Apgavikai

Galėtumėte sakyti, kad Lizelės Meminger gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su Makso Vanderburgo, jis tikrai buvo lengvas. Žinoma, Lizelės brolis mirė vos ne jai ant rankų. Jos motina dukrą apleido.

Bet viskas geriau nei būti žydu.

Prieš Makso pasirodymą buvo prarastas dar vienas klientas. Šį kartą Veingartneriai. Būtinas schimpfen nutiko virtuvėje. Lizelė guodėsi, kad liko dar du, dar geriau — vienas buvo meras. Žmona, knygos.

O kaip dėl kitų Lizelės darbų? Rudis Štaineris ir ji toliau viską siaubė. Sakyčiau, jų šelmystės net įmantrėjo.

Trokšdami įrodyti savo vertę ir išplėsti vagysčių repertuarą, jie dar kelis kartus prisidėjo prie Artūro Bergo ir jo draugų. Iš vieno ūkio nukniaukė bulvių, iš kito — svogūnų. Bet didžiausią savo pergalę Lizelė ir Rudis pasiekė vieni.

Kaip matėme anksčiau, vienas ėjimo per miestą privalumų — atrasti ant žemės besivoliojančius daiktus. Kitas — pastebėti žmones, ir, o tai dar svarbiau, pastebėti tuos pačius, savaitė po savaitės tą patį veikiančius žmones.

Vienas iš tokių žmonių buvo Otas Šturmas, berniukas iš mokyklos. Jis kiekvieną penktadienio popietę dviračiu mindavo į bažnyčią ir veždavo kunigams gėrybes.

Mėnesį, orams mainantis ir bjūrant, Lizelė ir Rudis jį stebėjo, ir Rudis buvo ypač tvirtai pasiryžęs vieną neįprastai speiguoto spalio penktadienį Oto kelionę sutrukdyti.

— Visi tie kunigai, — jiems einant per miestą ėmė aiškinti Rudis. — Jie ir taip per riebūs. Savaitę kitą galėtų apsieiti ir be maisto.

Lizelė galėjo tik sutikti. Pirmiausia ji nebuvo katalikė. Antra, pati jautėsi ganėtinai alkana. Ji kaip visada nešė skalbinius. Rudis tempė du kibirus šalto vandens arba, kaip pats pareiškė, du kibirus būsimo ledo.

Jis ėmėsi darbo prieš pat antrą valandą.

Nė akimirką nedvejodamas išpylė vandenį ant kelio tiksliai ten, kur Otas pasukdavo dviratį.

Lizelė turėjo pripažinti.

Iš pradžių truputį kankino kaltės jausmas, bet planas buvo tobulas ar bent toks tobulas, koks tik galėjo būti. Kiekvieną penktadienį truputį po dviejų Otas Šturmas pasukdavo į Miuncheno gatvę, pasikabinęs ant vairo produktų krepšį. Tokį ypatingą penktadienį jis tik tiek ir nukeliaus.

Kelias ir taip buvo apledėjęs, bet Rudis, vargiai pajėgdamas nesiviepti, apliejo jį vandeniu — dar vienu ledo sluoksniu. Jo veidu praslydo šypsulys.

— Ateik, — pasakė jis, — pasislėpsime aname krūme.

Po kokių penkiolikos minučių velniškasis planas, taip sakant, davė vaisių.

Rudis parodė pirštu į plyšį brūzgyne. „Štai jis.“

Iš už kampo paklusniai kaip avinėlis pasirodė Otas.

Nė trupučio neužgaišęs, jis nesuvaldė dviračio, nuslydo ledu ir veidu žemyn dribo ant kelio.

Kai parkritęs jis taip ir nesujudėjo, Rudis metė į Lizelę nerimo kupiną žvilgsnį.

— Nukryžiuotasai Kristau, — pasakė jis, — atrodo, mes jį nužudėm! — Jis lėtai lėtai prisėlino artyn, pačiupo krepšį, ir jie spruko.

— Ar jis kvėpavo? — kiek paėjus gatve paklausė Lizelė.

— Keine Ahnung, — atsakė Rudis, spausdamas prie savęs krepšį. Jis nė nenutuokė.

Gerokai nusileidę žemyn kalva jie žiūrėjo, kaip Otas atsistoja, pasikaso galvą, tarpukojį ir apsidairo ieškodamas krepšio.

— Kvailas Scheisskopf, — išsišiepė Rudis, ir jie apžiūrėjo savo laimikį. Duona, sudužę kiaušiniai ir tas didysis, Speck. Rudis prikišo riebųjį kumpį prie nosies ir šlovingai įkvėpė. Nuostabu.

Kad ir kaip viliojo pergalę pasilaikyti sau, ištikimybės Arturui Bergui jausmas nugalėjo. Jie nusigavo iki jo skurdaus būsto Kempf Strasse ir parodė jam gėrybes. Arturas negalėjo tam nepritarti.

— Iš ko jūs tai pavogėte?

Jam atsakė Rudis. „Oto Šturmo.“

— Na, — linktelėjo jis, — kad ir kas jis būtų, esu jam dėkingas.

Jis įėjo vidun ir grįžo nešinas duonriekiu, keptuve ir švarku, ir visi trys vagys patraukė buto koridoriumi.

— Pakviesime kitus, — pareiškė Arturas Bergas jiems išėjus laukan. — Gal mes ir nusikaltėliai, bet nesame visai nedori. — Panašiai kaip ir knygų vagilė, jis bent jau kažkur užbrėždavo brūkšnį.

Buvo pasibelsta į dar kelerias duris. Į butus iš gatvės buvo šaukiami vardai, ir greitai visas Artūro Bergo vaisių vagišių trupės konglomeratas buvo pakeliui prie Amperio. Kitoje pusėje esančioje proskynoje buvo uždegtas laužas, o kiaušinių likučiai buvo išgelbėti ir iškepti. Duona ir Speck supjaustyti. Rankomis ir peiliais buvo suvalgyti visi iki paskutinio Oto Šturmo nešulio gabalėliai. Akiratyje nė vieno kunigo.

Tik pačioje pabaigoje kilo ginčas dėl krepšio. Dauguma berniukų norėjo jį sudeginti. Fricas Hameris ir Endis Šmeiklas norėjo jį pasilaikyti, bet Arturui Bergui, ne vietoje pademonstravusiam polinkį į dorybingumą, į galvą šovė geresnė mintis.

— Jūs abu, — pasakė jis Rudžiui ir Lizelei. — Galbūt turėtumėte nunešti jį atgal tam Šturmui. Sakyčiau, vargšas išpera veikiausiai nusipelno bent tiek.

— Na jau, Artūrai.

— Nenoriu nieko girdėti, Endi.

— Jėzau Kristau.

„Jis taip pat nenori nieko girdėti.“

Grupė nusijuokė, ir Rudis Štaineris pakėlė krepšį.

— Nunešiu jį atgal ir pakabinsiu ant jų pašto dėžutės.

Mergaitė jį pavijo nuėjusį vos kokius dvidešimt metrų. Namo ji grįš gerokai vėliau, kad būtų ramu, bet gerai žinojo, kad turi lydėti Rudį Štainerį per miestą iki Šturmų fermos kitoje pusėje.

Ilgą laiką jie ėjo tylomis.

— Ar blogai jautiesi? — galiausiai paklausė Lizelė. Jie jau buvo pakeliui į namus.

— Dėl ko?

— Žinai.

— Žinoma, kad žinau, bet aš jau nebealkanas ir galiu lažintis, kad jis irgi nealkanas. Nemanyk, kad kunigai gautų maisto, jei jo neužtektų namie.

— Tiesiog jis taip stipriai trenkėsi į žemę.

— Neprimink. — Bet Rudis Štaineris negalėjo susilaikyti nenusišypsojęs. Ateityje jis taps duonos davėju, ne vagimi — dar vienas žmogiškosios būtybės prieštaringumo įrodymas. Tiek daug gėrio, tiek daug blogio. Tiesiog įpilkite vandens.

Praėjus penkioms dienoms po jų mažos karčiai malonios pergalės, Arturas Bergas pasirodė paskutinį kartą ir pakvietė juos į savo kitą vagystės projektą. Jie susidūrė su juo Miuncheno gatvėje, ketvirtadienį po pamokų eidami namo. Jis jau vilkėjo savo Hitlerio jaunimo uniforma.

— Rytoj popiet vėl einam. Jūs dalyvaujat?

Jie negalėjo atsispirti.

— Kur?

— Bulvių vieta.

Po dvidešimt keturių valandų Lizelė ir Rudis vėl metė iššūkį vielinei tvorai ir prisikimšo maišą.

Bėda pasirodė jiems sprunkant.

— Jėzau! — sušuko Arturas. — Ūkininkas! — Vis dėlto išgąsdino kitas jo žodis. Išrėkė jį taip, lyg jau būtų jo užpultas. Jo burna praplyšo. Žodis išlėkė, ir tas žodis buvo kirvis.

Žinoma, atsisukę jie pamatė, kaip ūkininkas bėga jų pusėn laikydamas iškeltą kirvį.

Visa grupė pasileido tvoros link ir ją perlipo. Rudis, bėgęs paskutinis, greitai prisivijo, bet nepakankamai greitai, kad išvengtų būti paskutinis. Pritraukinėdamas koją jis įsipainiojo.

— Ei!

Beviltiškas garsas.

Grupė sustojo.

Lizelė instinktyviai nubėgo atgal.

— Paskubėkit! — šūktelėjo Arturas. Jo balsas skambėjo iš toli, lyg būtų prarijęs žodį, dar neišsprūdusį iš burnos.

Baltas dangus.

Kiti bėgo.

Lizelė pripuolė ir pradėjo tampyti jo kelnių audinį. Rudžio akys sprogte išsprogusios iš baimės.

— Greičiau, — nekantravo jis, — anas jau ateina.

Tolumoje vis dar girdėjosi sprunkančiųjų kojos, kai dar viena ranka čiupo vielą ir nutraukė ją nuo Rudžio kelnių. Ant metalinio mazgo liko skutas, bet berniukas galėjo gelbėtis.

— Dabar judinkitės, — tarstelėjo jiems Arturas prieš pat prisistatant besikeikiančiam, orą gaudančiam ūkininkui. Kirvį dabar stipriai spaudė prie kojos. Jis išrėkė kelis bergždžius apiplėštųjų žodžius:

— Pasirūpinsiu, kad jus suimtų! Aš jus rasiu! Išsiaiškinsiu, kas jūs tokie!

Tada Arturas Bergas ir atsiliepė.

— Ovensas! — jis skuodė šalin, vydamasis Lizelę ir Rudį. — Džesis Ovensas!

Atsidūrę saugioje vietoje, iš paskutiniųjų traukdami orą į plaučius, jie atsisėdo. Arturas Bergas prie jų prisidėjo. Rudis vengė į jį žiūrėti.

— Taip yra nutikę mums visiems, — pasakė Arturas, pajutęs jo nusivylimą. Ar jis melavo? Jie negalėjo būti tikri ir niekada to nesužinos.

Po kelių savaičių Arturas Bergas persikraustė į Kelną.

Jie sutiko jį dar vieną kartą, kai Lizelė pristatė skalbinius. Skersgatvyje prie Miuncheno gatvės jis ištiesė Lizelei rudo popieriaus maišelį su tuzinu kaštainių. Jis nusišaipė. „Pažintis skrudinimo pramonėje“. Pranešęs jiems apie savo išvykimą, išspaudė paskutinę spuoguotą šypseną ir pliaukštelėjo jiedviem per kaktą. „Ir nesuėskit jų visų vienu prisėdimu.“ Ir Artūro Bergo jie daugiau niekada nematė.

Na, o aš galiu pasakyti, kad tikrai jį mačiau.

*** Kukli duoklė Arturui Bergui nurimusiam žmogui ***

Kelno dangus buvo geltonas, jo pakraščiai puvo ir byrėjo.

Jis sėdėjo atsirėmęs į sieną, su vaiku glėbyje.

Savo seserimi.

Nustojęs kvėpuoti, jis liko su ja, ir aš jutau, kad laikys ją valandų valandas.

Jo kišenėje buvo du pavogti obuoliai.

Šįkart jie pasielgė gudriau. Kiekvienas suvalgė po kaštainį, o kitus pardavė traukdami nuo durų prie durų.

Kiekviename name Lizelė pasakydavo: „Jei turite keletą atliekamų pfennig, aš turiu kaštainių.“ Galiausiai jiedu turėjo šešiolika monetų.

— O dabar, — nusiviepė Rudis, — kerštas.

Tą pačią popietę jie grįžo į frau Diler parduotuvę, atsaliutavo Heil Hitler ir laukė.

— Vėl mišrių ledinukų? — nusišypsojo ji. Jie linktelėjo. Pinigai pabiro ant prekystalio, ir frau Diler šypsena kiek prasivėrė.

— Taip, frau Diler, — pasakė jie vienu balsu. — Mišrių ledinukų, prašom.

Atrodė, kad įrėmintas fiureris jais didžiuojasi.

Džiūgavimas prieš audrą.