Geležinės moters kumštis

Sunkiausia buvo pirmuosius kelis mėnesius.

Lizelė kasnakt sapnuodavo košmarus.

Broliuko veidą.

Stiklinį žvilgsnį į traukinio lubas.

Ji pabusdavo blaškydamasi lovoje, šaukdama, susipainiojusi sujauktose paklodėse. Kitoje tamsaus kambario pusėje it valtis plūduriuodavo broliukui skirta lova. Pamažu bundant sąmonei, ji be pėdsako prasmegdavo grindyse. Nuo šio reginio mergaitei nė kiek nepalengvėdavo, ji vis dar šaukdavo.

Galbūt vienintelis geras dalykas buvo tai, kad, šauksmų pažadintas, mergaitės paguosti ir nuraminti į kambarį ateidavo naujasis tėtis Hansas Hubermanas.

Sėdėdavo prie jos kiekvieną naktį. Pirmuosius porą kartų jis pabuvo šalia kaip prašalaitis, padedantis pakelti vienišumą. Po kelių naktų sušnibždėjo:

— Ššš, aš čia, nebijok.

Po trijų savaičių apkabino. Jo vyriškas švelnumas ir tai, kad jis būdavo šalia, bematant mergaitei sukėlė pasitikėjimą juo. Ji žinojo, kad, kai ims šaukti, jis būtinai ateis ir neišeis.

*** Žodžio, kurio žodyne nėra, paaiškinimas ***

Neišėjimas — veiksmas, kurį vaikai paprastai išsiaiškina kaip pasitikėjimo ir meilės įrodymą.

Hansas Hubermanas mieguistas sėdėdavo ant lovos krašto, o Lizelė verkdavo įsikniaubusi jam į glėbį, traukdama į save jo kvapą. Nuo to įsisenėjusio cigarečių, dažų ir odos kvapų mišinio kiekvieną naktį iškart po dviejų ji vėl užmigdavo. Ryte pabudusi rasdavo jį, susirietusį vos ne dvilinką, miegantį už poros metrų krėsle. Jis niekada nesiguldavo į laisvąją lovą. Lizelė keldavosi ir tyliai priėjusi pabučiuodavo jį į skruostą, o jis pabudęs nusišypsodavo.

Kartais tėtis liepdavo grįžti į lovą ir luktelėti, o pats atsinešdavo akordeoną ir imdavo groti. Lizelė sėdėdavo niūniuodama, iš susijaudinimo riesdama kojų pirštus. Niekas niekada jai nebuvo grojęs. Ji šypsodamasi žiūrėdavo, kaip jo veide „piešiasi“ raukšlės ir švelniu sidabru žvilga jo akys, kol iš virtuvės pasipildavo keiksmai.

— LIAUKIS TRIUKŠMAVĘS, SAUKERL!

Tėtis dar truputėlį pagrodavo.

Jis pamerkdavo mergaitei, ji jam irgi negrabiai atsakydavo tuo pačiu.

Kad paerzintų mamą, kartais jis nusinešdavo akordeoną į virtuvę ir grodavo visiems pusryčiaujant.

Tėčio prakąsta duonos su uogiene riekė gulėdavo lėkštėje, o muzika žvelgdavo Lizelei į veidą. Žinau, skamba keistokai, bet jai taip atrodydavo. Dešinioji tėčio ranka bėgiodavo dantų spalvos klavišais, kairioji spaudydavo mygtukus. (Jai ypač patikdavo, kai jis užgaudavo sidabru žvilgantį mažorinį “do“.) Apibraižytas, bet vis dar žvilgantis akordeonas tai išsitempdavo, tai vėl susitraukdavo, kai tėčio rankos versdavo dulkėtas dumples traukti ir pūsti orą. Tokiais rytais tėčio rankose akordeonas atgydavo. Manau, gerai pagalvojus, tai visiškai suprantama.

Kaip išsiaiškinate, ar kas nors yra gyvas?

Tikrinate kvėpavimą.

Akordeono garsai reiškė, kad ji yra visiškai saugi. Kad išaušo diena. Dieną broliuko ji nesapnuos. Ji jo ilgėdavosi ir, pasislėpusi ankštutėlaitėje prausykloje, tylutėliai verkdavo, bet vis dėlto džiaugdavosi, kad nemiega. Paskutinę sąsają su broliuku — „Duobkasio vadovą“ — pirmąją naktį pas Hubermanus ji paslėpė po čiužiniu ir retkarčiais išsitraukdavo palaikyti. Žvelgdama į raides knygos viršelyje, vartydama puslapius ji nė nenutuokė, kas juose parašyta. Tai buvo visai nesvarbu. Svarbiausia buvo tai, ką knyga reiškė.

*** Knygos reikšmė ***

1. Paskutinis kartas, kai ji matė broliuką.

2. Paskutinis kartas, kai ji matė mamą.

Kartais, tyliai ištarusi „mama“, ji visą popietę regėdavo motinos veidą, tačiau tai nebuvo taip skausminga, jei lyginsi su siaubu, kuris ją kankindavo sapnuose. Tais kartais, miego nunešta į tolimiausias tolumas, ji jausdavosi visiškai vieniša.

Neabejoju, kad jūs jau pastebėjote, jog kitų vaikų namuose nebuvo. Hubermanai turėjo du, bet šie buvo suaugę ir gyveno atskirai. Hansas jaunesnysis turėjo tarnybą Miuncheno centre, o Trudė dirbo tarnaite ir vaikų aukle. Netrukus abu juos pašauks karas. Viena gamins kulkas, kitas jomis šaudys.

Mokykloje, kaip tikriausiai įsivaizduojate, buvo tikras vargas.

Tai buvo valstybinė mokykla, bet auklėjama joje buvo griežtai katalikiškai, o Lizelė buvo liuterone. Pradžia nedaug gera žadanti. O dar paaiškėjo, kad mergaitė nemoka nei skaityti, nei rašyti.

Paskirta su jaunesniaisiais vaikais mokytis abėcėlės, ji jautė pažeminimą. Nors buvo smulkutė, išblyškusi, tarp tų mažylių ji sau atrodė kaip milžinė tarp nykštukų. Jai norėjosi išblykšti taip, kad taptų nematoma.

Namie pagalbos irgi nebuvo.

— Jis, tas Saukeil, tau nepadės, — mama mostelėjo ranka į tėtį, kuris kaip paprastai sėdėjo žiūrėdamas pro langą, — vos užbaigė keturias klases.

Neatsigręždamas tėtis ramiai, bet kandžiai atsikirto:

— Na, ji irgi negalės tau padėti, — nukrėtė pelenus pro langą, — vos užbaigė tris.

Namie knygų nebuvo (išskyrus tą, kuri gulėjo paslėpta po čiužiniu), ir Lizelei teliko pusbalsiu kartoti abėcėlę, kol abejonių nekeliančiu tonu jai buvo liepta nutilti. Vis tas murmėjimas. Papildomos skaitymo pamokos prasidėjo vėliau, po to, kai ji susapnavusi eilinį košmarą, prišlapino lovą. Tėtis jas vadino vidurnakčio pamokomis, nors mokymasis prasidėdavo apie antrą nakties. Daugiau apie tai netrukus papasakosiu.

Vasario viduryje Lizelei suėjo dešimt, ir dovanų ji gavo seną lėlę šviesiais plaukais, bet be kojos.

— Nieko geriau neišgalime, — atsiprašė tėtis.

— Ką čia kalbi? Tegul džiaugiasi gavusi nors tiek, — pasakė mama. Kol Hansas apžiūrinėjo sveikąją lėlės koją, Lizelė matavosi naują uniformą. Suėjo dešimt — tampi Hitlerio jaunimo sąjungos nariu. Tapai Hitlerio jaunimo sąjungos nariu — gauni mažą rudą uniformą. Lizelė kaip mergaitė buvo priimta į jaunimo padalinį, vadinamą BDM.

*** Sutrumpinimo paaiškinimas ***

Jis reiškia — Bund Deutscher Madchen, Vokietijos mergaičių sąjunga.

Pirmiausia reikėjo išmokti tinkamai sušukti Heil Hitler. Paskui buvo mokoma pasitempus tiesiai žygiuoti, vynioti tvarsčius, siūti suplėšytus drabužius. Būdavo iškylų ir kitokios veiklos. Sueigos vykdavo trečiadieniais ir šeštadieniais po pietų, nuo trijų iki penkių.

Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį tėtis palydėdavo Lizelę į BDM būstinę ir po poros valandų pasitikdavo. Apie tai jie beveik nesikalbėdavo. Eidavo susikibę rankomis, klausydavosi savo žingsnių, tėtis vieną kitą kartą užsirūkydavo.

Lizelė nerimavo tik todėl, kad tėtis dažnai kažkur išeidavo. Vakarais jis užsukdavo į svetainę (ji buvo ir Hubermanų miegamasis), iš senos spintos išsitraukdavo akordeoną ir smukdavo pro virtuvę prie laukujų durų.

Jam nueinant Himelio gatve, mama atidarydavo langą ir sušukdavo:

— Nebūk per ilgai.

— Ne taip garsiai, — atsigręžęs šūktelėdavo jis.

— Saukerl! Palaižyk užpakalį! Kaip noriu, taip ir kalbu!

Tėtis nueidavo gatve, jos keiksmų palydėtas. Jis neatsigręždavo, bent jau tol, kol žinodavo, kad ji vis dar stovi prie lango. Nešinas akordeonu, tokiais vakarais atsigręždavo gatvės kampe, tiesiai priešais frau Diler parduotuvę ir, vietoj žmonos lange išvydęs kitą siluetą, mostelėdavo kaulėta, pamėkliška ranka, tada apsigręždavo ir pamažu nužingsniuodavo tolyn. Paskui Lizelė pamatydavo jį tik antrą valandą nakties, kai jis švelniai traukdavo ją iš košmaro.

Vakarai virtuvėje būdavo triukšmingi. Roza Huberman šnekėdavo ir šnekėdavo, o šnekėdama nesiliaudavo schimpfen. Ji vis bardavosi ir skųsdavosi. Net ir neturėdama su kuo bartis, mama sugebėdavo rasti progų. Kas vakarą virtuvėje ji bardavosi su visu pasauliu, iš tikrųjų. Pavalgius vakarienę ir tėčiui išėjus, Lizelė paprastai likdavo virtuvėje, o Roza lygindavo skalbinius.

Keliskart per savaitę po pamokų Lizelė eidavo su mama į Molchingo turtingųjų rajoną atiduoti išlygintų skalbinių ir paimti skalbiamų drabužių. Knaupt Strasse, Heide Strasse. Dar kelios gatvės. Mama atiduodavo išlygintus skalbinius ir paimdavo nešvarius pareigingai šypsodamasi, bet, vos durims užsivėrus, nueidama imdavo plūsti turtuolius, jų pinigus ir tinginystę.

— Per daug jau g’schtinkerdt, kad patys išsiskalbtų, — bambėdavo ji pamiršusi, kad nuo jų priklauso.

— Šitas, — puldavo ji poną Fogelį iš Heide gatvės, — gavo tėvo palikimą, tai dabar švaisto jį moterims ir gėrimui. Be to, dar skalbimui ir lyginimui.

Liedavo panieką visiems iš eilės.

Ponas Fogelis, ponas ir ponia Pfafelhiurveriai, Helena Šmit, Vaingartneriai. Visi buvo kuo nors prasikaltę.

Neskaitant lėbavimo ir brangiai kainuojančio ištvirkavimo, prieš atiduodamas pinigus Ernstas Fogelis, pasak Rozos, visada pasikasydavo utėlėtą savo pakaušį ir palaižydavo pirštus.

— Nors imk ir nuplauk, prieš nešdama juos namo, — bambėjo ji.

Pfafelhiurveriai priekabiai tikrindavo, kaip atliktas darbas.

— Šiuose marškiniuose malonėkite nepadaryti nė vienos raukšlelės, — mėgdžiojo Roza. — Nė vienos raukšlelės kostiumėlyje. O paskui stovi ir viską tikrina, man matant. Tiesiog man po nosimi! Tai bent G’sindel — padugnės.

Vaingartnerius vadino kvailiais, matyt, todėl, kad namie laikė tą nuolat besišeriančią Saumensch katę.

— Ar žinai, kiek sugaištu, kol nurenku visus tuos plaukus? Jų pilna visur!

Helena Šmit buvo turtinga našlė.

— Ta sena klipata sėdi sau nieko neveikdama. Per visą savo gyvenimą nė dienelės nedirbo.

Tačiau didžiausią paniekos dalį Roza išliedavo Grande Strasse 8. Tai buvo didelis namas ant kalvos šiaurinėje Molchingo dalyje.

— Čia, — parodė ji Lizelei, kai pirmą kartą jos ten nuėjo, — mero namas. To sukčiaus. Jo žmona visą dieną sėdi namie ir negali užsikurti ugnies, ten visada šalta. Ji beprotė. Visiška beprotė, — pabrėžtinai pakartojo.

Prie vartų ji mostelėjo mergaitei:

— Eik.

Lizelę apėmė siaubas. Virš kelių pakopų stūksojo didžiulės rudos durys su žalvariniu plaktuku.

— Ką?

Mama stumtelėjo ją.

— Neklausinėk, Saumensch. Pajudėk.

Lizelė pajudėjo. Ji nuėjo takeliu, užlipo laiptais, nesiryždama luktelėjo ir pabeldė.

Duris atvėrė chalatas.

Į jį įsisupusi, nugalėtosios poza į ją nustebusi žvelgė moteris papurusiais plaukais. Prie vartų pastebėjusi mamą, padavė mergaitei krepšį su skalbiniais.

— Ačiū, — padėkojo Lizelė, bet jokio atsako negavo. Tik durys užsivėrė.

— Matai? — tarė mama, kai ji grįžo prie vartų. — Ir su tuo aš turiu taikstytis. Turtingi šunsnukiai, tinginės kiaulės...

Nueidama su skalbinių krepšiu, Lizelė atsigręžė. Nuo durų į ją spoksojo žalvarinis plaktukas.

Kai liaudavosi plūsti darbdavius, Roza Huberman paprastai imdavo koneveikti kitą mėgstamą objektą. Savo vyrą. Žvilgčiodama tai į skalbinių krepšį, tai į susigūžusius namukus, ji kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo.

— Jeigu tavo tėtis būtų bent šio to vertas, — aiškindavo Lizelei kiekvieną kartą einant į Molchingą, — man nereikėtų taip plūktis.

Pašaipiai šnirpštelėjusi kalbėdavo toliau:

— Dažytojas! Ir reikėjo gi man už to Arschloch tekėti! Tėvai juk mane įspėjo.

Jų žingsniai girgždėjo takeliu.

— O dabar — štai. Vaikštau po gatves ir vergauju virtuvėje, nes tas Saukerl neturi darbo. Jokio rimto darbo, tik tą apgailėtiną savo akordeoną tampo po visokias lindynes.

— Taip, mama.

— Tik tiek ir teišmanai.

Mamos akys atrodė kaip blankios melsvos prie veido prilipdytos iškarpos.

Abi ėjo toliau.

Krepšį nešė Lizelė.

Namie viskas buvo skalbiama katile prie krosnies, džiovinama svetainėje prie židinio, o paskui virtuvėje lyginama. Čia ir vykdavo veiksmas.

— Girdėjai? — beveik kas vakarą klausdavo mama, kumštyje tvirtai gniauždama ant krosnies įkaitintą laidynę. Namai skendėdavo prieblandoje, ir Lizelė, sėdėdama prie virtuvės stalo, spoksodavo į ugnies atšvaitus ant sienų.

— Ką? — atsiliepdavo ji. — Kas yra?

— Tai toji Holtzapfel, — sakydavo mama, stodamasi nuo kėdės. — Ta Saumensch vėl apspjovė duris.

Frau Holtzapfel, viena iš kaimynių, visada, kai tik eidavo pro Hubermanų duris, būtinai jas apspjaudavo. Laukujės durys buvo vos už kelių metrų nuo vartelių, taigi galima sakyti, kad tą atstumą frau Holtzapfel įveikdavo taikliai.

Spjaudė ji dėl kažkokio dešimties metų senumo barnio su Roza Huberman. Niekas nebeprisimena, dėl ko jos susibarė. Tikriausiai jos ir pačios pamiršo.

Frau Holtzapfel buvo šiurkšti ir ganėtinai pagiežinga moteris. Ištekėjusi ji nebuvo, bet turėjo du sūnus, keleriais metais vyresnius už Hubermanų atžalas. Abu tarnavo kariuomenėje, ir galiu jus užtikrinti, kad iki pasakojimo pabaigos abu suvaidins epizodinius vaidmenis.

Kalbant apie pagiežą turėčiau pridurti, kad spjaudymo reikalą frau Holtzapfel atlikdavo kruopščiai. Kiekvieną kartą eidama pro trisdešimt trečiuoju numeriu pažymėtas duris, ji nepamiršdavo būtinai jų apspjauti ir pridurdavo:

— Schweine!

Pastebėjau vieną vokiečiams būdingą dalyką.

Atrodo, kad jiems labai patinka kiaulės.

*** Klausimėlis su atsakymu ***

O kas, jūsų nuomone, tuos spjaudalus kas vakarą nuo durų nušluostydavo?

Teisingai, atspėjote.

Jeigu moteris su geležiniu kumščiu liepia eiti ir nušluostyti spjaudalus nuo durų, tai reikia eiti ir nušluostyti. Ypač, jei geležis įkaitinta.

Tai buvo tik vienas iš daugelio kasdienių darbų.

Kas vakarą Lizelė išeidavo į lauką, nušluostydavo duris ir imdavo žvalgytis po dangų. Paprastai jis būdavo tarsi aplietas kažkuo šaltu, sunkiu, slidžiu ir pilku, bet kartais jame trumpai įsižiebdavo kelios nedrąsios žvaigždelės. Tokiais vakarais ji užtrukdavo kiek ilgėliau ir laukdavo.

— Sveikos, žvaigždės.

Laukia.

Balso iš virtuvės.

Arba kol žvaigždes vėl įtrauks Vokietijos dangaus vandenys.