SEPTINTA DALIS



Išsamus vokiečių kalbos žodynas ir enciklopedija

apie

šampaną ir akordeoną — trilogiją — sirenas — dangaus vagį — pasiūlymą — ilgą kelią iki Dachau — ramybę — idiotą ir keletą vyriškių su apsiaustais

Šampanas ir akordeonai

1942-ųjų vasarą Molchingo miestas rengėsi tam, kas buvo neišvengiama. Kai kurie žmonės vis dar atsisakė patikėti, kad šis mažas miestelis Miuncheno pašonėje galėtų tapti taikiniu, tačiau didžioji gyventojų dalis puikiai suprato, jog tai tebuvo laiko klausimas. Slėptuvės buvo aiškiai pažymėtos, langai pradėti tamsinti, o kiekvienas miestelėnas žinojo, kur buvo artimiausias jį priglausiantis rūsys.

Hansui Hubermanui šie slegiantys įvykiai leido šiek tiek atsikvėpti. Vargų persmelkti laikai kažkokiu būdu parodė sėkmei kelią į jo dažymo verslą. Žmonėms žūtbūt reikėjo jo paslaugų tamsinant langus. Sunkumų jam sudarė tik tai, kad paprastai juoda spalva buvo naudojama tik kitoms patamsinti, todėl netrukus jos atsargos ištirpo, o gauti daugiau buvo be galo sunku. Vis dėlto Hansas pasižymėjo savitu puikaus prekybininko bruožu, o puikus prekybininkas visada žino ne vieną gudrybę. Spalvai išgauti jis naudojo anglių dulkes, be to, jo paslaugos buvo nebrangios. Jis konfiskavo šviesą languose iš priešo akių daugybėje namų įvairiausiose Molchingo vietose.

Retsykiais Lizelė eidavo dirbti su juo.

Stumdami vežimaitį su dažais, vienose miesto gatvėse jie užuosdavo alkį, kitose — purtydavo galvas žvelgdami į kitų gyventojų turtus. Dažnai pakeliui į namus neturtingos moterys su vaikais ant rankų išbėgdavo į gatvę ir maldaudavo užtamsinti jų langus.

„Frau Hala, atleiskite, tačiau nebeturiu juodų dažų“, — atsakydavo jis, tačiau paėjęs kiek toliau visuomet palūždavo ir nusileisdavo. Ilgoje gatvėje stovėjo aukštas vyriškis. „Rytoj, iš pat ryto“, — pažadėjo jis, ir tikrai, vos išaušus, jis jau tamsino jų langus už dyką, bandelę ar puodelį šiltos arbatos. Vakarą prieš tai jis atrado, kaip žalios, mėlynos ar smėlio spalvos dažus paversti juodais. Niekada neliepdavo žmonėms uždengti langų nereikalingomis antklodėmis, mat žinojo jiems jų prireiksiant žiemai atėjus. Kartais išdažydavo jų langus ir už pusę cigaretės, kuria, sėdėdamas ant prieangio laiptelių, pasidalydavo su to namo gyventoju. Prieš pajudant prie kitos darbo vietos, virš jų pokalbio kildavo juoko ir dūmų debesis.

Atėjus laikui rašyti, aiškiai pamenu, ką Lizelė Meminger kalbėjo apie tą vasarą. Didelė dalis žodžių, bėgant dešimtmečiams, išbluko. Popierius nuo trynimosi mano kišenėje susiglamžė, tačiau daugybės jos ištartų dalykų pamiršti neįmanoma.

*** Trumputė mergaitės užrašytų žodžių ištrauka ***

Ta vasara buvo nauja pradžia ir nauja pabaiga.

Pažvelgusi į praeitį, prisimenu nuo dažų slidžias rankas ir tėčio žingsnius, aidinčius Miuncheno gatve, ir esu tikra, kad mažytė 1942-ųjų metų vasaros dalis priklausė vienam vieninteliam žmogui. Kuris gi dar būtų ėmęsis dažytojo darbo už pusę cigaretės? Tai buvo tėtis, jam tai buvo įprastas dalykas, ir aš jį mylėjau.

Kaskart jiems dirbant drauge, tėtis pasakodavo Lizelei įvairiausias istorijas. Jis kalbėjo apie Didįjį karą, kaip nevykusi rašysena išgelbėjo jam gyvybę, ir apie tą dieną, kai sutiko motiną. Jis sakė, kad anksčiau ji buvusi tikra gražuolė ir kalbėjusi tyliai. „Žinau, dabar tuo patikėti sunku, tačiau tai tikra tiesa.“ Kiekvieną dieną Lizelė išgirsdavo naują pasakojimą ir atleisdavo tėčiui, jei kai kuriuos jis pakartodavo.

Kartais, kai užsisvajodavo, tėtis švelniai baksteldavo savo teptuku mergaitei tiesiai į tarpuakį. Jei jis neapskaičiuodavo ir palikdavo per daug dažų ant teptuko, jos nosies šonu nubėgdavo plonytė dažų juostelė. Ji imdavo kvatoti ir mėgindavo atsilyginti tuo pačiu, tačiau Hansą Hubermaną pričiupti svajojantį darbe buvo ypač sunku. Būtent tuo metu jis jausdavosi gyviausias.

Per trumpas pertraukėles, jiems valgant ar geriant, jis užgrodavo savo akordeonu. Tai Lizelei ryškiausiai įsiminė. Kiekvieną rytą tėtis stumdavo ar tempdavo dažų vežimaitį, o Lizelė nešdavo instrumentą. „Jau geriau pamirštume dažus nei muziką“, — sakydavo jai Hansas. Atėjus pietų metui, jis papjaustydavo duonos, užtepdavo menkučių uogienės likučių ir dalydavosi su Lizele. Kartais net pridėdavo gabalėlį mėsos. Sėdėdami ant savo dažų skardinių, jie kartu valgydavo, o Hansas, vis dar kramtydamas paskutinius kąsnius, jau imdavo valytis pirštus ir segtis akordeoną.

Jo darbinis kombinezonas būdavo nusagstytas duonos trupinių. Dažais ištepti pirštai bėgiodavo per instrumento klavišus arba ilgiau palaikydavo vieną natą. Jo rankos tempdavo dumples, leisdamos akordeonui giliau įkvėpti.

Lizelė sėdėdavo, įspraudusi rankas tarp kelių, apsupta ilgų saulės spindulių. Ji visuomet trokšdavo, kad šios dienos niekada nesibaigtų, todėl su didžiu nusivylimu stebėdavo pamažu užslenkančią tamsą.

Visame dažymo darbe Lizelei įdomiausias buvo spalvų maišymas. Ji, kaip ir daugelis žmonių, manė, kad tėtis paprasčiausiai nusitempdavo savo vežimaitį į dažų ar ūkinių prekių krautuvę ir paprašydavo reikiamos spalvos. Mergaitė net nenutuokė, jog didžioji dalis dažų buvo parduodama plytos formos gabalais. Šitokį dažų luitą reikėjo iškočioti tuščiu šampano buteliu. (Pasak paties Hanso, šampano butelis šiam darbui tiko labiausiai, mat jo stiklas buvo šiek tiek storesnis už įprasto vyno butelio.) Tuomet reikėjo įpilti vandens, kalkių ir klijų, o apie sudėtingą reikiamos spalvos išgavimo procesą nė minėti neverta.

Tėčio amato sudėtingumas kėlė dar daugiau pagarbos. Dalytis duona ir muzika buvo smagu, tačiau daug labiau Lizelę džiugino žinojimas, kad jos tėtis buvo tikras savos srities žinovas. Kompetencija atrodė patraukli.

Vieną popietę, praėjus kelioms dienoms nuo tėčio pasakojimo apie dažų maišymą, jie dirbo viename iš prabangesnių namų, esančių į rytus nuo Miuncheno gatvės. Ankstyvą popietę tėtis pakvietė Lizelę vidun. Jie jau ketino judėti kitų užsakovų namų link, kai ji išgirdo neįprastai skardų tėčio balsą.

Vos užėjusi vidun, ji buvo nuvesta į virtuvę, kurioje ant dailių prašmatnių kėdžių sėdėjo dvi pagyvenusios moterys ir vyras. Moterų drabužiai atrodė puošnūs. Vyras buvo žilas, o jo veidą rėmino vešlios žandenos. Ant stalo stovėjo aukštos taurės, pripildytos putojančio gėrimo.

— Na, — tarė vyriškis, — prašom.

Pakėlęs savo taurę, jis paragino kitus pasekti jo pavyzdžiu.

Popietė buvo šilta. Lizelė vengė imti į rankas vėsią taurę. Ji pažvelgė į tėtį, laukdama pritarimo. Šis išsišiepė ir tarė:

— Prost, Madel — į sveikatą, mergaite.

Sudaužtos taurės skimbtelėjo, ir, savąją priglaudusi prie lūpų, Lizelė pajuto putojančio iki blogumo saldaus šampano skonį. Refleksas privertė ją tuojau išspjauti į burną paimtą gurkšnį ant darbinio tėčio kombinezono, nuo kurio putodamas skystis lašėjo žemėn. Akimirksniu pasigirdo juoko banga, po kurios Hansas paragino Lizelę pamėginti dar kartą. Šįkart jai pavyko nuryti gėrimą ir pasimėgauti šlovingu sulaužytos taisyklės skoniu. Jausmas buvo nuostabus. Burbuliukai spragsėjo ant liežuvio ir kuteno skrandį. Net pakeliui į kitų užsakovų namus ji vis dar jautė viduje nerimstančių smeigtukų ir adatėlių keliamą šilumą.

Tempdamas savo vežimaitį, tėtis pasakojo Lizelei, esą šie žmonės tvirtino neturį pinigų.

— Todėl paprašei šampano?

— Kodėl gi ne? — pažvelgė jis į ją, o jo akys dar niekada neatrodė tokios sidabrinės. — Nenorėjau, kad manytum, jog šampano buteliai skirti tik dažams kočioti, — paaiškino jis. — Tik nė žodelio mamai, sutarėm?

— Ar galiu papasakoti Maksui?

— Žinoma, Maksui gali papasakoti.

Rūsyje rašydama apie savo gyvenimą, Lizelė prisiekė daugiau niekada negerti šampano, nes jo skonis nebeprilygs tam gėrimui šiltą liepos popietę.

Tas pat buvo ir su akordeonu.

Ne kartą ji juto troškimą paprašyti tėčio, kad šis pamokytų ją groti, tačiau kažkas ją visada sulaikydavo. Galbūt paslaptinga nuojauta, kad ji niekada neišmoks groti taip, kaip Hansas Hubermanas. Juk jam negalėjo prilygti net žymiausi pasaulio akordeonininkai. Jie nesugebėtų atkartoti natūralaus susikaupimo tėčio veide. Jų lūpose nerūktų už dažymo darbus gauta cigaretė. Jie niekada nesugebėtų iš nedidelės klaidelės pasijuokti taip, kaip tai daro tėtis.

Kartais ji nubusdavo rūsyje, ant liežuvio jausdama saldų šampano kutenimą, o ausyse skambėdavo akordeono melodija.

Kartais, sėdėdama atsirėmusi į sieną, ji ilgėdavosi nosies šonu nubėgančios plonytės dažų juostelės ar šiurkščių it švitrinis popierius tėčio rankų.

O, kad ji būtų galėjusi vėl užsimiršti, jausti tiek meilės pati to nesuvokdama, supainioti ją su juoku ir duona, ant kurios būtų užteptas tik uogienės aromatas.

Tai buvo gražiausios jos gyvenimo dienos.

Artėjo sutelktinis bombardavimas.

Nesuklyskite.

Ryški ir šviesi laimės trilogija tęsėsi per vasarą ir rudenį. Tačiau greitai ir netikėtai ją nutraukė kelią jų link radusi kančia.

Artinosi sunkūs laikai.

Tarsi paradas.

*** Vokiškas žodis Nr. 1 ***

Zufriedenheit — laimė: kilęs iš žodžio laimingas — besimėgaujantis malonumais ir patenkintas. Giminingi žodžiai: džiaugsmas, džiugesys, sėkmingas, klestintis.