Pažado tesėtojo žmona

*** Rūsys, devinta valanda ryto ***

Iki atsisveikinimo — šešios valandos:

„Lizele, aš grojau kažkieno kito akordeonu.“ Jis užmerkia akis.

„Mano grojimas visus nuliūdino.“

Išskyrus taurę šampano praėjusią vasarą, Hansas Hubermanas alkoholio burnoje nebuvo turėjęs visą dešimtmetį. Iki išvykstant į mokymus išvakarių.

Drauge su Aleksu Štaineriu jis nuėjo į „Knolerį“ ir praleido ten visą popietę iki pat vakaro. Nepaisydami žmonų perspėjimų, abu vyrai gėrė iki užsimiršimo. Padėties netaisė ir užeigos šeimininko Diterio Vesthaimerio statomi nemokami gėrimai.

Pasirodo, vis dar blaivus Hansas buvo pakviestas pagroti akordeonu ant scenos. Kaip derėtų tokiam vakarui, jis sugrojo žymiąją dainą „Niūrus sekmadienis“ — vengrų savižudžių himną. Kūrinys sukėlė visą savo reputacijai deramą liūdesį, maža to, Hanso grojimas privertė visus užeigos lankytojus pravirkti. Lizelė mėgino įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti ir skambėti. Pilnos burnos. Tuščius alaus bokalus puošė tik putos paliktos juostos. Akordeono dumplės atsiduso, ir daina buvo baigta. Žmonės plojo. Iš alaus sklidinų burnų sklindantys šūksniai nulydėjo jį iki baro.

Grįžęs namo, Hansas nesugebėjo įkišti rakto į spyną. Todėl jis beldė. Keletą kartų.

— Roza!

Jis stovėjo ne prie savo namų durų.

Ponia Holtzapfel anaiptol nebuvo sužavėta.

— Schweine! Tu supainiojai namus, — savo žodžius ji išstūmė pro rakto skylutę. — Tu gyveni greta, kvailas Saukerl.

— Dėkui, frau Holtzapfel.

— Žinai, kur gali susikišti savo padėką, netikėli?

— Ką pasakėte?

— Eik namo.

— Dėkui, frau Holtzapfel.

— Negi nesakiau, ką gali padaryti su savo padėka?

— Sakėte?

(Nustebtumėte, kokią istoriją galima sudėlioti iš pokalbio rūsyje nuotrupų ir skaitymo seanso bjaurios senės virtuvėje.)

— Tiesiog dink iš čia!

Galiausiai parsiradęs namo, tėtis nuėjo ne į savo lovą, o į Lizelės kambarį. Svirduliuodamas jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo miegančią mergaitę. Staiga nubudusi, ji palaikė jį Maksu.

— Ar čia tu? — paklausė ji.

— Ne, — atsakė jis, puikiai suprasdamas, ką ji turėjo galvoje. — Čia tėtukas.

Atatupstas jis paliko jos miegamąjį ir sunkiai nušlepsėjo į rūsį. Roza entuziastingai knarkė svetainėje.

Kitą rytą, artėjant devintai valandai, Roza virtuvėje Lizelei paliepė:

— Paduok man ana tą kibirą.

Pripylusi jį šalto vandens, Roza laiptais nulipo į rūsį. Lizelė nusekė įkandin, bergždžiai mėgindama ją sulaikyti.

— Mama, taip negalima!

— Negalima? — akimirkai ant laiptų atsigręžė Roza. — Saumensch, ar aš kažką praleidau? Ar dabar šiuose namuose nurodinėji tu?

Abi stovėjo nė nekrusteldamos.

Lizelė nieko neatsakė.

— Taip ir maniau.

Nusileidusios į rūsį, jos rado Hansą, išsitiesusį ant nugaros tarp apklotų nuo dulkių. Jis nesijautė vertas miegoti ant Makso čiužinio.

— Dabar pamatysime, — pakėlė kibirą Roza, — ar jis dar gyvas.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas!

Ant grindų susiformavo ovalo formos bala, kurioje skendėjo Hanso galva ir pusė krūtinės. Jo plaukai prilipo prie vienos veido pusės, o nuo blakstienų lašėjo vanduo.

— Už ką tu man šitaip?

— Tu senas girtuokli!

— Jėzau...

Nuo jo drabužių keistai kilo garai. Plika akimi galėjai matyti jo pagirias. Jos užsikorė jam ant pečių ir slėgė tarsi cemento maišas.

Dešine ranka Roza perėmė kibirą iš kairiosios.

— Džiaukis, kad išeini į karą, — užriko ji, iškeldama į viršų pirštą ir nesibaimindama juo pamojuoti. — Kitaip pati tave nudėčiau, juk supranti tai, ar ne?

— Ar būtina buvo šitaip daryti? — valydamasis vandens srovelę nuo kaklo paklausė tėtis.

— Taip, būtina, — atrėžė ji lipdama aukštyn. — Jei nepamatysiu tavęs virtuvėje po penkių minučių, sulauksi antro kibiro.

Likusi rūsyje su tėčiu, Lizelė puolė valyti vandenį vienu iš apklotų.

Tėtis prabilo, šlapia ranka priversdamas mergaitę sustoti.

— Lizele? — suėmęs jos dilbį ir žvelgdamas tiesiai į akis pradėjo jis. — Ar tiki, kad jis dar gyvas?

Lizelė atsisėdo.

Ji sukryžiavo kojas.

Vanduo nuo drėgno apkloto persigėrė ant jos kelio.

— Tikiuosi, tėtuk.

Šie žodžiai atrodė tokie kvaili, tokie akivaizdūs, tačiau plataus pasirinkimo ji neturėjo.

Norėdama pasakyti bent ką reikšminga ir nuvyti šalin jų abiejų mintis apie Maksą, ji pritūpė ir įkišo pirštą į nedidelę vandens balutę ant grindų.

— Guten Morgen, tėtuk.

Atsakydamas Hansas jai mirktelėjo.

Tačiau tai nebuvo įprastas mirktelėjimas. Šis buvo sunkesnis, nerangesnis. Gyvenimo po Makso, pagirių variantas. Atsisėdęs jis papasakojo Lizelei apie praeitą vakarą, akordeoną ir ponią Holtzapfel.

*** Virtuvė: pirma valanda popiet ***

Dvi valandos iki atsisveikinimo: „Tėtuk, prašau tavęs, neik.“ Šaukštą laikanti jos ranka dreba. „Iš pradžių netekome Makso. Negalime prarasti ir tavęs.“ Atsakydamas pagirių kamuojamas vyras alkūnę atremia į stalą ir užsidengia dešinę akį. „Tu jau beveik suaugusi moteris, Lizele.“ Jis norėtų palūžti, tačiau šito sau leisti negali, todėl išlieka tvirtas. „Rūpinkis motina, gerai?“ Mergaitė tesugeba išspausti pusę galvos linktelėjimo, rodančio sutikimą.

„Gerai, tėtuk.“

Jis paliko Himelio gatvę, vietoj kostiumo vilkėdamas pagirias.

Aleksui Štaineriui buvo likusios dar keturios dienos. Jis užsuko likus valandai iki jiems išvykstant į stotį ir palinkėjo Hansui viso geriausio. Atėjo visa Štainerių šeima. Kiekvienas paspaudė Hansui ranką. Apkabinusi jį, Barbara pabučiavo į abu skruostus.

— Sugrįžk gyvas.

— Gerai, Barbara, — tarė jis neapsakomai užtikrintas. — Žinoma, kad grįšiu, — jis net prisivertė nusijuokti. — Juk tai tik karas. Vieną jau išgyvenau.

Jiems einant Himelio gatve, vielinė moteris iš kaimyninio namo išėjo laukan ir stebėjo juos nuo šaligatvio.

— Sudie, ponia Holtzapfel. Atleiskite už vakarykštį.

— Sudie, Hansai, tu prasigėręs Saukerl, — tarė ji, tuo pat metu parodydama ir trupinėlį draugiškumo. — Netruk grįžti namo.

— Taip, ponia Holtzapfel. Dėkoju.

— Žinai, ką gali padaryti su savo padėka, — žaismingai šūktelėjo ji.

Gatvės kampe ponia Diler priešiškai stebėjo juos pro savo krautuvėlės virtiną, o Lizelė įsikibo tėčiui į ranką. Taip ji lydėjo jį per visą Miuncheno gatvę iki Bahnhof. Ten jo jau laukė traukinys.

Jie sustojo ant platformos.

Roza apkabino jį pirmoji.

Nė žodžio.

Jos galva paskendo jo krūtinėje. Tuomet atsitraukė.

Atėjo mergaitės eilė.

— Tėtuk?

Tyla.

„Nevažiuok, tėtuk. Paprasčiausiai nevažiuok. Tegu jie tavęs ateina. Tik tu nevažiuok, prašau, nevažiuok.“

— Tėtuk?

*** Geležinkelio stotis, trečia valanda popiet ***

Laikas atsisveikinti: jis laiko jos ranką. Pasakyti ką nors, pasakyti bet ką. Jis taria jai per petį: „Lizele, ar galėtum pasirūpinti mano akordeonu? Nusprendžiau neimti jo su savimi.“ Pagaliau jis randa reikšmingų žodžių:

„O jei dar bus antskrydžių, nesiliauk skaičiusi slėptuvėje.“

Mergaitė pajunta besikartojantį pamažu augančios krūtinės ženklą. Prisiglaudus prie jo šonkaulių, ji peršti. „Gerai, tėtuk.“ Ji stebeilija į jo kostiumo audinį, esantį vos per milimetrą nuo jos akių. Ji jam taria:

„Ar pagrosi mums grįžęs namo?“

Tuomet Hansas Hubermanas nusišypsojo savo dukteriai, o traukinys buvo pasirengęs išvykti. Jis ištiesė ranką ir švelniai palietė jos skruostą.

— Pažadu, — atsakė jis ir pasuko vagono link.

Traukiniui pajudėjus, jie vienas nuo kito nenuleido akių.

Lizelė ir Roza mojo rankomis.

Hansas Hubermanas vis tolo ir tolo, o jo rankoje liko vien tuščias oras.

Aplink jas ant platformos stovintys žmonės ėmė skirstytis, kol galiausiai jos liko vienos. Tik drabužių formą įgavusi moteris ir trylikametė mergaitė.

Per keletą kitų savaičių, Aleksui Štaineriui ir Hansui Hubermanui dalyvaujant sutrumpintuose įvairių stovyklų mokymuose, Himelio gatvė neatpažįstamai pasikeitė. Rudis buvo nebe toks — jis nebekalbėjo. Motina pasikeitė — ji nebesiplūdo. Net pati Lizelė juto pokyčius. Kad ir kaip ji stengėsi save įtikinti, kad tai pakels nuotaiką, nesugebėjo įžiebti troškimo nušvilpti dar vieną knygą.

Prabėgus vienuolikai dienų, kai Aleksas Štaineris išvyko, Rudžio kantrybė trūko. Jis išskubėjo pro vartus ir akimirksniu atsidūrė prie Lizelės durų.

— Kommst?

— Ja.

Jai nerūpėjo, nei kur jis ketino eiti, nei ką buvo sumanęs. Svarbiausia, kad ji ėjo kartu. Jie praėjo Himelio gatvę, tada Miuncheno gatvę ir galiausiai paliko Molchingą. Pagrindinį klausimą Lizelė uždavė tik prabėgus gerai valandai. Iki tol ji tik žvilgteldavo į ryžtu spinduliuojantį Rudžio veidą arba tyrinėjo sustingusias rankas ir į kišenes sukištus kumščius.

— Kur mes einame?

— Nejaugi nesupranti?

— Na, tiesą sakant, ne, — atsakė Lizelė, stengdamasi neatsilikti.

— Ketinu jį surasti.

— Savo tėtį?

— Taip, — ryžtingai tarė jis, o akimirką pagalvojęs dar pridūrė. — Tiksliau, ne. Manau, pirmiausia surasiu fiurerį.

— Kam? — žingsniai vis spartėjo.

— Nes noriu jį pribaigti, — sustojęs rėžė Rudis. Jis net atsigręžė į likusį pasaulį. — Ar girdėjote tai, niekšai jūs? — suriko jis. — Aš noriu fiurerį pribaigti!

Jie vėl pajudėjo ir šitaip nužygiavo dar keletą kilometrų. Lizelės noras apsisukti ir grįžti vis stiprėjo.

— Rudi, greit sutems.

— Na ir? — nesustodamas paklausė jis.

— Aš einu atgal.

Sustojęs Rudis atsigręžė į ją ir pažvelgė taip, tarsi ji būtų jį išdavusi.

— Teisingai, knygų vagile. Palik mane. Lažinuosi, jei šio kelio gale gulėtų nieko verta knygpalaikė, tu eitum toliau. Nejau aš neteisus?

Kurį laiką nė vienas iš jų netarė nė žodžio, tačiau netrukus Lizelė sukaupė ryžtą.

— Manai, kad vienintelis taip jautiesi, Saukerl? — nusigręžė ji. — Tu juk netekai tik tėvo...

— Ką nori tuo pasakyti?

Lizelei prireikė akimirkos suskaičiuoti.

Jos motina. Brolis. Maksas Vandenburgas. Hansas Hubermanas. Nė vieno jau nebebuvo. O tikro tėvo ji apskritai neturėjo.

— Tai reiškia, — tarė ji, — kad aš einu namo.

Viena ji ėjo penkiolika minučių, ir net šnopuojančiam Rudžiui prakaituotais skruostais ją pavijus, dar gerą valandą nė vienas žodis nenuskambėjo. Jie tik ėjo namo skaudamomis pėdomis ir išvargusiomis širdimis.

Knygoje „Daina naktyje“ buvo skyrius pavadinimu „Išvargusios širdys“. Romantikos ištroškusi mergina pasižadėjo jaunam vaikinui, tačiau pasirodė, kad šis pabėgo su jos geriausia drauge. Lizelė buvo įsitikinusi, kad tai nutiko vienuoliktame skyriuje. Mano širdis tokia išvargusi, — kalbėjo mergina. Sėdėdama koplyčioje, ji rašė dienoraštį.

„Ne, — eidama mąstė Lizelė. — Tai mano širdis išvargusi. Trylikametė širdis neturėtų šitaip jaustis.“

Pasiekusi Molchingo pakraštį, Lizelė mestelėjo keletą žodžių. Tolumoje buvo matyti „Huberto“ stadionas.

— Rudi, ar pameni, kaip ten lenktyniavome?

— Žinoma. Kaip tik pats apie tai galvojau — kaip abu parkritome.

— Sakei, kad visas išsivoliojai mėšle.

— Tai tebuvo purvas, — nesulaikė šypsenos jis. — Mėšle išsivoliojau per Hitlerio jaunimo susibūrimą. Saumensch, tu visai susipainiojai.

— Nieko aš nesupainiojau. Tik kartoju tai, ką tu pats sakei. Žmonių žodžiai paprastai visiškai skiriasi nuo tikrųjų įvykių, ypač jei tas žmogus esi tu, Rudi.

Taip jau geriau.

Eidamas Miuncheno gatve, Rudis pažvelgė į savo tėvo krautuvės vitriną. Prieš išvykdamas Aleksas su Barbara aptarė tai, ar ji turėtų toliau joje dirbti, kol jo nebus. Jie nusprendė, kad tuo užsiimti neverta, mat verslas bet kuriuo atveju nenešė pakankamai pelno, be to, jie nuolat juto juos stebinčias nacių partijos narių akis. Maištininkams verslas niekada nesisekė. Kariuomenėje mokamo atlygio turės pakakti.

Kostiumai kabojo ant pakabų, o manekenai stovėjo sustingę savo absurdiškomis pozomis.

— Man atrodo, štai tam tu patinki, — po kurio laiko tarė Lizelė, taip parodydama, jog atėjo metas judėti toliau.

Roza Huberman ir Barbara Štainer stovėjo Himelio gatvės pakraštyje.

— O, šventoji Marija, — persigando Lizelė. — Ar jos atrodo susirūpinusios?

— Jos atrodo įpykusios.

Jiems prisiartinus, vaikus užgriuvo klausimų lavina. Dauguma jų buvo „tai kurgi, po paraliais, judu valkiojotės?“ pobūdžio, tačiau pyktį netruko pakeisti palengvėjimas.

— Na, Rudi? — neatlyžo Barbara.

— Jis žudė fiurerį, — už Rudį atsakė Lizelė.

Rudis išsišiepė ir įsmeigė dėkingą žvilgsnį į mergaitę.

— Iki, Lizele.

Po kelių valandų svetainėje kilo triukšmas. Jis pasiekė ir lovoje gulinčią Lizelę. Mintys jos galvoje vijo viena kitą. „Šmėklos“. „Tėtukas“. „Įsibrovėliai“. „Maksas“. Atidarymo ir vilkimo grindimis garsus netrukus pakeitė neaiški tyla. Būtent ji visada buvo didžiausia gundytoja.

„Tik nekrustelk.“

Ši mintis nesiliovė suktis jos galvoje, tačiau to nepakako.

Jos pėdos palietė grindis.

Oras skverbėsi pro naktinių marškinių rankoves.

Tamsiu koridoriumi ji slinko neseniai triukšmingos tylos link, į svetainę krintančios mėnesienos gijos link. Ji sustojo, pajutusi savo kulkšnių ir kojų pirštų nuogumą. Lizelė stebėjo.

Mergaitės akys tamsoje apsiprato ne taip greitai, kaip ji tikėjosi, tačiau vaizdui pamažu išryškėjus, nebuvo galima paneigti fakto, kad Roza Huberman sėdėjo ant lovos krašto su vyro akordeonu prie krūtinės. Jos pirštai sklandė virš klavišų. Moteris nejudėjo. Net neatrodė, kad ji kvėpuoja.

Šis reginys visa jėga atsimušė į koridoriuje stovinčią mergaitę.

*** Paveikslas ***

Roza su akordeonu.

Mėnesiena tamsoje.

155 cm x instrumentas x tyla

Lizelė stovėjo ir žiūrėjo.

Minutės viena po kitos lašėjo. Knygų vagilė juto nenumaldomą troškimą išgirsti bent vieną natą, tačiau tyla buvo negailestinga. Pirštai nepalietė klavišų. Dumplės nekart neįkvėpė. Kambaryje tebuvo Roza ir ant užuolaidos tarsi ilga plaukų gija nusidriekusi mėnesiena.

Akordeonas nepaliko jos krūtinės. Kai Roza nuleido galvą, jis paskendo jos glėbyje. Lizelė stebėjo. Ji žinojo, kad ant motinos kūno dar keletą dienų išliks akordeono žymės. Mergaitė taip pat suprato ir įvertino didį prieš jos akis esančio reginio grožį, todėl nusprendė netrukdyti.

Ji grįžo į savo lovą ir pasidavė miegui, mąstydama apie motiną ir nebylią muziką. Vėliau vėl nubudo iš įprasto savo sapno ir nusėlino koridoriumi. Roza, kaip ir akordeonas, vis dar buvo ten.

Jis svarino ją priekin tarsi inkaras. Jos kūnas skendo. Atrodė it negyva.

„Sėdėdama tokia poza ji tikrai negali kvėpuoti“, — mąstė Lizelė, tačiau priėjusi dar arčiau ji tai išgirdo.

Motina vėl knarkė.

„Kam reikalingos dumplės, kai turi šitokius plaučius?“ — mąstė mergaitė.

Galiausiai grįžusi į savo lovą, Lizelė vis dar nepajėgė atsikratyti akordeoną apglėbusios Rozos Huberman paveikslo. Knygų vagilės akys buvo plačiai atmerktos. Ji laukė, kol miegas ims ją dusinti.