EPILOGAS



Paskutinė spalva

apie

mirtį ir Lizelę — keletą medinių ašarų — Maksą ir kurjerę

Mirtis ir lizelė

Nuo to laiko prabėgo daugybė metų, tačiau darbo nė kiek nesumažėjo. Prisiekiu jums, pasaulis yra tikra gamykla. Saulė ją maišo, žmonės — valdo. O aš amžina. Galiausiai nusinešu visus.

Kas dar liko nepapasakota? Nesistengsiu nieko pagražinti, nes esu pavargusi, labai pavargusi, todėl papasakosiu viską būtent taip, kaip buvo.

*** Paskutinis faktas ***

Turiu jums pranešti, kad knygų vagilė mirė tik vakar.

Lizelė Meminger nugyveno ilgą gyvenimą toli nuo Molchingo ir sunaikintosios Himelio gatvės.

Pasaulį ji paliko Sidnėjaus priemiestyje. Ji gyveno keturiasdešimt penktajame name — kaip ir slėptuvę turėję Fidleriai — o dangaus mėlis tą popietę buvo tobulas. Kaip ir tėčio, jos siela sėdėjo.

Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ji regėjo tris savo vaikus, anūkus, vyrą ir daugybę žmonių, prisilietusių prie jos gyvenimo. Tarp jų, švytėdami tarsi žibintai, buvo Hansas ir Roza Hubermanai, jos brolis ir berniukas, kurio plaukai amžinai liko citrinų spalvos.

Tačiau tarp šių vizijų buvo ir kelios kitos.

Eime su manimi, ir aš papasakosiu jums istoriją. Kai ką jums parodysiu.