Pašaipūnas

Neprabėgus nė keletui minučių, prie durų vėl pasigirdo beldimas.

— Dieve brangus, dar vienas!

Visus juos sugniaužė tas pats nerimas. Maksas vėl buvo paslėptas.

Roza sunkiai užlipo laiptais, tačiau šįkart atidariusi duris išvydo ne kareivį. Tai buvo ne kas kitas, kaip Rudis Štaineris. Geltonplaukis, dorų ketinimų vedamas berniukas stovėjo tarpduryje.

— Aš tik atėjau pažiūrėti, kaip laikosi Lizelė.

Išgirdusi jo balsą, Lizelė tuoj pat pasuko laiptų link.

— Pati su juo susitvarkysiu.

— Jos vaikinas, — dažų skardinėms paaiškino tėtis, išpūsdamas dar vieną dūmų debesį.

— Jis man — joks vaikinas, — paprieštaravo Lizelė, tačiau tėčio žodžiai jos nesuerzino. Po ką tik patirto išgąsčio tai buvo paprasčiausiai neįmanoma. — Einu tik todėl, kad bet kurią akimirką pasigirs mamos šūksniai.

— Lizele!

— Matot? — nuo penkto laiptelio patvirtino ji.

Jai pasiekus duris, Rudis mindžikavo nuo kojos ant kojos.

— Aš tik užėjau pažiūrėti... — staiga jis nutilo. — Kas čia per kvapas? — pauostė jis. — Tu čia rūkei?

— Ak. Sėdėjau greta tėčio.

— Ar turi nors kiek cigarečių? Galėtume jas parduoti.

Lizelė nebuvo tam nusiteikusi. Ji perspėjo jį taip tyliai, kad motina jos neišgirstų:

— Nevok iš mano tėčio.

— Bet juk tu vagiliauji kai kuriose kitose vietose.

— Negalėtum kalbėti dar garsiau?

Rudis išsišiepė.

— Matai, ką daro vagiliavimas? Dabar tu visa sunerimusi.

— Lyg pats niekada nebuvai nieko nušvilpęs.

— Taip, bet nuo tavęs tuo tiesiog dvokia, — kaip reikiant įsismagino Rudis. — Gal vis dėlto šis kvapas visai ne nuo cigaretės, — pasilenkęs artyn pauostė jis. — Užuodžiu nusikaltimą. Tau reikėtų išsimaudyti.

Atsigręžęs į Tomį Miulerį, jis šūktelėjo:

— Ei, Torni, eikš ir pauostyk šitai!

— Ką sakei? — riktelėjo nesusipratėlis Tomis. — Negirdžiu tavęs!

— Beviltiška, — Lizelės pusėn papurtė galvą Rudis.

— Eik lauk, Saukerl, tave dabar noriu matyti mažiausiai, — jau vėrė duris Lizelė.

Be galo savimi patenkintas, Rudis grįžo atgal į gatvę. Pasiekęs pašto dėžutę, jis, regis, prisiminė, ko visą tą laiką norėjo paklausti. Žengęs keletą žingsnių atgal, jis vėl prakalbo:

— Alles gut, Saumensch? Turiu galvoje žaizdą.

Tai buvo birželio mėnuo Vokietijoje. Atrodė, tarsi visas pasaulis būtų ėmęs pūti.

Lizelė apie tai nieko nežinojo. Jai rūpėjo tik tai, kad apie rūsyje slepiamą žydą niekas nežinotų. Jos globėjų niekas neišvežė, o ji pati prisidėjo prie šių abiejų aplinkybių sėkmės.

— Viskas gerai, — atsakė ji, neturėdama galvoje jokio sužeidimo futbolo varžybose.

Jai viskas buvo gerai.