Vagystės vartai

Pasilikusi ant bažnyčios laiptų palaukti tėčio, ji žiūrėjo į nebegyvą surinktų knygų krūvą ir nuo jos atklystančius pelenus. Viskas atrodė liūdnai. Oranžinės ir raudonos žarijos buvo tarsi išspjauti ledinukai, minia išsiskirstė. Ji matė, kaip išėjo frau Diler (labai patenkinta) ir Švilpis (baltais plaukais, nacių uniforma, tais pačiais numintais batais, pergalingai švilpaudamas). Liko tik tvarkdariai, ir netrukus neliks nė žymės, kad čia kas nors vyko.

Tačiau kvapas tvyrojo.

— Ką čia veiki? — paklausė tėtis, priėjęs prie bažnyčios laiptų.

— Labas, tėti.

— Laukiau tavęs priešais rotušę.

— Atsiprašau, tėti.

Jis atsisėdo šalia ir švelniai pataisė iš už ausies ištrūkusią Lizelės plaukų sruogą.

— Kas atsitiko, Lizele?

Ji atsiliepė ne iš karto. Skaičiavo, nors ir be to jau žinojo.

*** Trumpa sudėtis ***

Žodis komunistas + didelis laužas + neatsakyti laiškai + mamos kančia + broliuko mirtis = fiureris

Fiureris.

Tai jis yra tie jie, apie kuriuos aną vakarą, kai ji sumanė parašyti mamai, kalbėjosi Hansas ir Roza Hubermanai. Ji numanė, bet norėjo žinoti tiksliau.

— Ar mano mama buvo komunistė? — paklausė žvelgdama į priekį. — Anksčiau, prieš man čia atvažiuojant, ją vis ko nors klausinėdavo.

Hansas truputėlį palinko į priekį galvodamas, kaip išsisukti.

— Nežinau, aš jos nepažįstu.

— Fiureris ją pasodino į kalėjimą?

Klausimas nustebino juos abu ir privertė tėtį atsistoti. Jis pažvelgė į rudmarškinius, einančius prie pelenų krūvos su kastuvais. Klausėsi, kaip jie pradeda kasti. Ant liežuvio jau sukosi kitas melas, bet Hansas nebeturėjo jėgų meluoti.

— Tikriausiai.

— Aš taip ir maniau.

Žodžiai nukrito ant laiptų, ir Lizelė pajuto iš skrandžio kylantį tirštą karštą pyktį.

— Nekenčiu fiurerio, — ištarė ji. — Aš jo nekenčiu.

O Hansas Hubermanas?

Ką darė jis? Ką jis pasakė?

Pasilenkė ir apkabino globotinę, kaip pats norėjo? Pasakė, kad jam labai gaila jos mamos ir broliuko?

Ne.

Jis stipriai užsimerkė. Atsimerkė. Ir pliaukštelėjo delnu Lizelei Meminger per skruostą.

— Niekada šitaip nekalbėk! — pasakė tyliai, bet griežtai.

Mergaitė susmuko drebėdama ant laiptų, o jis atsisėdo šalia ir užsidengė veidą rankomis. Būtų galima pasakyti, kad aukštas sukrėstas vyras liūdnai atsisėdo ant bažnyčios laiptų, bet viskas buvo kur kas sudėtingiau. Tada Lizelė dar nežinojo, kad jos globėjas Hansas Hubermanas jau beveik metus kankinosi susidūręs su visų pavojingiausia kiekvienam Vokietijos piliečiui dilema.

— Tėti?

Ji norėjo kuo greičiau bėgti iš čia, bet iš nuostabos negalėjo pajudėti iš vietos. Tėtis atitraukė rankas nuo veido ir, sukaupęs likusį ryžtą, kalbėjo toliau.

— Šitaip kalbėti gali namie, — tarė jis liūdnai žvelgdamas į Lizelės skruostą, — bet gatvėje, mokykloje, BDM niekada šito nesakyk, niekada!

Jis atsistojo priešais ją, paėmė už pažasties, pakėlė ir krestelėjo.

— Girdi?

Išplėtusi akis Lizelė linktelėjo nė nemirktelėdama.

Tiesą sakant, tai buvo tik įžanga į būsimą pamokslą, kurio prireiks, kai gilią lapkričio naktį į Himelio gatvę ateis baisiausias Hanso Hubermano siaubas.

— Gerai, — tarė paleisdamas ją, — o dabar pamėginkime...

Nulipęs laiptais, tėtis pasitempė ir ištiesė ranką. Keturiasdešimt penkių laipsnių kampu.

— Heil Hitler.

Lizelė atsistojo ir taip pat ištiesė ranką. Su nepakeliama kančia balse pakartojo:

— Heil Hitler.

Tai buvo nepaprastas reginys — ant bažnyčios laiptų vos tramdydama ašaras vienuolikos metų mergaitė saliutavo fiureriui, aidint tvarkdarių balsams nuo tamsaus silueto, stūksančio už jos tėčio pečių.

— Vis dar draugai? — tarė tėtis gal po ketvirčio valandos, ištiesdamas jai delne tarsi alyvmedžio šakelę rūkomojo popieriaus ir tabako.

Netardama nė žodžio, Lizelė niūriai priėmė ją ir susuko cigaretę.

Jie dar kurį laiką ten sėdėjo.

Virš tėčio peties sklaidėsi dūmai.

Praėjus dešimčiai minučių, prasivers vagystės vartai, ir Lizelė Meminger, truputį plačiau juos atvėrusi, įsibraus.

*** Du klausimai ***

Ar vartai už jos užsivers?

Ar jie maloningai leis jai sugrįžti?

Netrukus Lizelė supras, kokie reikalavimai keliami geram vagiui. Slaptumas. Drąsa. Greitis.

Tačiau svarbiausias iš visų reikalavimų yra vienas.

Sėkmė.

Be kita ko.

Jokių dešimties minučių.

Vartai atviri.