Rozos rūstybė

Lizelė jau vėl buvo užsnūdusi, kai su niekuo nesupainiojamas Rozos Huberman balsas įėjo į virtuvę. Jis iškrėtė iš jos miegus.

Was ist los?

Jai įsivaizduojant Rozos rūstybės pagimdytą tiradą, smalsumas nugalėjo. Aiškiai pasigirdo judesys ir velkama kėdė.

Po dešimties minučių nepakeliamos drausmės Lizelė nuslinko į koridorių, ir tai, ką pamatė, ją išties apstulbino: Roza Huberman stovėjo aukščiau nei Makso Vandenburgo petys ir stebėjo, kaip jis gurkia jos nešlovingąją žirnienę.

Stalas buvo nutviekstas žvakės šviesos, kuri nevirpėjo.

Mama buvo rimta.

Jos apvalainas pavidalas skleidė nerimą.

Vis dėlto veide kažkaip švietė ir džiugesys, ir tai nebuvo džiugesys dėl kitos žmogiškos būtybės, išgelbėtos nuo persekiojimo. Tai buvo panašiau į: „Matot? Jis bent jau nesiskundžia.“ Ji vedžiojo žvilgsniu nuo sriubos prie žydo ir vėl prie sriubos.

Kai vėl prakalbo, tik paklausė, ar jis nenorėtų daugiau.

Maksas atsisakė, vietoj to nuskubėjo prie plovyklės ir ėmė vemti. Jo nugara trūkčiojo, o rankos buvo plačiai išskėstos. Pirštai įsitvėrė metalo.

— Jėzau, Marija ir Juozapai, — sumurmėjo Roza. — Dar vienas.

Apsisukęs Maksas atsiprašė. Jo žodžiai buvo slidūs ir menki, nuslopinti rūgšties.

— Atsiprašau. Manau, per daug suvalgiau. Žinote, mano skrandis, praėjo tiek daug laiko... Nemanau, kad jis gali susidoroti su tokia...

— Pasitrauk, — įsakė jam Roza. Ji pradėjo tvarkytis.

Baigusi rado jaunuolį prie virtuvės stalo visiškai paniurusį. Priešais jį sunėręs rankas virš medinės marškos sėdėjo Hansas.

Iš koridoriaus Lizelė galėjo matyti perkeiptą nepažįstamojo veidą, o už jo kaip kokią kraigalionę mamos veide įspaustą nerimą.

Ji pažvelgė į abu globėjus.

Kas tokie šie žmonės?