsiu bėgti? Ar pajėgsiu judėti? Skaudėjo šoną. Galvą. O Dieve, kaip skauda galvą! Krūtinė degė, aš vos kvėpavau. Kas atsitiko mano kojai? Rodėsi, kad ryklys drasko man blauzdą.

Staiga patranka šovė tiesiai į sesučių kambarį, sviedinys pataikė man į smilkinį ir aš surikau.

Vokai staiga prasivėrė ir akimirksniu pamačiau, kad aš ne ligoninėje. Sapnas. Košmaras. Aplink mane mirguliavo šviesa. Auksinė šviesa. Ji tai tolo, tai artėjo, turėjau prisimerkti. Mačiau kampuotas lubų sijas, nuo jų nuožulnumo man svaigo galva. Ar aš palėpėje? Kur aš?

Kūnas nevaldomai drebėjo, nors nebuvo šalta. Aš dusau. Judanti auksinė šviesa išsiurbė iš oro visą deguonį, o kirvukas, įbestas man į galvą, smigo vis giliau. Patranka vėl sudundėjo, bet pagaliau suvokiau. Perkūnija. Labai garsi, ir rankomis užsispaudžiau ausis.

Išgirdau susijaudinusios moters balsą, bet žodžių nesupratau.

– Padėkit man, – maldavau, bet burna buvo tokia sausa, kad vargu ar pasigirdo bent garsas. – Padėkit, – pakartojau. Nežinojau, kokios pagalbos man reikia. Norėjau tik vieno – išsivaduoti iš skausmo. Iš dusinančio karščio.

– Aš čia, panele, – atsakė moteris.

Ji pasilenkė, kad matyčiau ją mirguliuojančioje šviesoje. Mergelė Marija, pagalvojau, nors supratau, kad man maišosi protas. Prisiminiau, kad vaikystėje tėvai turėjo pasikabinę jos paveikslą, bet vėliau tėtis rimtais, filosofiniais profesoriaus argumentais įtikino mamą atsisakyti katalikybės. Šitai moteriai, kaip Marijai iš to senojo paveikslo, aplink galvą švietė auksinis nimbas.

– Marija.

Ištiesiau ranką, norėdama paliesti jos veidą. Jos tobulą skruostą, šviesoje mirguliuojantį auksą. Viskas iš aukso, net mano ranka, pakelta prie jos.

– Ar toks jūsų vardas, panele?

Ji dėjo šlapią drobę man ant kaktos, kur skausmas buvo stipriausias.

– Ačiū, – sušnibždėjau.

– Jūs tikriausiai norite gerti, – kalbėjo moteris. – Turiu čia ąsotį vandens, laukiau, kada nubusite. – Ji jau ėjo šalin.

– Ne, nepalikite manęs, – išsigandusi maldavau.

Prie manęs palinko susirūpinęs veidas. Blyškų kairį antakį kirto randelis. Nimbas, dabar mačiau, – jos plaukai, išsilaisvinę iš segtuko ar arklio uodegos. Ji labai jaunutė, ne moteris. Jos akys mirguliuojančioje šviesoje atrodė lapų pumpurų spalvos.

– Tavo gražios akys.

Pasakiau taip tyliai, kad net pati negirdėjau. Bet mergina išgirdo ir nusijuokė.

– Nekantrauju pasakyti Taliui, kad jūs nubudote, – pasakė ji.

Taliui? Rausiausi atmintyje.

– Kas tas Talis? – prašvokščiau.

– Talis parnešė jus čia, – atsakė ji. – Jis išgelbėjo jums gyvybę, panele. Panele Marija. Bijojome, kad neatsibusite, bet atsibudote. Dabar pasveiksite, nes Ledi Alisa susiuvo jums koją. Turėjo baisiai skaudėti, bet buvote be sąmonės, tikriausiai nieko nejautėte.

Ji bėrė žodžius kaip žirnius, aš jų nesuvokiau.

– Kur aš? – paklausiau.

– Paskutinėje Priebėgoje, – atsakė moteris mergaitė. Jai tikrai ne daugiau negu aštuoniolika. – Bet jūs apie ją nieko nesate girdėjusi.

Perkūno trenksmas perskrodė kambarį ir aš krūptelėjau. Pasigirdo kitas garsas. Barbenimas. Lietus? Spoksojau į nuožulnias lubų sijas ir supratau, kad liūtis smaigsto stogą už kelių pėdų virš mano galvos.

– Aš ne oro uoste? – paklausiau.

– Jums reikia dar vienos antklodės, panele. Panele Marija. Jūs visa degate, bet drebate taip, kad purtosi namas.

– Ne oro uoste? – paklausiau vėl. Kur Adamas?

– Jūs skridote sraigtasparniu, – atsakė ji. – Jis nukrito prie Bilingso upelio.

Užsimerkiau. Laikykitės, krisime! Kūnas suvirpėjo prisiminus. Pažiūrėjau į mergaitę.

– O kiti? – paklausiau. – Kur jie? Ten buvo slaugė. Berniukas. Ir…

– Ša, – nutildė mane mergaitė.

Ji nusisuko ketindama išeiti, o aš norėjau stverti ją. Stipriai apkabinti. Auksinė šviesa sumirguliavo ir pamačiau, kad ji sklinda iš nešiojamojo žibinto.

– Grįžk, – įstengiau išspausti.

– Aš niekur neinu, – atsakė ji. – Tik atnešiu jums vandens. Jūs nieko negėrusi nuo tada, kai Talis jus parnešė.

Mergaitė padėjo man pakelti galvą, kad galėčiau siurbtelėti iš stiklinės, ir kirvukas dar giliau smigo į smilkinį. Vanduo nuvarvėjo skruostu ir mergaitė nušluostė jį šiltais pirštais. Norėjau sulaikyti jos ranką, prisiglausti skruostu prie jos delno.

Ji atsitraukė norėdama pastatyti stiklinę.

– Jūs gydytoja? – paklausė ji.

– Taip, – atsakiau.

– Taip ir pamanėme.

– O kaip kiti? – vėl mėginau sužinoti.

– Dabar ša, – atsakė ji. – Surasiu Talį. Pasakysiu jam, kad nubudote. Žibintą paliksiu čia. Neturime elektros nuo tada, kai prasidėjo audros. – Ji dirstelėjo į tamsų langą. – Tik to mums tetrūko – dar stipresnio lietaus.

– Neišeik, – sušnibždėjau, bet jos jau nebuvo.

Užsimerkiau ir vėl pasinėriau į miegą, o lietaus barbenimas ir patrankos dunksėjimas liko kažkur toli.

Skausmas smogė vidury nakties. Spazmai taip plėšė pilvą, kad kiti skausmai atrodė nuslopę. Sunkiai atsisėdau juodoje tamsoje, viena ranka įsikibusi siauros lovos krašto, bet vėl kritau ant pagalvės, nes susvaigo galva. Jeigu ir pajėgčiau atsikelti, ar patamsyje rasčiau tualetą? Pajutau, kaip žarnos laisvinasi, ir man neliko nieko kito, tik tikėtis, kad tai dar vienas košmaras ir netrukus nubusiu.

Kažkas judino mano kūną, pavertė jį ant vieno šono, tada ant kito. Smarvė buvo pribloškianti, jaučiau, kaip gerkle kyla tulžies kartumas. Pajutau šiltą skudurą ant šlaunų. Ant užpakalio. Tarp kojų. Atsimerkiau. Šviesa kambaryje buvo kitokia, ryškiai geltona ir tiršta. Mergaitė šluostė mane kaip kūdikį.

– Atsiprašau, – sušnibždėjau.

– Ką sakėte, panele? – nenugirdo ji.

– Atsiprašau, – pakartojau.

Ar ji juokiasi?

– Nėra už ką, panele Marija, – pasakė ji. – Švariai nuvaliau, jūs kaip nauja.

Sumirksėjau ir stengiausi apžvelgti kambarį kuo mažiau sukiodama galvą, bijodama, kad vėl apims svaigulys. Patalpa buvo nedidelė. Siauros durys – gal tualeto – sienoje priešais mane. Pro langą, kurio stiklas apačioje kampe buvo įskilęs, liejosi saulės šviesa. Sienos buvo apklijuotos išblukusiais senoviškais popieriniais apmušalais. Auksiniai rombai gelsvame fone. Be mano lovelės, čia dar stovėjo sena komoda, jos stalčių riešutmedžio fanera buvo atsilaupiusi, ir kažkoks daiktas, panašus į lopšį, nupintą iš aptriušusių baltų vytelių, keliose vietose skylėtas ir aplūžęs. Lopšys buvo įspraustas į kampą, tarsi naudotas prieš daugelį metų, o dabar savo paskirties neatliekantis.

Vėl atsigręžiau į mergaitę, kuri šluostė sausai mano kojas, ir suvokiau, kad esu nuoga nuo liemens iki apačios. Man nerūpėjo. Nuogumas buvo mažiausia bėda.

– Kuo tu vardu? – paklausiau.

– Simė, – atsakė mergaitė. – O jūs Marija.

– Ne, – atsakiau ir tik tada suvokiau, kad ji visą laiką vadino mane tuo vardu. – Ne Marija. Maja.

– Man pasigirdo, kad sakėte Marija. – Ji šypsojosi. – Mūsų abiejų vardai keisti, ar ne? – Ji pasilenkė ir akimirką dingo man iš akių, tada vėl atsitiesė. – Ledi Alisa sako, kad jums reikia vaikščioti, – pareiškė ji. – Ji sakė, kad negerai taip ilgai gulėti. Be to, turiu jums parodyti, kur yra vonia, jeigu vėl prisireiktų. Apmausiu jus savo kelnėmis, sutinkate, panele?

Jaučiau, kaip ji pakėlė kairę mano koją, tada dešiniąją ir užtraukė švelnų audinį ant klubų.

– Jūs neturite batų, bet, manau, įkišite kojas į manuosius.

– Neturiu batų? – paklausiau. Tai kur jie?

– Išskalbsiu jūsų drabužius ir paklodę, – aiškino ji. – Kitos paklodės neturime, todėl laikinai patiesiau rankšluosčių.

– Labai ačiū už tai, ką padarei, – sušnibždėjau.

– Nėra už ką, panele Maja.

– Sime, – pasakiau, – man reikia grįžti į oro uostą.

– Negalėsite, panele. – Simė stovėjo prie lovos rankose laikydama dvokiantį ryšulėlį. – Potvynis visiškai mus atkirto. Paskutinė Priebėga kuriam laikui virto Paskutine sala. Atrodo, įstrigote čia kartu su mumis.