Frau Holtzapfel pasiūlymas

Ryte buvo apžiūrinėjama padaryta žala. Žuvusiųjų nebuvo, tačiau du daugiabučiai namai buvo sumažinti iki griuvėsių piramidės, o Rudžio mėgstamiausiame Hitlerio jaunimo stadione žiojėjo milžiniška duobė. Jos pakraščiuose susirinko kone pusė miesto gyventojų. Žmonės mėgino išmatuoti jos gylį, norėdami palyginti su savo rūsiais, o keletas berniukų ir mergaičių į ją spjaudė.

Rudis stovėjo greta Lizelės.

— Atrodo, jiems dar kartą teks jį tręšti.

Keletas kitų savaičių buvo ramios, todėl gyvenimas beveik grįžo į įprastas vėžes. Vis dėlto visų jų link žygiavo du svarbūs įvykiai.

*** Dviguba spalio šventė ***

1. Ponios Holtzapfel rankos.

2. Žydų paradas.

Jos raukšlės prilygo liežuvavimui. Balsas buvo panašus į mušimą lazda.

Tai, kad jie išvydo ją pro svetainės langą, buvo tikra sėkmė, mat jos krumpliai į duris beldė stipriai ir ryžtingai. Jos apsilankymas nebuvo dėl malonumo.

Lizelė išgirdo vienintelius ją bauginusius žodžius.

— Eik ir įleisk ją, — paliepė motina, ir puikiai žinodama, kad geriausia būtų paklusti, mergaitė padarė, kas pasakyta.

— Ar tavo motina namie? — pasiteiravo ponia Holtzapfel. Iš penkiasdešimties metų senumo vielos išlankstyta moters figūra stovėjo ant viršutinio prieangio laiptelio ir nuolat žvilgčiojo į gatvę. — Ar toji kiaulė, tavo motina, šiandien čia yra?

Atsigręžusi Lizelė šūktelėjo.

*** Vokiškas žodis nr. 5 ***

Gelegenheit — galimybė: proga pažangai ar progresui.

Giminingi žodžiai: perspektyva, palankios sąlygos, lūžis.

Neilgai trukus, Lizelei už nugaros jau stovėjo Roza.

— Ko tau čia prireikė? Ar ir mano virtuvės grindis nori apspjauti?

Ponia Holtzapfel nesitraukė nė per žingsnį.

— Ar šitaip sveikiniesi su kiekvienu, kas tik pasirodo ant tavo slenksčio? Tikra kaliausė.

Lizelė stebėjo šią sceną. Nelaimei, ji pakliuvo tiesiai tarp dviejų besiriejančių moterų. Patraukusi ją iš kelio, Roza dar kartą paklausė:

— Na, tai pasakysi man, ko čia atėjai, ar ne?

— Turiu tau pasiūlymą, — dar kartą žvilgtelėjusi gatvėn, tarė ponia Holtzapfel.

— Nejaugi? — Roza perkėlė svorį ant kitos kojos.

— Ne, ne tau, — nutraukė ji Rozą ir nukreipė žvilgsnį į Lizelę. — Tau.

— Tai kodėl liepei pakviesti mane?

— Man reikia bent jau tavo sutikimo.

„O, šventoji Marija, — mąstė pati sau Lizelė. — Šito man tik ir trūko. Ko, po šimts, Holtzapfel galėtų iš manęs norėti“?

— Man patiko ta knyga, kurią skaitei slėptuvėje.

„Ne. Jos tu negausi“. Lizelė buvo tuo tikra.

— Taip?

— Tikėjausi slėptuvėje išgirsti daugiau, bet atrodo, kad kurį laiką būsime saugūs, — kalbėjo ji toliau, atmesdama pečius ir ištiesindama vielą nugaroje. — Todėl norėčiau, kad ateitum pas mane į namus ir man paskaitytum.

— Na tu ir akiplėša, Holtzapfel, — Roza mėgino nuspręsti, įsiusti ar ne. — Jei manaisi galinti...

— Liausiuos spjaudžiausi į tavo duris, — pertraukė ji Rozą. — Ir atiduosiu savo kavos davinį.

Roza nusprendė numalšinti pyktį.

— Ir šiek tiek miltų?

— Ką? Gal tu žydė? Tik kavos. Galėsi ją išmainyti į miltus kur kitur.

Viskas buvo nuspręsta.

Tik niekas neatsižvelgė į Lizelę.

— Puiku, tuomet sutarta.

— Mama?

— Tylėk, Saumensch. Eik ir atsinešk knygą, — paliepė motina ir atsigręžė į ponią Holtzapfel. — Kokios dienos tau tinka?

— Pirmadienis ir penktadienis, ketvirtą valandą. Ir šiandien, tuojau pat.

Lizelė klusniai nužingsniavo į gretimais esantį ponios Holtzapfel būstą, kuris buvo kone veidrodinis Hubermanų namo atspindys. Galbūt šiek tiek erdvesnis.

Jai prisėdus prie virtuvinio stalo, frau Holtzapfel įsitaisė priešais ją, nusigręžusi į langą.

— Skaityk, — paliepė ji.

— Antrą skyrių?

— Ne, aštuntą. Žinoma, kad antrą! O dabar pirmyn, kol neišmečiau tavęs lauk.

— Taip, ponia Holtzapfel.

— Nesuk galvos dėl mandagumų. Verčiau atsiversk knygą. Juk neturime visos dienos.

„Dieve brangus, — galvojo Lizelė. — Štai man ir bausmė už visas tas vagystes. Galiausiai atėjo atpildo metas.“

Paskaičiusi keturiasdešimt penkias minutes, ji baigė antrąjį skyrių ir ant stalo priešais save išvydo maišelį kavos.

— Dėkoju, — tarė moteris. — Tai įdomus pasakojimas, — nusisukusi į viryklę pridūrė ji ir pradėjo skusti bulves. — Ar tu vis dar čia? — nė neatsigręžusi paklausė ji.

Lizelė suprato tai kaip užuominą nešdintis.

— Danke schon, frau Holtzapfel.

Prie durų pastebėjusi keletą įrėmintų dviejų uniformuotų vaikinų nuotraukų, ji dar pridūrė Heil Hitler, o ištiesta jos ranka buvo matyti net virtuvėje.

— Taip, — ponia Holtzapfel didžiavosi ir bijojo. Du sūnūs Rusijoje. — Heil Hitler. — Ji paliko vandenį virti ir, sukaupusi visą mandagumą, keletą žingsnių palydėjo Lizelę iki paradinių durų. — Bis morgen?

— Taip, frau Holtzapfel. Iki rytojaus, — kita diena buvo penktadienis.

Lizelė apskaičiavo, kad iki žydų varymo Molchingo gatvėmis jai dar buvo likę keturi skaitymo susitikimai su ponia Holtzapfel.

Žydus vedė į Dachau koncentracijos stovyklą.

Vadinasi, dar dvi savaitės, vėliau rūsyje rašė ji. Dvi savaitės pasauliui pakeisti ir keturiolika dienų jam sunaikinti.