Trys kvaili Rudžio Štainerio poelgiai

*** Tikrasis genijus — Rudis Štaineris ***

1. Jis nušvilpė didžiausią bulvę iš vietinio maisto prekių pardavėjo Mamerio.

2. Užsipuolė Francą Doičerį Miuncheno gatvėje.

3. Apskritai nustojo lankytis Hitlerio jaunimo susibūrimuose.

Pirmojo Rudžio poelgio trūkumas buvo godumas. Tai įvyko vieną paprastą, nuobodžią 1941-ųjų lapkričio vidurio popietę.

Iki tol jis sukosi tarp prekių talonais nešinų moterų ganėtinai puikiai, netgi, drįsčiau sakyti, įkvėptas kriminalinio genialumo. Jo apskritai beveik niekas nepastebėjo.

Tačiau, kad ir koks nepastebimas jis buvo, jam pasisekė nugvelbti pačią didžiausią bulvę dėžėje, kurią stebėjo ne vienos eilėje stovėjusių pirkėjų akys. Visi jie matė išnyrant trylikamečio kumštį ir Nugriebiant bulvę. Visas choras apkūnių Helgų tuojau pat bedė į jį pirštu, o Tomas Marneris pasileido atsiimti purvinos daržovės.

— Meine Erdapfel! — Sušuko jis. — Mano žemės obuoliai.

Bulvė vis dar patogiai ilsėjosi Rudžio delnuose (vienu jos išlaikyti negalėjo), moterims tarsi būriui imtynininkų spiečiantis aplink jį. Jis privalėjo akimirksniu sukurpti pasiteisinimą.

— Mano šeima, — pradėjo aiškinti Rudis. Kaip tik tą akimirką iš jo nosies ėmė tekėti perregimo skysčio srovelė, o jis nė neketino jos nubraukti dėl įtikinamesnio įvaizdžio. — Mes visi badaujame. Mano sesei reikėjo naujo palto. Senąjį iš jos pavogė.

Marneris nebuvo kvailys. Vis dar gniauždamas Rudžio apykaklę jis tarė:

— Ir tu ketini ją aprengti šita bulve?

— Ne, pone, — jis skersai pažvelgė į vieną savo baudėjo akį. Marneris buvo apkūnus vyriškis, kurio akys priminė dvi kulkos pervertas skylutes. Jo dantys grūdosi burnoje nelyginant futbolo sirgalių minia. — Visus savo maisto talonus mes iškeitėme į paltą jau prieš tris savaites ir dabar neturime ko valgyti.

Vienoje rankoje laikydamas už sprando Rudį, o kitoje — bulvę, prekeivis sušuko žmonai tą bauginantį žodį:

— Polizei.

— Ne, — maldavo Rudis, — prašau. — Vėliau jis pasakos Lizelei, kad nė truputėlio neišsigando, tačiau esu tikras, kad tą akimirką jo širdis nusirito į kulnus. — Tik ne policiją. Prašau, tik ne policiją.

— Polizei, — nejudėdamas iš vietos pakartojo Marneris, laikydamas besimuistantį su oru kovojantį berniuką.

Tą popietę eilėje taip pat stovėjo mokytojas ponas Linkas. Jis buvo vienas iš tų nedaugelio mokytojų mokykloje, nepriklausančių kunigams ar vienuoliams. Pastebėjęs jį, Rudis pažvelgė jam į akis.

— Pone Linkai, — tai buvo paskutinė jo viltis. — Pone Linkai, prašau, pasakykite jam. Papasakokite, koks neturtingas esu.

Prekeivis pažvelgė į mokytoją klausiamu žvilgsniu.

Žengęs žingsnį pirmyn, ponas Linkas prakalbo:

— Taip, pone Mameri. Šitas berniukas iš tiesų neturtingas. Jis gyvena Himelio gatvėje. — Minia, kurios didžiąją dalį sudarė moterys, ėmė šnabždėtis, mat visi žinojo, kad Himelio gatvė toli gražu ne buvo idiliško Molchingo gyvenimo pavyzdys. Gyventojai tą miesto dalį laikė sąlyginai varginga. — Jis turi septynetą brolių ir seserų.

Aštuoni!

Rudis stengėsi nuslėpti šypsnį, nors nuo kabliuko dar nebuvo nukabintas. Tačiau dabar dėl jo bent jau melavo mokytojas. Kažkokiu būdu jis sugebėjo Štainerių šeimą pagausinti trimis vaikais.

— Dažnai jis pasirodo mokykloje nevalgęs pusryčių.

Moterų minioje vėl pasigirdo šnabždesiai. Tai buvo tarsi dar vienas ant situacijos užteptas dažų sluoksnis, suteikęs jai šiek tiek daugiau įspūdingumo ir tikroviškumo.

— Ar norite pasakyti, kad dėl to turėčiau leisti jam vogti mano bulves?

— Pačią didžiausią! — suriko viena moteris.

— Tylos, frau Mečing, — perspėjo ją Marneris, ir ši tučtuojau nurimo.

Iš pradžių visų dėmesys buvo nukreiptas į Rudį ir jo sprandą. Vėliau jis ėmė šokinėti nuo Rudžio prie bulvės, prie Mamerio — nuo atrodančio geriausiai iki prasčiausiai — tačiau taip ir liko paslaptis, kas privertė prekeivį pasigailėti Rudžio.

Ar tai buvo apgailėtina berniuko prigimtis?

Pono Linko orumas?

Ponios Mečing susierzinimas?

Kad ir kas tai buvo, Marneris numetė bulvę atgal į krūvą ir ištempė Rudį iš savo parduotuvės. Apdovanojęs berniuką stipriu dešinio bato spyriu, jis pagrasino:

— Kad daugiau čia nesirodytum.

Pro vitrinos stiklą Rudis stebėjo, kaip Marneris grįžo už prekystalio, pasirengęs aptarnauti kitą pirkėją.

— Įdomu, kurios gi bulvės paprašysite jūs, — sarkastiškai tarė jis, viena akimi vis dar dairydamasis berniuko.

Tai buvo dar viena nesėkmė Rudžio sąskaitoje.

Antrasis Rudžio žygdarbis buvo toks pat kvailas, tik dėl visai kitų priežasčių. Po jo Rudis liko su mėlyne paakyje, skilusiais šonkauliais ir patrumpintais plaukais.

Kaip visada, Hitlerio jaunimo susibūrimuose Tomiui Miuleriui ir toliau nesisekė, o Francas Doičeris tik ir laukė Rudžio įsikišimo. Ilgai laukti neteko.

Tuo metu, kai kiti nuėjo į vidų mokytis taktikos, Rudžiui su Tomiu buvo paskirta dar viena visapusiška treniruotė. Bėgdami šaltame ore, pro langą jie stebėjo šiluma besimėgaujančias galvas ir pečius. Net jiems pagaliau prisijungus prie likusios grupės, treniruotės dar nebuvo baigtos. Susmukęs kampe ir krapštydamas purvą nuo savo rankovės, Rudis išgirdo Franco į jį nukreiptą mėgstamiausią Hitlerio jaunimo organizacijos klausimą.

— Kada gimė mūsų fiureris Adolfas Hitleris?

— Atsiprašau? — pažvelgė aukštyn Rudis.

Klausimas buvo pakartotas, o kvailelis Rudis Štaineris, kuo puikiausiai žinodamas, jog tai buvo 1889-ųjų balandžio 2o-oji, pateikė Kristaus gimimo datą. Lyg to dar būtų maža, jis paminėjo ir Betliejų.

Francas patrynė delnais.

Nieko gera nežadantis ženklas.

Priėjęs prie Rudžio, jis paliepė jam skuosti lauk ir apibėgti dar keletą ratų.

Rudis visus juos bėgo vienas, o po kiekvieno rato jo ir vėl buvo klausiama fiurerio gimimo datos. Teisingam atsakymui jam prisireikė apibėgti septynis ratus.

Didžioji bėda jį ištiko po kelių dienų, pasibaigus susibūrimui.

Rudis pastebėjo Doičerį su keletu bičiulių žingsniuojant Miuncheno gatve ir pajuto nenumaldomą poreikį sviesti į jį akmenį. Stebėčiausi, jei nepaklaustumėte, ką, po galais, jis sau manė. Atsakymas veikiausiai būtų — visiškai nieko. Jis pats tikriausiai būtų paaiškinęs, kad tą akimirką pasinaudojo Dievo duota teise į kvailumą. Arba tai, arba vien išvydęs Francą Doičerį jis pajuto troškimą sunaikinti save.

Akmuo atsitrenkė į Doičerio stuburą, nors ir ne taip smarkiai, kaip Rudis tikėjosi. Atsigręžęs Francas stačiai nušvito išvydęs jį, stovintį su Lizele, Tomiu ir mažąja Tomio sesute Kristina.

— Bėkim, — paragino jį Lizelė, tačiau Rudis liko stovėti kaip įbestas.

— Dabar mes ne Hitlerio jaunimo susibūrime, — tarstelėjo jis. Vyresni berniukai grėsmingai artinosi. Lizelė drauge su trūkčiojančiu Tomiu ir smulkute Kristina liko stovėti greta savo bičiulio.

— Pone Štaineri, — pareiškė Francas, prieš pakeldamas jį ir sviesdamas ant grindinio.

Tai, kad Rudis atsistojo, tik dar labiau įsiutino Doičerį. Jis parbloškė jį ant grindinio antrą kartą ir įrėmė savo kelį į jo šonkaulius.

Rudis ir vėl pakilo, priversdamas vyresnių berniukų būrį pasišaipyti iš savo draugo. Tai Rudžiui nežadėjo nieko gera.

— Nejau nesugebi priversti jo tai pajusti? — prabilo aukščiausias iš jų. Jo akys tarsi pats dangus buvo mėlynos ir šaltos, o žodžiai tuojau pat įkvėpė Francą. Jis buvo pasiryžęs parblokšti Rudį žemėn ir priversti jį ten gulėti.

Vis didesnei miniai buriuojantis aplink juos, Rudis užsimojo į Franco Doičerio pilvą, tačiau smūgis pasirodė netaiklus. Tuo pat metu jis pajuto kumščio smūgio sukeltą karštį po kairiąja akimi. Aplink pasipylė žiežirbos, ir jis atsidūrė ant žemės greičiau nei sugebėjo tai suvokti. Po pirmojo smūgio tuojau buvo antras, ir Rudis jautė, kaip mėlynė po akimi tuojau pat iš gelsvos virto į mėlyną ir juodą. Trys deginančio skausmo sluoksniai.

Vis gausėjanti minia akylai stebėjo, ar Rudis nemėgins keltis dar kartą. Jis nejudėjo. Šįkart liko ant šaltos permirkusios žemės, jausdamas drėgmę geriantis į drabužius ir plintant ant odos.

Akyse vis dar mirguliuojančios žiežirbos sukliudė jam laiku pastebėti, kad Francas prisiartino ir dabar stovi ties ja su naujutėliu kišeniniu peiliuku rankoje, pasiruošęs pasilenkti ir jį papjauti.

— Ne! — sukliko Lizelė, tačiau išstypėlis ją sulaikė. Jos ausyje suskambo gilūs ir šalti jo žodžiai.

— Nesijaudink, — užtikrino jis mergaitę. — Jis to nepadarys. Jam neužteks drąsos.

Jis klydo.

Pamažu klaupdamasis, Francas pasilenkė prie Rudžio ir sušnabždėjo:

— Kada gimė mūsų fiureris? — kiekvieną žodį jis tarė raiškiai ir lėtai. — Nagi, Rudi, kada jis gimė? Juk gali man pasakyti, viskas gerai, nesijaudink.

O Rudis?

Ką gi jis atsakė?

Ar jo atsakymas buvo apdairus, o gal jis leido savo kvailumui nugramzdinti jį dar giliau į liūną?

Jis džiugiai pažvelgė į blyškiai melsvas Franco Doičerio akis ir atsakė:

— Velykų pirmadienį.

Po keleto sekundžių Franco peilis atsidūrė Rudžio plaukuose. Tai buvo antrasis kirpimas šiame Lizelės gyvenimo tarpsnyje. Žydo plaukai buvo nukirpti aprūdijusiomis žirklėmis. Jos geriausio draugo šukuosena patobulinta žvilgančiais peilio ašmenimis. Ji dar nebuvo sutikusi nė vieno žmogaus, mokėjusio už plaukų kirpimą.

O pats Rudis šiais metais jau buvo rijęs purvą, išsimaudęs trąšose, gavęs keletą antausių nuo jauno nusikaltėlio, o dabar susilaukė bene didžiausio malonumo — viešo pažeminimo Miuncheno gatvėje.

Didžioji jo ševeliūros dalis nesunkiai pasidavė aštriems ašmenims, tačiau sulig kiekvienu pjūviu keletas plaukelių laikydavosi iš paskutiniųjų, todėl būdavo išraunami su visomis šaknimis. Francui raunant Rudžio plaukus, šis jautė tvinkčiojant savo akį, o šonkaulius degant iš skausmo.

— Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų balandžio dvidešimtoji! — dėstė jam Francas. Kai jis nusivedė savo gaują tolyn, žiūrovų minia ėmė skirstytis, palikdama greta bičiulio tik Lizelę, Tomį ir Kristiną.

Rudis tyliai gulėjo ant žemės, leisdamas drėgmei skverbtis vis gilyn.

Galiausiai liko aptarti trečiąjį kvailą berniuko poelgį — Hitlerio jaunimo susibūrimų praleidinėjimą.

Jis nesiliovė juose lankęsis, vien tik norėdamas pademonstruoti Doičeriui jo nebijąs, tačiau praėjus keletui savaičių su organizacija nutraukė bet kokius ryšius.

Su pasididžiavimu vilkėdamas savo uniformą, jis paliko Himelio gatvę ir nužingsniavo tolyn, greta savęs vesdamasis ištikimąjį pavaldinį Tomį.

Užuot patraukę į Hitlerio jaunimo susibūrimą, jie išeidavo už miesto ribų, vaikštinėdavo palei Amperio upę, svaidydami vandenin akmenėlius ir didžiulius luitus, ir dažnai įsiveldavo į bėdą. Jis nepamiršdavo įtikinamai išpurvinti savo uniformos, siekdamas apkvailinti savo motiną bent jau iki tol, kol atkeliavo pirmasis laiškas. Štai tuomet jis ir išgirdo bauginantį kvietimą iš virtuvės.

Iš pradžių jo tėvai jį prigrasė. Jis ir toliau nelankė susibūrimų.

Jie maldavo jį dalyvauti organizacijos veikloje. Jis nesutiko.

Galiausiai reikiama kryptimi Rudį pastūmėjo atsiradusi galimybė įstoti į kitą padalinį. Tai buvo džiugu, mat, Rudžiui greitu metu nepasirodžius organizacijoje, Štainerių šeima būtų gavusi baudą už organizacijos nelankymą. Vyresnysis Rudžio brolis Kurtas pasiteiravo, ar šis neketina stoti į Fligerio padalinį, kuris specializavosi aviacijos ir pilotažo srityse. Didžiąją laiko dalį jaunuoliai praleisdavo konstruodami miniatiūrinius lėktuvų modelius, be to, čia nebuvo Franco Doičerio. Rudis sutiko, o prie jo prisijungė ir Tomis. Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kada idiotiškas Rudžio elgesys atnešė naudingų rezultatų.

Savo naujajame padalinyje paklaustas žymiojo klausimo apie fiurerį, Rudis šypsodamasis atsakydavo:

— 1889-ųjų balandžio 2o-oji, — ir tuoj pat Tomiui į ausį pašnibždėdavo kitą datą, pavyzdžiui, Bethoveno, Mocarto ar Štrauso gimimo dieną. Apie kompozitorius jiems teko mokytis mokykloje, ten, nepaisant akivaizdaus Rudžio kvailumo, jam sekėsi ganėtinai gerai.