Rudžio jaunystė

Galiausiai ji turėjo tai pripažinti.

Jis buvo talentingas.

*** Rudžio Štainerio portretas ***

Veidu nubėgęs purvas traukia jo odą.

Kaklaraištis primena seniai sustojusią laikrodžio švytuoklę. Jo gelsvi žvilgantys plaukai visada išsidraikę, o veidą puošia liūdna absurdiška šypsena.

Stovėdamas už keleto metrų nuo laiptelių, jis prakalbo su didžiu įsitikinimu ir tikru džiaugsmu:

— Alles ist Scheisse, — pareiškė jis.

Viskas yra mėšlas.

Pirmojoje 1941-ųjų pusėje, kol Lizelė slėpė Maksą Vandenburgą, vogė laikraščius ir barė mero žmoną, Rudis gyveno savo naująjį gyvenimą Hitlerio jaunimo organizacijoje. Nuo pat ankstyvo vasario jis grįždavo iš organizacijos susitikimų jausdamasis kur kas blogiau nei prieš juos. Dažnai, jausdamasis panašiai, kelionėje namo jį lydėdavo Tomis Miuleris. Jų susirūpinimo priežastys buvo trys.

*** Trijų pakopų problema ***

1. Tomio Miulerio ausys.

2. Francas Doičeris — pasipiktinęs Hitlerio jaunimo vadovas.

3. Rudžio nesugebėjimas nesikišti.

Jei tik Tomis Miuleris nebūtų prieš šešerius metus septynioms valandoms dingęs be žinios žvarbiausią dieną Miuncheno istorijoje. Jo ausų uždegimas ir nervų pažeidimai vis dar kliudė jam žygiuoti į taktą Hitlerio jaunimo eitynėse, o tai, patikinu jus, nebuvo teigiamas dalykas.

Iš pradžių jo judesiai skirdavosi nedaug, tačiau, bėgant mėnesiams, Tomį nuolat užgriūdavo Hitlerio jaunimo vadovų įtūžio banga, ypač kai reikėdavo žygiuoti. Pamenate Hitlerio gimimo dieną praeitais metais? Kurį laiką ausies uždegimas vis sunkėjo. Galiausiai Tomis ėmė skųstis suprastėjusia klausa. Jis nebegirdėjo duodamų komandų, grupei žygiuojant rikiuotėje. Nesvarbu, ar buvo žygiuojama lauke, ar patalpoje, sniege, purve ar lietuje.

Rikiuotė privalėjo sustoti vienu metu.

— Vienas spragtelėjimas! — Buvo aiškinama jiems. — Tai viskas, ką fiureris nori girdėti. Visi drauge. Visi kaip vienas.

Ir štai Tomis.

Man regis, tai buvo kairioji jo ausis. Ji jam kėlė daugiau rūpesčių nei dešinioji, todėl, nors šaižiai duota komanda Halt! sudrėkindavo visų kitų ausis, Tomis ir toliau komiškai ir nenuovokiai žygiuodavo. Tvarkingą rikiuotę jis akies mirksniu sugebėdavo sujaukti.

Vieną šeštadienį liepos pradžioje, šiek tiek po pusės ketvirtos popiet ir ilgiausios Tomio įkvėptos litanijos apie nenusisekusį rikiuotės žygiavimą, Francui Doičeriui (tinkamiausias vardas tipiškiausiam nacių paaugliui) jau buvo gana.

— Muller du Affe! — Tankūs, šviesūs jo plaukai švelniai bangavo, jo žodžiams keičiant Tomio veido išraišką. — Beždžione tu, kas tau yra?

Tomis iš išgąsčio susigūžė, tačiau kairysis jo skruostas ir toliau trūkčiojo, išduodamas maniakišką šypsenėlę. Atrodė, kad jis ne tik kreivai išsivėpęs juokiasi, bet ir mėgaujasi patyčiomis. Francas Doičeris nebuvo tam nusiteikęs. Blyškios jo akys verte vėrė nelaimėlį.

— Na, — paklausė jis, — kaip ketini pasiteisinti?

Tomio veido traukuliai tik dar pagreitėjo ir pagilėjo.

— Tu iš manęs tyčiojies?

— Heil, — sumikčiojo Tomis, beviltiškai mėgindamas užsitarnauti bent kruopelę palankumo, tačiau „Hitler“ ištarti jau nesugebėjo.

Tą akimirką tarp jų įsikišo Rudis. Jis atsistojo priešais Francą Doičerį, žvelgdamas jam tiesiai į akis.

— Jis negaluoja, pone...

— Pats tai matau!

— Jo ausys, — mėgino užbaigti sakinį Rudis. — Jis ne...

— Viskas, pakaks. — Doičeris patrynė delnais. — Jūs abu — šeši ratai aplink teritoriją. — Berniukai pakluso, tačiau nepakankamai greitai. — Schnell! — Išgirdo jie sau už nugarų.

Apibėgus šešis ratus, jiems buvo liepta atlikti pratimų seką, kurios metu turėjo bėgti, staigiai gulti ant žemės, vėl stotis ir bėgti, ir vėl gulti, o po neapsakomai ilgų penkiolikos minučių jiems buvo liepta gulti paskutinį kartą.

Rudis pažvelgė žemėn.

Jam kreivai šypsojosi tamsaus dumblo bala.

Atrodė, tarsi ji jo klaustų: „Ir ko gi tu čia vėpsai?“

— Žemėn! — suriko Francas.

Nieko nelaukęs, Rudis peršoko purvą ir krito ant pilvo.

— Kelkis! — šyptelėjo Francas. — Vieną žingsnį atgal. — Berniukai pakluso. — Žemėn!

Įsakymas buvo aiškus, ir šįkart Rudis jam pakluso. Sulaikęs kvapą jis nėrė į purvą. Tą akimirką, jam priglaudus ausį prie permirkusios žemės, treniruotė buvo baigta.

— Vielen Dank, meine Herren, — mandagiai tarė Francas Doičeris. — Labai dėkoju jums, ponai.

Rudis atsiklaupė, pasikrapštė ausį ir pažvelgė į greta gulintį Tomį.

Tomis tik užsimerkė ir sutrūkčiojo.

Tądien grįžę į Himelio gatvę, jie rado Lizelę vis dar vilkinčią savo Vokietijos merginų uniformą ir žaidžiančią „klases“ su keletu jaunesnių vaikų. Akies krašteliu ji užkliudė dvi melancholiškai besiartinančias figūras. Viena iš jų sušuko.

Jie susitiko ant Štainerių namų mūrinio prieangio laiptų, ir Rudis papasakojo apie šios dienos įvykius.

Po dešimties minučių Lizelė prisėdo.

Prabėgus vienuolikai minučių, Tomis, sėdėdamas greta Lizelės, tarė: „Aš pats dėl to kaltas“, tačiau Rudis, nesulaukęs, kol Tomio sakinį paseks šypsnys, numojo į jį ranka, kita krapštydamas purvą nuo savo veido. „Tai mano...“ — vėl pamėgino Tomis, tačiau šįkart Rudis apskritai jį pertraukė, besdamas į jį pirštu:

— Torni, liaukis, — Rudžio veide švietė savotiškas pasitenkinimas. Lizelė dar nebuvo mačiusi tokio apgailėtino, tačiau tuo pat metu tokio nuoširdžiai gyvybingo žmogaus. — Tiesiog sėdėk čia ir trūkčiok, ar ką. — Tai taręs, jis tęsė savo pasakojimą.

Jis žingsniavo pirmyn atgal.

Delnuose glamžė kaklaraištį.

Nesiliovė bėręs žodžių, kurie nusileisdavo kažkur ant cemento.

— Tas Doičeris, — galiausiai žvaliai apibendrino jis, — jis mus pričiupo, ar ne, Torni?

Tomis linktelėjo ir, veidui sutrūkčiojus, prakalbo:

— Visa tai buvo mano kaltė.

— Torni, ką aš tau sakiau?

— Kada?

— Ką tik! Sėdėk ir tylėk.

— Žinoma, Rudi.

Netrukus nukabinęs nosį Tomis pasuko namų link, o Rudis pamėgino pasitelkti naują meistrišką taktiką.

Gailestį.

Stovėdamas ant laiptelių, jis atidžiai apžiūrinėjo ant savo uniformos į traškią plutelę sudžiūvusį purvą, tada beviltiškai pažvelgė Lizelei į akis.

— Tai kaip, Saumensch?

— Tai kaip kas?

— Na, žinai...

Lizelės atsakymas buvo įprastas.

— Saukerl, — nusikvatojo ji ir pasuko namo. Nerimą keliantis purvo ir gailesčio mišinys buvo viena, tačiau pabučiuoti Rudį Štainerį buvo visiškai kitas dalykas.

Liūdnai šypsodamasis ant prieangio laiptelių, jis sušuko, ranka kedendamas plaukus:

— Vieną dieną, — perspėjo jis ją, — vieną dieną, Lizele!

Vos po poros metų, lindėdama rūsyje, Lizelė ne kartą juto nenumaldomą norą nubėgti į kaimyninį namą ir jį pamatyti, net jei rašydavo ankstyvą rytą. Ji taip pat suvokė, jog labiausiai jo, o vėliau ir jos, polinkį nusikaltimams paskatino tos pažliugusios dienos Hitlerio jaunimo organizacijoje.

Galiausiai po įprastų lietaus protrūkių ėmė įsibėgėti vasara. Artėjo Klar obuolių derliaus metas. Reikėjo ruoštis vagiliauti.