Įrankių rinkinys, kraujuojantysis ir meškiukas

Nuo pat tėvo šaukimo į kariuomenę praėjusį spalį Rudžio pyktis pamažu augo. Žinios apie Hanso Hubermano grįžimą šį jausmą dar paaštrino. Tačiau Lizelei jis apie tai neprasitarė. Nenuskambėjo nė vienas skundas, esą tai buvo neteisinga. Jis nusprendė veikti.

Įprastu vagysčių laiku, pamažu miestą gaubiant tamsai, Himelio gatve jis tempė metalinę dėžę.

*** Rudžio įrankių dėžė ***

Tai buvo nelygiai raudonai nudažytas, šiek tiek už batų dėžę didesnis dėklas. Jame buvo štai kas: Surūdijęs kišeninis peiliukas x 1.

Nedidelis žibintuvėlis x 1.

Plaktukas x 2 (vienas mažas, kitas vidutinio dydžio).

Šluostė rankoms x 1.

Atsuktuvas x 3 (skirtingų dydžių).

Slidininko kaukė x 1.

Švarių kojinių pora x 1.

Pliušinis meškiukas x 1.

Lizelė pastebėjo jį pro virtuvės langą — tą pačią tikslingą eiseną ir ryžto kupiną veidą, kaip ir tą dieną, kai jis buvo išėjęs ieškoti savo tėvo. Įrankių dėžės rankeną jis spaudė taip stipriai, kaip tik pajėgė, o jo judesius kaustė įsiūtis.

Knygų vagilė sviedė rankose laikytą šluostę į šalį ir pakeitė ją vienintele mintimi.

Jis eina vogti.

Mergaitė išbėgo lauk.

— Rudi, kur tu eini?

Net nesulėtinusio žingsnių Rudžio žodžiai skriejo šaltame jį supančiame ore. Artėdamas prie Tomio Miulerio daugiabučio, jis tarė:

— Žinai, Lizele, aš mąsčiau. Tu nesi tikra vagilė, — neleidęs jai įsiterpti, jis tęsė. — Dėl Dievo, ji tau net sausainių palieka. Argi galima tai vadinti vagyste? Štai kariuomenė atlieka tikrąjį darbą. Jie nušvilpė mūsų abiejų tėčius, — jo paspirtas akmuo atsitrenkė į vieno kiemo vartus. Rudis pagreitino žingsnį. — O visi tie naciai, gyvenantys Grande Strasse, Gelb Strasse, Heide Strasse...

Lizelė nepajėgė sutelkti dėmesio į nieką kitą, išskyrus pastangas neatsilikti. Jie jau senokai buvo palikę frau Diler krautuvę sau už nugarų ir kurį laiką žingsniavo Miuncheno gatve.

— Rudi...

— Beje, koks tai jausmas?

— Apie ką tu kalbi?

— Kai nušvilpi vieną iš tų knygų?

Tą akimirką Lizelė nusprendė patylėti. Jei jis tikrai trokšta atsakymo, paklaus dar kartą. Taip jis ir padarė.

— Na? — Tačiau šį kartą Rudis į savo klausimą atsakė pats, Lizelei nė nespėjus praverti burnos. — Jausmas malonus, ar ne? Kažką nušvilpti.

Lizelė nukreipė dėmesį į įrankių dėžę, stengdamasi priversti jį sulėtinti žingsnį.

— Ką turi toje dėžėje?

Jis pasilenkė ir atidarė ją.

Dėžėje tiko viskas, išskyrus pliušinį meškiuką.

Jiems einant toliau, Rudis išsamiai paaiškino įrankių dėžės turinį ir ką ketino daryti su kiekvienu iš tų daiktų. Pavyzdžiui, plaktukai buvo skirti langams daužyti, o šluostė — plaktukams įvynioti, kad triukšmas būtų mažesnis.

— O meškiukas?

Jis priklausė Anai Mari Štainer ir buvo ne didesnis už vieną iš Lizelės knygų. Jo kailis buvo susivėlęs ir nušiuręs. Akys ir ausys jau daug kartų buvo nutrauktos ir vėl prisiūtos, tačiau, nepaisant to, jis atrodė be galo mielas.

— Tai, — atsakė Rudis, — yra meistriškas manevras. Jis skirtas tam atvejui, jei man esant viduje į kambarį užeitų vaikas. Duočiau jį jam, bandydamas nuraminti.

— Ir ką gi ketini vogti?

— Pinigus, maistą, papuošalus. Kas tik pasipainios po ranka, — trūktelėjo jis pečiais. Tai skambėjo visai paprastai.

Tik prabėgus penkiolikai minučių, Lizelė pastebėjo tylą Rudžio veide ir akimirksniu suprato, kad jis neketina nieko vogti. Ryžtas išblėso, ir nors jis vis dar įsivaizdavo vagystės sukeltą euforiją, mergaitė aiškiai matė, kad jis ja nebetiki. Jis stengėsi ja patikėti, o tai niekuomet nebuvo geras ženklas. Visa nusikaltimo didybė išsiskleidė prieš Rudžio akis, o jiems lėtinant žingsnį ir žvalgantis į namus, Lizelės viduje gimė tyras, liūdesio persmelktas palengvėjimas.

Jie pasiekė Geltonąją gatvę.

Joje tyliai stovėjo didžiuliai tamsūs namai.

Rudis nusiavė batus ir paėmė juos į kairę ranką. Dešiniojoje nešėsi įrankių dėžę.

Tarp debesų, skleisdamas blyškią šviesą, šmėžavo mėnulis.

— Ko aš laukiu? — paklausė jis, tačiau Lizelė neatsakė. Rudis dar kartą pravėrė burną, tačiau žodžiai jos taip ir nepaliko. Nuleidęs įrankių dėžę ant žemės, jis atsisėdo ant jos.

Jo kojinės šalo ir šlapo.

— Tau pasisekė, kad dėžėje turi antras, — tarė Lizelė matydama, kaip sunku Rudžiui buvo nenusijuokti, nepaisant niūrių minčių.

Rudis pasisuko į kitą pusę ir atlaisvino Lizelei šiek tiek vietos.

Knygų vagilė sėdėjo nugara į nugarą su savo geriausiu draugu ant nelygiai nudažytos raudonos įrankių dėžės pačiame gatvės viduryje. Kurį laiką jie nejudėjo, kiekvienas žvelgė į priešingą pusę. Galiausiai pasukus namo, Rudis persimovė kojines, o Slapiąsias paliko gulėti gatvėje. Jis nusprendė jas būsiant dovana Geltonajai gatvei.

*** Tiesa iš Rudžio Štainerio lūpų ***

„Tikriausiai man kur kas geriau sekasi palikti daiktus, negu juos vogti.“

Po keleto savaičių įrankių dėžė pasirodė esanti bent kam naudinga. Iškraustęs iš jos atsuktuvus ir plaktukus, Rudis nusprendė joje laikyti įvairias Štainerių šeimos vertybes, jei vėl įvyktų antskrydis. Vienintelis joje likęs daiktas buvo meškiukas.

Kovo 9-ąją, Molchinge vėl ėmus kaukti sirenoms, Rudis paliko namus nešinas įrankių dėže.

Štaineriams skubant Himelio gatve, Michaelis Holtzapfelis įnirtingai beldė į Hubermanų duris. Kai Roza su Lizele pasirodė tarpduryje, jis išdėstė joms savo rūpestį.

— Mano motina, — kalbėjo jis, o slyvų spalvos kraujo dėmės vis dar margino jo tvarstį. — Ji atsisako palikti namus. Ji sėdi prie virtuvinio stalo tarsi prikalta.

Savaitės bėgo, tačiau ponia Holtzapfel vis dar negalėjo susitaikyti su gniuždančiomis žiniomis. Lizelei atėjus skaityti, didžiąją laiko dalį moteris praleisdavo spoksodama pro langą. Jos žodžiai skambėjo tyliai ir nepastebimai. Veidą gniaužė pasipiktinimas ir nusivylimas. Paprastai su Lizele už ją atsisveikindavo, padėkodavo ar kava ją vaišindavo Michaelis. O dabar — šitai.

Roza ėmėsi veikti nieko nelaukdama.

Ji mikliai nukrypavo pro vartelius ir sustojo kaimynės tarpduryje.

— Holtzapfel! — be sirenų ir Rozos, daugiau nieko nebuvo girdėti — Holtzapfel, tuojau pat eikš čia, tu sena apgailėtina kiaule! — taktas niekuomet nebuvo viena iš gerųjų Rozos Huberman savybių. — Jei neišeisi, visi drauge žūsime čia, gatvėje! — atsigręžusi į gatvę, ji pažvelgė į ja judančias bejėges figūras. Sirenos buvo ką tik nutilusios. — Kas dabar?

Praradęs orientaciją ir suglumintas, Michaelis tik trūktelėjo pečiais. Numetusi savo knygų krepšį žemėn, Lizelė pažvelgė į jį. Pasigirdus antrai sirenai, ji suriko: „Ar galiu užeiti į vidų?“ Nelaukusi atsakymo nuskuodė takeliu, prasmukdama pro motiną.

Ponia Holtzapfel nė nekrusteldama sėdėjo prie stalo.

„Ką man sakyti?“ — svarstė Lizelė.

„Kaip priversti ją pajudėti?“

Sirenoms dar kartą nutilus atsikvėpti, ji išgirdo Rozos balsą:

— Palik ją, Lizele, mums reikia eiti! Jei ji trokšta mirties, tai tik jos reikalas.

Vėl sugaudė sirenos. Ištiesusios ilgas savo rankas, jos sugriebė Rozos balsą ir sviedė tolyn.

Virtuvėje liko tik triukšmas, mergaitė ir vielinė moteris.

— Ponia Holtzapfel, prašau jūsų!

Panašiai, kaip sausainių dieną pokalbio su Ilza Herman metu, pirštų galiukais ji apčiuopė gausybę žodžių ir sakinių. Skirtumas buvo tik tas, kad šiandien krito bombos. Šįkart reikėjo veikti skubiau.

*** Pasirinkimai ***

* „Frau Holtzapfel, mums reikia eiti.“

* „Frau Holtzapfel, jei liksime čia — žūsime.“

* „Jums dar liko vienas sūnus.“

* „Visi jūsų laukia.“

* „Bombos nuneš jūsų galvą.“

* „Jei neisite, daugiau jums nebeskaitysiu, o tai reikš, kad praradote vienintelę savo bičiulę.“

Rankomis įsirėmusi į stalą, ji pasirinko paskutinį sakinį ir išrėkė jį per sirenas.

Moteris pakėlė akis ir apsisprendė. Ji nejudėjo iš vietos.

Lizelė išėjo. Atsitraukusi nuo stalo, paliko ponios Holtzapfel namus.

Roza atidarė vartelius, ir jos abi pasileido bėgti į keturiasdešimt penktąjį namą. Michaelis Holtzapfelis liko stovėti Himelio gatvėje lyg įbestas, netardamas nė žodžio.

— Eime drauge! — maldavo jo Roza, tačiau kareivis dvejojo. Jis jau ketino grįžti vidun, tačiau kai kas privertė jį atsigręžti. Sužalotoji jo ranka buvo įstrigusi vartuose, todėl atsargiai ją ištraukė ir susigėdęs nusekė paskui Rozą su Lizele.

Visi jie dar keletą kartų žvilgtelėjo atgal, tačiau ponios Holtzapfel taip ir neišvydo.

Gatvė atrodė tokia plati. Paskutinei sirenai išgaravus ore, paskutiniai trys Himelio gatvėje stovintys žmonės pasuko Fidlerių rūsio link.

— Kur taip ilgai užtrukote? — pasiteiravo Rudis. Rankose jis laikė įrankių dėžę.

Nuleidusi ant žemės savo krepšį su knygomis, Lizelė atsisėdo ant jo.

— Mėginome perkalbėti ponią Holtzapfel.

— Kur ji? — apsižvalgęs vėl paklausė Rudis.

— Savo namuose. Virtuvėje.

Tolimajame slėptuvės kampe susikūprinęs drebėjo Michaelis.

— Turėjau pasilikti, — kalbėjo jis. — Turėjau pasilikti, privalėjau pasilikti...

Jo balsas buvo vos girdimas, tačiau akys šaukė garsiau nei įprastai. Jos pašėlusiai lakstė akiduobėse, vyrui gniaužiant sužeistąją ranką. Pro tvarsčius sunkėsi kraujas.

Jį sulaikė Roza.

— Prašau, Michaelį, tai ne tavo kaltė.

Tačiau jokie žodžiai negalėjo nuraminti jaunuolio su vos keliais ant dešinės plaštakos likusiais pirštais. Jo žvilgsnis nusėlino į Rozos akis.

— Paaiškinkite man kai ką, — tarė jis, — nes aš nesuprantu... — jis atsilošė ir atsisėdo, nugara remdamasis į sieną. — Pasakykite man, Roza, kaip ji gali sėdėti trokšdama mirties, kai aš vis dar noriu gyventi? — kraujas pamažu krešėjo. — Kodėl aš nepraradau noro gyventi? Neturėčiau to norėti, tačiau noriu.

Roza neatitraukė savo rankos nuo jaunuolio peties, kol šis ilgai ir nekontroliuojamai vaitojo. Likusieji žmonės juos stebėjo. Jis negalėjo prisiversti nurimti net ir tuomet, kai rūsio durys atsidarė ir į slėptuvę nusileido ponia Holtzapfel.

Jos sūnus pakėlė žvilgsnį.

Roza atsitraukė.

Jiems prisiartinus vienam prie kito, Michaelis ėmė atsiprašinėti:

— Mama, atleisk man, turėjau pasilikti su tavimi.

Ponia Holtzapfel jo žodžių neišgirdo. Ji tik prisėdo prie savo sūnaus ir pakėlė jo sužalotąją ranką.

— Ji ir vėl kraujuoja, — tarė ji. O slėptuvėje susirinkę žmonės sėdėjo ir laukė.

Lizelė įkišo ranką į knygų krepšį ir ėmė jame raustis.

*** Miuncheno bombardavimas kovo 9-oji ir 10-oji ***

Visą vakarą krito bombos, o Lizelė skaitė. Jos burna buvo perdžiūvusi, tačiau knygų vagilė įveikė penkiasdešimt keturis puslapius.

Dauguma vaikų buvo sumigę ir neišgirdo antskrydžio pabaigą pranešančių sirenų. Jų tėvai juos žadino arba miegančius nešė laiptais aukštyn į tamsos apgaubtą pasaulį.

Tolumoje liepsnojo gaisrai, o aš susirinkau šiek tiek daugiau nei du šimtus nužudytų sielų.

Dabar keliavau į Molchingą dar vienos.

Himelio gatvė buvo tuščia. Saugumą pranešančios sirenos buvo sulaikytos kelioms valandoms, jei iškiltų kita grėsmė, o dūmai spėtų ore išsisklaidyti.

Netoli Amperio upės Betina Štainer pastebėjo nedidelį gaisrą ir nuo jo į dangų besiraitančią dūmų giją. Mergaitė parodė pirštu: „Žiūrėkite.“

Galbūt ji ir pastebėjo gaisrą pirmoji, tačiau veikti suskubo Rudis. Nepaleisdamas įrankių dėžės iš rankų, jis pasileido Himelio gatve, prabėgo keliomis šalutinėmis gatvelėmis ir dingo tarp medžių. Jam įkandin nulėkė Lizelė (įdavusi savo knygų krepšį atkakliai prieštaraujančiai Rozai) ir dar keletas žmonių iš pakeliui buvusių slėptuvių. — Rudi, palauk!

Jis nelaukė.

Lizelė įžiūrėjo tik tarp medžių šmėžuojančią įrankių dėžę, Rudžiui skinantis kelią blėstančios šviesos ir aprūkusio lėktuvo link. Paskendęs dūmuose, jis gulėjo proskynoje prie upės. Pilotas mėgino jį ten nutupdyti.

Rudis sustojo už dvidešimties metrų nuo jo.

Atvykusi pastebėjau jį ten stovintį ir mėginantį atgauti kvapą. Tamsoje gulėjo išlaužytos medžių šakos.

Vytelės ir spygliai mėtėsi aplink lėktuvą tarsi laužo kuras. Kairiau žemėje buvo išdeginti trys ruožai. Nesuvaldomas auštančio metalo tiksėjimas greitino sekundžių ir minučių tėkmę, kol galiausiai atrodė, lyg jie būtų ten ištisas valandas prastovėję. Už jų gausėjančios minios alsavimas ir žodžiai lipo prie Lizelės nugaros.

— Na, — tarė Rudis, — ar turėtume pasižiūrėti?

Pro medžius jis prisiartino prie lėktuvo korpuso, įsmigusio į žemę. Jo priekį skalavo tekantis upės vanduo, o persikreipę sparnai buvo likę už jo.

Rudis lėtai apėjo lėktuvą nuo uodegos iki dešiniau buvusio priekio.

— Pilna stiklo, — pranešė jis. — Priekinis stiklas subyrėjęs į šipulėlius. Tuomet jis pastebėjo kūną.

Rudis Štaineris dar niekuomet nebuvo matęs tokio išblyškusio veido.

— Lizele, nesiartink. — Tačiau ji nepaklausė.

Aukštiems medžiams stebint, o upės vandenims skubant pro šalį, Lizelė žvelgė į leisgyvio priešų lakūno veidą. Lėktuvas dar keliskart kostelėjo, o kabinoje buvusi galva nusviro iš kairės į dešinę. Jis išlemeno kažką, ko jie, žinoma, nesuprato.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas, — sušnibždėjo Rudis. — Jis gyvas. Į lėktuvo šoną atsitrenkusi įrankių dėžė paskatino daugiau balsų ir žingsnių.

Ugnies žėrėjimas pamažu išblėso, o rytas buvo tykus ir juodas. Kelią jam buvo pastoję tik dūmai, tačiau netrukus išsisklaidė ir jie.

Medžių siena nusidažė beviltiškai liepsnojančio Miuncheno spalvomis. Berniuko akys galiausiai priprato ne tik prie tamsos, tačiau ir prie lakūno veido. Jo akys priminė kavos dėmes, o skruostus ir smakrą vagojo žaizdos. Jo krūtinę dengė suglamžyta uniforma.

Nepaisydama Rudžio perspėjimo, Lizelė priėjo dar arčiau, ir galiu jums prisiekti, kad tą akimirką mes viena kitą atpažinome.

„Pažįstu tave“, — pamaniau.

Anuomet buvo traukinys ir kosintis berniukas. Buvo sniego ir galvą pametusi mergaitė.

„Tu užaugai, tačiau aš tave pažinau“, — galvojau.

Ji neatsitraukė ir nesistengė priešintis man, tačiau esu tikra, kad kažkas mergaitei šnibždėjo mane buvus šalia. Ar ji užuodė mano kvapą? Ar girdėjo mano prakeiktos apvalios širdies plakimą mirtinoje tarsi nusikaltimas krūtinėje? Nežinau, tačiau ji taip pat mane pažino, žvelgė man į akis ir nenusigręžė.

Kai ryto šviesa ėmė pamažu dažyti dangų anglių pilkuma, mes išsiskyrėme. Abi stebėjome berniuką atidarant savo įrankių dėžę, rausiantis tarp nuotraukų rėmelių ir ištraukiant mažą geltoną pliušinį žaislą.

Jis atsargiai užlipo ant lėktuvo arčiau mirštančiojo.

Besišypsantį meškiuką švelniai pasodino ant piloto peties. Žaislo ausies galiukas palietė jo gerklę.

Mirštantis vyras įkvėpė jo aromato ir prakalbo angliškai.

— Ačiū.

Jam kalbant, žaizdos jo skruostuose atsivėrė, ir mažas kraujo lašelis nusirito kaklu.

— Ką? — paklausė jo Rudis. — Was hast du gesagt? Ką jūs pasakėte?

Deja, aš prisėlinau anksčiau nei nuskambėjo atsakymas. Išmušė toji valanda, ir aš ištiesiau rankas į piloto kabiną. Lėtai ištraukiau lakūno sielą iš suglamžytos uniformos ir išgelbėjau jį iš sudužusio lėktuvo. Minia žaidė su tyla, man skinantis kelią pro ją. Išsilaisvinau.

Dangus virš mano galvos aptemo — paskutinė tamsos akimirka prieš rytą — ir galėjau prisiekti, kad jame įžvelgiau juodą svastikos formos įrašą. Jis netvarkingai kybojo viršuje.

Heil Hitler, — pasakiau slinkdama tarp medžių. Man už nugaros ant mirusiojo peties ramiai ilsėjosi pliušinis meškiukas. Po šakomis stovėjo citrininė žvakė. Mano rankose buvo piloto siela.

Veikiausiai būtų teisinga tvirtinti, kad per visą Hitlerio valdžios laikotarpį niekas taip ištikimai netarnavo fiureriui kaip aš. Žmogus neturi tokios širdies, kokia yra manoji. Žmogiškoji širdis yra linija, o mano — apskritimas, todėl visuomet sugebu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Taip nuolatos surandu žmones geriausiomis ir blogiausiomis jų gyvenimų akimirkomis. Sugebu įžvelgti jų bjaurastį ir grožį ir negaliu atsistebėti, kaip tas pats padaras gali pasižymėti abiem. Vis dėlto pavydžiu jiems vieno. Žmonės bent jau turi padorumo numirti.