Trumpa žydo boksininko istorija

Maksas Vandenburgas gimė 1916 metais.

Jis užaugo Štutgarte.

Būdamas jaunesnis, labiau už viską pamėgo geras kumštynes.

Pirmą susirėmimą patyrė būdamas vienuolikos metų ir liesas kaip nudrožtas šluotos kotas.

Venzelis Gruberis.

Štai su kuo kovėsi.

Tas Gruberių vaikis turėjo aštrų liežuvį ir garbanotus it vielinė plaušinė plaukus. Vietinė žaidimų aikštelė pareikalavo, kad jie susikautų, ir nė vienas berniukas neketino ginčytis.

Jie kovojo lyg čempionai.

Minutę.

Tik kai viskas ėmė darytis įdomu, abu berniukus vieną nuo kito nutempė už apykaklių. Budrus tėvas.

Maksui iš burnos lašnojo kraujas.

Jis paragavo jo, ir skonis buvo malonus.

Nedaug jo kaimynystėje gyvenusių žmonių buvo kovotojai, o jei buvo, nedarė to kumščiais. Tais laikais jie sakė, kad žydai verčiau jau stovės ir su viskuo susitaikys. Priims smurtą tyliai ir tuomet vėl prasiskins kelią atgal į viršūnę. Matyt, ne visi žydai vienodi.

Kai mirė tėvas, ištaškytas į gabalėlius ant žole apaugusios kalvos, jam buvo beveik dveji.

Kai jam buvo devyneri, jo motina visiškai nuskurdo. Ji pardavė muzikos studiją, kuri kartu atstojo ir jų butą, ir jie persikraustė į dėdės namus. Ten jis užaugo su šešiais pusbroliais, kurie jį daužė, nervino ir mylėjo. Muštynės su Izaoku, vyriausiuoju, buvo jo pasiruošimas kumštynėms. Jį sutriuškindavo beveik kiekvieną vakarą.

Nelaimė vėl užgriuvo, kai, jam dar nesulaukus trylikos metų, mirė dėdė.

Kaip teigtų skaičiai, jo dėdė nebuvo karštakošis kaip Maksas. Jis buvo toks žmogus, kuris tyliai dirbo už labai nedidelį atlygį. Laikėsi nuošaliai nuo visų ir viską aukojo dėl šeimos — ir jis mirė nuo kažko, augančio jo skrandyje. Kažko panašaus į nuodingą kėglių rutulį.

Kaip dažnai nutinka, šeima apstojo lovą ir stebėjo, kaip jis pasiduoda.

Kažkaip tarp liūdesio ir praradimo Maksas Vandenburgas, dabar paauglys su kietomis rankomis, mėlynėmis paakiuose ir skaudamu dantimi, buvo ir kiek nusivylęs. Net suirzęs. Stebėdamas, kaip jo dėdė lėtai grimzta į lovą, jis nusprendė niekada neįeisiąs sau taip mirti.

Vyriškio veide buvo matyti susitaikymas.

Toks geltonas ir ramus, nepaisant smurtingos jo kaukolės struktūros — begalinės žandikaulio linijos, besitęsiančios mylių mylias; iššokusių skruostikaulių; įdubusių akių. Toks ramus, kad berniukas norėjo kai ko paklausti.

Kur kova? — nusistebėjo jis.

Kur noras atsilaikyti?

Žinoma, trylikos jis buvo kiek per šiurkštus. Jis nebuvo žvelgęs į veidą kažkam, panašiam į mane. Dar ne.

Kartu su likusiaisiais jis stovėjo aplink lovą ir stebėjo mirštantį vyrą — saugų perėjimą iš gyvenimo į mirtį. Šviesa lange buvo pilka ir oranžinė, vasaros odos spalva, ir atrodė, kad kvėpavimui visiškai išnykus jo dėdė pajuto palengvėjimą.

— Kai mirtis sučiups mane, — prisiekė berniukas, — ji pajus mano kumštį savo veide.

Asmeniškai man tai visai patinka. Tokia kvaila narsa.

Taip.

Man tai labai patinka.

Nuo tos akimirkos jis pradėjo kovoti reguliariau. Grupelė ištikimų draugų susirinkdavo Šteberio gatvėje ir kovodavo blėstančioje šviesoje. Archetipiniai vokiečiai, vienas kitas žydas, berniukai iš rytų. Tai nelabai rūpėjo. Nebuvo nieko geriau paaugliškai energijai išlieti už geras muštynes. Net priešai atsidūrė per colį nuo draugystės.

Jam patiko siauri ratai ir nežinomybė.

Saldus netikrumo kartumas:

Laimėti arba pralaimėti.

Tai buvo jausmas skrandyje, kurstomas tol, kol jis manydavo nebeįstengsiąs pakęsti. Vienintelis vaistas buvo žengti priekin ir smūgiuoti. Maksas nebuvo iš tų berniukų, kurie mirtų apie tai galvodami.

Dabar, žvelgiant į praeitį, jo mėgstamiausia kova buvo Kova Numeris Penki prieš aukštą, tvirtą, liemeningą vaikį, vardu Valteris Kugleris. Jiems buvo penkiolika. Valteris laimėjo visus keturis ankstesnius jų susidūrimus, bet šį kartą Maksas jautė kažin ką kitokio. Jame tekėjo naujas kraujas — pergalės kraujas: jis galėjo ir gąsdinti, ir sužadinti.

Aplink juos, kaip visada, susispietė siauras ratas. Po kojomis nešvari žemė. Šypsenos buvo beveik įsikabinusios į žvelgiančius veidus.

Purvini pirštai spaudė pinigus, o šūksniai ir riksmai kupini tokio gyvybingumo, kad daugiau nebuvo nieko, tik tai.

Dieve, ten tryško toks džiaugsmas ir tokia baimė, toks nuostabus sujudimas.

Abu kovotojus gniaužė akimirkos įtampa, veidai kaupini išraiškos, kurią didino viso to reikšmingumas. Plačiai atmerktų akių susikaupimas.

Kokią minutę išmėginę vienas kitą, jie pradėjo judėti artyn vienas kito ir labiau rizikuoti. Galiausiai tai buvo gatvės muštynės, o ne valandą trunkanti kova dėl titulo. Jie neturėjo visos dienos.

— Pirmyn, Maksai! — šaukė vienas jo draugų. Tarp žodžių nebuvo nė vieno atokvėpio. — Pirmyn, Maksi Taksi, prispaudei jį, prispaudei jį, žyduk, prispaudei jį, prispaudei jį!

Mažas vaikis su švelniais plaukų kuokštais, sugurinta nosimi ir klampiomis akimis, Maksas buvo visa galva žemesnis už priešininką.

Jo kovos stilius buvo visiškai negrakštus, visas persilenkęs, besistumiantis priekin, greitai smūgiuojantis Kugleriui į veidą. Kitas berniukas, aiškiai stipresnis ir labiau įgudęs, laikėsi tiesiai, svaidėsi smūgiais, nuolat pataikydavusiais Maksui į skruostus ir smakrą.

Maksas ir toliau puolė.

Net priėmęs daugybę smūgių ir bausmių jis toliau judėjo pirmyn. Kraujas nudažė jo lūpas. Jis greitai išdžius jam ant dantų.

Kai jį pakirto, pasigirdo garsus kauksmas. Pinigai beveik pakeitė rankas.

Maksas atsistojo.

Prieš jam pakeičiant taktiką ir prisiviliojant Valterį Kuglerį kiek arčiau, nei šis norėjo, jį partrenkė dar kartą. Atsidūręs arti Maksas galėjo trumpai ir staigiai smūgiuoti jam į veidą. Pataikė. Tiesiai į nosį.

Kugleris, staiga apakintas, nušliurino atbulas, ir Maksas griebėsi progos. Jis nusekė jį į dešinę, trenkė jam dar kartą ir atvėrė jį smūgiu, sulindusiu jam į šonkaulius. Jį pribaigusi dešinė ranka nusileido jam ant smakro.

Valteris Kugleris gulėjo ant žemės, jo šviesius plaukus nubarstė purvas. Kojos buvo praskėstos kaip V raidė. Krištolinės ašaros nusruvo oda, nors jis neverkė. Ašaras iš jo išpliekė.

Ratas skaičiavo.

Jie visada skaičiuodavo, dėl visa pikta. Balsai ir skaičiai.

Buvo paprotys po kovos pralaimėtojui pakelti nugalėtojo ranką. Kai galiausiai Kugleris atsistojo, jis niūriai priėjo prie Makso Vandenburgo ir iškėlė į orą jo ranką.

— Dėkui, — pasakė jam Maksas.

Kugleris pasiūlė įspėjimą. „Kitą kartą tave užmušiu“.

Iš viso per kelerius kitus metus Maksas Vandenburgas ir Valteris Kugleris kovojo trylika kartų. Valteris visada siekė atkeršyti už tą pirmą pergalę, kurią Maksas iš jo atėmė, o Maksas siekė pakartoti savo šlovės akimirką. Galiausiai rezultatas buvo 10:3 Valterio naudai.

Jie kovojo vienas su kitu iki 1933 metų, kai sulaukė septyniolikos. Nenoromis jaučiama pagarba peraugo į nuoširdžią draugystę, ir poreikis kovoti juos apleido. Abu turėjo darbus, kol Maksą kartu su kitais žydais 35 metais išmetė iš Jedermann Engineering fabriko. Tai buvo prieš pat išeinant Niurnbergo įstatymams, uždraudusiems žydams turėti Vokietijos pilietybę ir vokiečiams ir žydams tuoktis tarpusavyje.

— Jėzau, — pasakė Valteris vieną vakarą jiems susitikus ties tuo mažu kampu, ties kuriuo jie kovodavo. — Tai bent buvo laikai, ar ne? Viso šito tada nebuvo. — Jis atgalia ranka pliaukštelėjo per žvaigždę ant Makso rankovės. — Dabar negalėtume taip kovoti.

Maksas nesutiko.

— Galėtume. Negali vesti žydės, bet nėra įstatymo, draudžiančio su žydų muštis.

Valteris nusišypsojo.

— Veikiausiai esama už tai apdovanojančio įstatymo — jei tik laimi.

Kelerius kitus metus vienas kitą jie matydavo geriausiu atveju kartkartėmis. Maksą kartu su likusiais žydais nuolat atmesdavo ir trypdavo, o Valteris prapuolė savo darbe. Spaustuvėje.

Jei jūs iš tų, kuriems įdomu, taip, per tuos metus buvo kelios merginos. Viena vardu Tania, kita Hildė. Nė viena jų neliko ilgam. Nebuvo laiko, veikiausiai dėl netikrumo ir augančios priespaudos. Maksas turėjo naršyti darbo. Ką jis galėjo toms merginoms pasiūlyti? 1938 metais jau buvo sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų tapti dar sunkesnis.

Tada atėjo lapkričio 9-oji. Kristallnacht. Sudužusio stiklo naktis.

Kaip tik šis įvykis sunaikino tokią daugybę jo tautiečių žydų, bet jis pasirodė esąs Makso išsigelbėjimo akimirka. Jam buvo dvidešimt dveji.

Daug žydų įstaigų buvo chirurgiškai naikinamos ir grobstomos, kai ant buto durų pasigirdo krumplių barškenimas. Maksas kartu su teta, motina, pusbroliais ir jų vaikais buvo susigrūdę svetainėje.

Aufmachen!

Šeima stebėjo vienas kitą. Buvo didelė pagunda išsilakstyti į kitus kambarius, bet baimingumas yra keistas dalykas. Jie negalėjo pajudėti.

Vėl. „Atidarykite!“

Izaokas atsistojo ir nuėjo prie durų. Medis buvo gyvas, vis dar gaudė nuo ką tik sulauktų dūžių. Jis pažvelgė atgal į baimės apnuogintus veidus, pasuko užraktą ir atidarė duris.

Kaip ir tikėjosi, tai buvo nacis. Vilkintis uniformą.

„Niekada.“

Tai buvo pirmoji Makso reakcija. Jis įsitvėrė motinai ir Sarai, arčiausiai stovėjusiai pusseserei, į rankas.

— Aš neisiu. Jei negalime eiti visi, aš irgi neinu.

Jis melavo.

Kai likusieji šeimos nariai jį išstūmė, palengvėjimas spurdėjo jame it nešvankumas. Tai buvo kažkas, ko jausti nenorėjo, bet vis tiek jautė jį su tokiu pasimėgavimu, kad norėjo apsivemti. Kaip taip galėjo? Kaip taip galėjo?

Bet jautė.

— Nieko neimk, — pasakė jam Valteris. — Tik ką vilki. Duosiu tau visa kita.

— Maksai. — Tai buvo jo motina.

Iš stalčiaus ji ištraukė seną lapelį popieriaus ir įbruko jam į švarko kišenę. „Jei kada nors...“ Suėmė jį paskutinį kartą, už alkūnių. „Tai gali būti paskutinė tavo viltis.“

Jis pažvelgė į senstantį jos veidą ir pabučiavo ją, labai stipriai, į lūpas. „Eime.“ Valteris traukė jį, kol likusieji šeimos nariai tarė atsisveikinimo žodžius ir davė jam pinigų bei keletą vertingų daiktų.

„Ten tvyro chaosas, ir chaosas yra tai, ko mums reikia.“

Jie išėjo nesidairydami atgal.

Tai jį kankino.

Jei tik išeidamas iš buto būtų atsisukęs paskutinį kartą pažvelgti į šeimą. Galbūt tuomet kaltė nebūtų buvusi tokia sunki. Jokio paskutinio atsisveikinimo.

Jokio paskutinio akių susikabinimo.

Nieko, tik išėjimas.

Kitus dvejus metus jis slapstėsi tuščiame sandėlyje. Jis buvo pastate, kuriame ankstesniais metais dirbo Valteris. Buvo labai mažai maisto. Buvo gausybė įtarimų. Likusieji pinigų turintys kaimynystėje gyvenantys žydai emigravo. Pinigų neturintys žydai irgi bandė, bet jiems nekaip sekėsi. Makso šeima papuolė į pastarąją kategoriją. Valteris retkarčiais, taip nepastebimai, kaip tik galėjo, užsukdavo pažiūrėti, kaip jiems einasi. Vieną popietę, kai jis apsilankė, duris atidarė kažkas kitas.

Kai Maksas išgirdo šią žinią, jam atrodė, lyg jo kūnas būtų sugniaužtas į kamuolį, tarsi klaidomis nusėtas puslapis. Kaip šiukšlė.

Vis dėlto kiekvieną dieną jis, bjaurėdamasis ir dėkingas, įstengdavo išsiraizgyti ir išsitiesinti. Sumaigytas, bet kažkaip nesudraskytas į gabalus.

Įpusėjus 1939 metams, kai buvo praėję tik šeši slapstymosi mėnesiai, jie nusprendė imtis kitokių veiksmų. Ištyrinėjo lapelį popieriaus, kuris buvo įteiktas Maksui visus apleidžiant. Taip, apleidžiant, ne tik išsigelbėjant. Į tai savo palengvėjimo groteskiškume žvelgė

*** Vienas vardas, vienas adresas ***

Hansas Hubermanas Himelio gatvė 33, Molchingas.

— Viskas blogėja, — pasakė Valteris Maksui. — Dabar bet kuriuo metu jie gali mus rasti. — Buvo daug gūžimosi tamsoje. — Mes nežinome, kas gali nutikti. Mane gali pričiupti. Tau gali reikėti rasti tą vietą... Pernelyg bijau prašyti pagalbos iš ko nors čia. Jie gali mane įduoti. — Buvo tik viena išeitis. — Nuvyksiu ten ir susirasiu šį žmogų. Jei jis virto naciu — tai labai tikėtina — tiesiog apsisuksiu. Tuomet bent jau žinosime, richtig?

Maksas atidavė jam paskutinius pfenigus kelionei, ir po kelių dienų, kai Valteris grįžo, jie apsikabino, ir tada jis sulaikė kvėpavimą:

— Na?

Valteris linktelėjo:

— Su juo viskas gerai. Jis vis dar groja tuo akordeonu, apie kurį tau pasakojo motina — tavo tėvo. Jis nėra partijos narys. Jis davė man pinigų. — Tuo metu Hansas Hubermanas tebuvo sąrašas. — Jis gan neturtingas, vedęs, ir yra vaikas.

Tai dar labiau pakurstė Makso dėmesingumą.

— Kokio amžiaus?

— Dešimties. Negali turėti visko.

— Taip. Vaikai daug šneka.

— Mums ir taip pasisekė.

Kurį laiką sėdėjo tyloje. Ją sutrikdė Maksas.

— Jis turbūt jau manęs nekenčia, a?

— Nemanau. Jis davė man pinigų, argi ne? Jis pasakė, pažadas yra pažadas.

Po savaitės atėjo laiškas. Hansas pranešė Valteriui Kugleriui, kad, kada tik galės, bandys atsiųsti galinčių pagelbėti daiktų.

Tarp jų buvo vieno puslapio Molchingo ir Didžiojo Miuncheno žemėlapis, taip pat tiesus kelias nuo Pasingo (patikimesnės traukinių stoties) iki priekinių jo durų. Paskutiniai žodžiai jo laiške buvo aiškūs.

Būk atsargus.

Įpusėjus 1940 metų gegužei, atvyko Mein Kampf su prie vidinio viršelio lipnia juosta priklijuotu raktu.

Tas žmogus genijus, nusprendė Maksas, bet galvodamas apie kelionę į Miuncheną vis dar virpėdavo. Aišku, jis kartu su kitais susijusiais asmenimis troško, kad keliauti visai nebūtų reikėję.

Ne visada gaunate tai, ko trokštate.

Ypač nacistinėje Vokietijoje.

Vėl prabėgo kiek laiko.

Karas išsiplėtė.

Maksas ir toliau slapstėsi nuo pasaulio kitame tuščiame kambaryje.

Iki neišvengiamo. Valteriui pranešė, kad jis siunčiamas į Lenkiją tęsti Vokietijos vyresnybės tiek prieš lenkus, tiek prieš žydus įtvirtinimo. Viena nebuvo daug geriau nei kita. Laikas atėjo.

Maksas nukeliavo į Miuncheną ir Molchingą ir dabar sėdėjo nepažįstamojo virtuvėje, prašydamas trokštamos pagalbos ir kentėdamas pasmerkimą, kurio jautėsi nusipelnęs.

Hansas Hubermanas pakratė jam ranką ir prisistatė.

Tamsoje paruošė kavos.

Mergaitė buvo išėjusi jau prieš kurį laiką, bet dabar prie atvykėlio prisiartino dar kiti žingsniai.

Nežinoma korta.

Tamsoje visi trys buvo visiškai pavieniai. Jie visi spoksojo. Prabilo tik moteris.