ANTRA DALIS



Abejingumas

apie

tamsos mergaitę — cigarečių džiaugsmą — skalbinių išnešiotoją — neatsakytus laiškus — Hitlerio gimimo dieną — tyrą vokišką prakaitą — vagystės vartus — ugnies knygą

Tamsos mergaitė

*** Truputis statistikos ***

Pirmoji knyga pavogta 1939 metų vasario 13 dieną.

Antroji knyga pavogta 1940 metų balandžio 20 dieną.

Laiko trukmė tarp abiejų vagysčių — 463 dienos.

Pažiūrėjus į tai atsainiai, galima pamanyti: na, ir kas? Užkūrė žmonės ugnį, pašūkavo, didelio čia daikto. Galbūt Lizelei tiek ir reikėjo, kad pavogtų antrąją knygą. Na, ir kas, kad ji smilksta rankose? Na, ir kas, kad degina krūtinę?

Tačiau atsainumui neturime laiko.

Žiūrėti iš šalies, nusigręžti arba tikrinti rusenančią ugnį nėra kada. Vėl knygą pavogti knygų vagilę pakurstė labai daug dalykų, bet svarbiausia tai, kad šioji vagystė nulėmė tolesnius įvykius. Ji atriš Lizelei rankas vogti knygas ir toliau. Hansui Hubermanui ji padės sugalvoti, kaip išgelbėti žydą peštuką. O man ji dar kartą parodys, kad viena proga veda į kitą, lygiai kaip vienas pavojus veda į kitą, gyvenimas — į gyvenimą, o mirtis — į mirtį.

Tam tikra prasme tai buvo likimas.

Matote, galima sakyti, kad nacistinę Vokietiją išugdė antisemitizmas, pernelyg uolus vadas ir neapykantos kupinų fanatikų tauta, bet visa tai būtų niekai, jeigu vokiečiai nebūtų šitaip beprotiškai žavėjęsi deginimu.

Jiems labai patikdavo viską deginti. Parduotuves, sinagogas, reichstagus, namus, asmeninius daiktus, nugalabytus žmones ir, žinoma, knygas. Jie nepaprastai žavėjosi dideliais liepsnojančiais knygų laužais, kurie neabejingiems literatūrai žmonėms suteikdavo progą nutverti leidinį, kurio kitaip neturėtų. Viena iš tokių, kaip žinote, buvo smulkutė mergaitė, vardu Lizelė Meminger. Ji laukė keturis šimtus šešiasdešimt tris dienas, bet laukti vertėjo. Praėjus nervingai jaudulio ir gražaus blogio kupinai dienai, kurią vainikavo kruvina kulkšnis ir patikimos rankos pliaukštelėjimas per veidą, Lizelė Meminger antrą kartą savo istorijoje sulaukė sėkmės — „Abejingumo“. Tai buvo mėlyna knyga su viršelyje įspaustomis raudonomis raidėmis ir mažyčiu gegutės atvaizdu, kuris taip pat buvo raudonas. Prisiminusi šią vagystę, Lizelė nejautė gėdos. Priešingai, jautė išdidumą, tarsi viduje kažkas teliūskuotų. Buvo ir dar du tos vagystės kurstytojai — pyktis ir tamsi neapykanta. Tiesą sakant, balandžio 20-ąją, fiurerio gimimo dieną, traukdama knygą iš rūkstančių pelenų, Lizelė virto tamsos mergaite.

Žinoma, jums įdomu, kodėl.

Ko ji pyko?

Kas per pastaruosius keturis, penkis mėnesius įvyko, kad ji ėmė pykti?

Trumpai tariant, kelias į atsakymą veda iš Himelio gatvės pas fiurerį, tada pas nesurandamą tikrąją mamą ir vėl į Himelio gatvę.

Vargai prasidėjo, kaip paprastai, tariama laime.