Anarchisto kostiumų kolekcija

*** Himelio gatvė 35, gruodžio 24-oji ***

Išvykus abiem tėvams, Štaineriai pakvietė į svečius Rozą ir Trudę Huberman bei Lizelę. Joms atvykus, Rudis vis dar tvarkosi savo drabužius.

Jis pažvelgia į Lizelę, ir jo veide šmėsteli vos pastebima šypsena.

Dangus 1942-ųjų metų Kalėdoms nepagailėjo sniego. Lizelė daugybę kartų perskaitė „Žodžių barstytoją“, pradėdama nuo paties pasakojimo apie ją, baigdama eskizais ir juos lydinčiais komentarais. Kalėdų išvakarėse ji priėmė sprendimą dėl Rudžio. Na ir kas, kad metas vėlus.

Prieš pat sutemstant ji nužingsniavo iki kaimyninių durų ir pranešė turinti jam Kalėdų dovaną.

Pažvelgęs į mergaitės rankas ir šonus, jis paklausė:

— Na, tai kur, po galais, ji yra?

— Et, tuomet pamiršk ją.

Tačiau Rudis suprato. Jis jau buvo matęs šią veido išraišką. Riziką nujaučiančios akys ir drėkstantys pirštai. Jis uoste užuodė nuo Lizelės dvelkiantį vagystės aromatą.

— Šita dovana, — svarstė jis. — Tu jos dar neturi, tiesa?

— Ne.

— Ir neketini jos pirkti, ar ne?

— Žinoma, kad ne. Nejau manai, kad turiu bent grašį kišenėje?

Snaigės vis dar leidosi iš dangaus. Palei veją ledas buvo suskeldėjęs it stiklas.

— Ar turi raktą? — pasiteiravo ji.

— Kokį raktą?

Tačiau Rudžiui neprireikė daug laiko susivokti. Jis pradingo namo gilumoje ir netrukus vėl pasirodė tarpdury. Jis tarė Viktoro Kėmelio žodžiais:

— Laikas eiti apsipirkti.

Besileidžianti tamsa išryškino bažnyčią Kalėdų proga uždarytoje Miuncheno gatvėje. Lizelė žengė sparčiai, stengdamasi neatsilikti nuo savo išstypėlio kaimyno. Pagaliau jie pasiekė reikiamos krautuvės vitriną. STEINER — SCHNEIDERMEISTER. Per prabėgusias savaites vitriną spėjo padengti plonas purvo sluoksnis. Kitoje lango pusėje manekenai stovėjo tarsi prabėgančio laiko liudytojai. Jie atrodė rimti ir absurdiškai stilingi. Jausmo, tarsi jie viską stebėtų, nusikratyti nebuvo lengva.

Rudis pasirausė kišenėje.

Buvo Kūčių vakaras.

Jo tėvas buvo kažkur netoli Vienos.

Berniukas buvo tikras, kad tėvas neprieštaraus dėl jų apsilankymo jo numylėtoje krautuvėje. To reikalavo aplinkybės.

Durys nesunkiai atsidarė, ir jie įėjo vidun. Rudis instinktyviai paspaudė šviesos jungiklį, tačiau elektra jau buvo išjungta.

— Gal turi žvakę?

— Aš jau atsinešiau raktą. Be to, juk tai buvo tavo mintis, — suirzo Rudis.

Šios diskusijos įkarštyje Lizelė netikėtai užkliuvo už nelygumo grindyse. Jai įkandin parklupo ir vienas iš manekenų. Ji kliudė jo ranką ir išvertė nelaimėlį iš stovo tiesiai ant savęs.

— Nuimk nuo manęs tą daiktą! — suriko ji.

Manekenas subyrėjo į keturias dalis. Galva ir kūnas, kojos ir dvi paskiros rankos. Išsilaisvinusi Lizelė atsistojo ir iškošė:

— Jėzau, Marija.

Paėmęs vieną manekeno ranką, Rudis patapšnojo Lizelei per petį. Persigandusi ji atsigręžė, o šis ją draugiškai ištiesė:

— Malonu susipažinti.

Keletą minučių jie klajojo siaurais krautuvės praėjimais. Rudis pasuko prekystalio link. Užkliuvęs už tuščios dėžės ir parvirtęs, jis aiktelėjo, nusikeikė ir nusvirduliavo išėjimo link.

— Tai juokinga, — tarė jis. — Palauk čia minutėlę.

Ant kelių laikydama manekeno ranką, Lizelė sėdėjo ir laukė, kol Rudis grįžo su degančiu žibintu iš bažnyčios.

Jo veidą supo šviesos apskritimas.

— Tai kurgi toji dovana, apie kurią šitiek gyreisi? Geriau jau tai nebūtų vienas iš tų keistų manekenų.

— Atnešk čia žibintą.

Rudžiui pasiekus tolimąjį skyrių kairėje krautuvės dalyje, viena ranka Lizelė perėmė žibintą, kita tuo pat metu braukdama per kabančius kostiumus. Ištraukusi vieną, ji tuojau pakabino jį atgal ir pakeitė kitu.

— Vis dar per didelis.

Dar po poros mėginimų prieš Rudžio Štainerio akis ji iškėlė tamsiai mėlyną kostiumą.

— Ar šis atrodo tavo dydžio?

Kol Lizelė sėdėjo tamsoje, Rudis matavosi kostiumą už vienos iš uždangų. Buvo matyti tik nedidelis šviesos apskritimas ir besirengiantis šešėlis.

Grįžęs jis iškėlė žibintą, kad Lizelė galėtų jį apžiūrėti. Išlaisvintas iš už uždangos, aukštas šviesos stulpas išryškino dailų kostiumą. Po juo matėsi purvini Rudžio marškiniai ir nudėvėti batai.

— Na? — paklausė jis.

Lizelė vis dar apžiūrinėjo jį. Sukdama aplink berniuką ratus, ji gūžčiojo pečiais.

— Neblogai.

— Neblogai! Atrodau kur kas geriau nei vien tik neblogai.

— Netinka batai. Ir tavo veidas.

Apsimesdamas įpykęs, Rudis pastatė žibintą ant prekystalio ir ėmė artintis prie jos. Lizelė buvo priversta sau pripažinti, kad ją suėmė jaudulys. Su palengvėjimu ir nusivylimu stebėjo, kaip Rudis užkliuvo ant sudarkyto manekeno ir parvirto.

Gulėdamas ant grindų, jis juokėsi.

Tuomet stipriai užsimerkė.

Lizelė nuskubėjo prie jo.

Keturpėsčia ji pasilenkė prie berniuko.

Pabučiuok jį, Lizele, pabučiuok jį.

— Rudi, ar tau viskas gerai? Rudi?

— Ilgiuosi jo, — išsitiesęs ant grindų, pratarė jis.

— Frohe Weihnachten, — atsakė Lizelė, padėdama jam atsistoti ir pasitaisyti kostiumą. — Laimingų šventų Kalėdų.