Pralaimėtojai

Iš pradžių ėmęsi vagiliauti, Rudis ir Lizelė buvo įsitikinę, kad operacijos saugumas priklauso nuo dalyvių skaičiaus. Endis Šmeiklis pakvietė juos į susirinkimą prie upės. Be kitų reikalų, jie turėjo aptarti vaisių vagystės planą.

— Tai dabar tu esi vadeiva? — paklausė Rudis, tačiau Endis tik papurtė galvą aiškiai nusivylęs. Akivaizdu, kad jis troško turėti šioms pareigoms reikalingų savybių.

— Ne, — šaltas jo balsas skambėjo neįprastai švelniai. Nebrandžiai. — Yra kitas žmogus.

*** Naujasis Arturas Bergas ***

Jo plaukai buvo nuolat išsidraikę nuo vėjo, o akys susidrumsčiusios. Jis buvo vienas iš tų nusikaltėlių, kurie vogė tik dėl vienos priežasties — malonumo.

Jo vardas buvo Viktoras Kėmelis.

Priešingai nei dauguma kitų į įvairias vagiliavimo formas įsipainiojusių žmonių, Viktoras Kėmelis turėjo viską. Jis gyveno prabangiausioje Molchingo dalyje, ant kalvos stovinčioje viloje, kuri žydus išvarius buvo išdezinfekuota. Jam pinigų nestigo. Jis turėjo cigarečių. Tačiau, nepaisant to, troško daugiau.

— Joks nusikaltimas norėti šiek tiek daugiau, — tvirtino jis, gulėdamas žolėje su aplink jį susirinkusiu būriu berniukų. — Troškimas turėti daugiau yra pagrindinė mūsų, vokiečių, teisė. Ką sako fiureris? — jis pats atsakė į retorinį savo klausimą. — Privalome pasiimti tai, kas teisėtai mums priklauso!

Tiesa ta, kad Viktoras Kėmelis buvo tikrų tikriausias paauglys „trintukas“. Nelaimei, atskleisdamas tai, kartu jis spinduliuodavo tam tikrą charizmą, priversdavusią aplinkinius jį sekti.

Drauge su Rudžiu prisiartinusi prie netoli upės susirinkusios grupės, Lizelė išgirdo jį paklausiant dar kai ko.

— Tai kur tie du nenaudėliai, kuriuos taip liaupsinate? Jau dešimt po keturių.

— Mano laikrodis rodo ką kita, — atsakė Rudis.

Viktoras Kėmelis pasirėmė ant alkūnių.

— Tu neturi laikrodžio.

— Ar manai, kad būčiau čia, jei turėčiau pakankamai pinigų laikrodžiui?

Naujasis lyderis atsisėdo ir nusišypsojo tiesiais baltais dantimis. Tuomet nukreipė savo nerūpestingą žvilgsnį į mergaitę.

— Ras ta mažoji kekšytė?

Seniai pripratusi prie žodinių užgauliojimų, Lizelė tik stebeilijo į jo akis, skendinčias tarsi rūke.

— Praėjusiais metais, — pradėjo vardyti ji, — aš nušvilpiau mažiausiai tris šimtus obuolių ir ne vieną tuziną bulvių. Spygliuotos vielos tvoros man ne kliūtis, be to, man nekiltų nė menkiausių rūpesčių neatsilikti nuo kiekvieno iš čia esančiųjų.

— Nejaugi?

— Taip, — ji nė akimirkai nesusigūžė ir nesitraukė. — Teprašau nedidelės dalies vagystės grobio. Tuzino obuolių šen ar ten. Trupučio likučių man ir mano bičiuliui.

— Ką gi, manau, galime dėl to susitarti.

Viktoras prisidegė cigaretę ir priglaudė ją prie lūpų. Kitą dūmų debesį jis pasistengė išpūsti tiesiai Lizelei į veidą.

Lizelė nė neprunkštelėjo.

Tai buvo ta pati grupė, kaip ir praėjusiais metais, išskyrus jos vadeivą. Lizelė stebėjosi, kodėl nė vienas iš kitų berniukų nesiėmė šių pareigų, tačiau, pažvelgusi į kiekvieno jų veidą, ji suprato, kad nė vienas nebuvo tam tinkamas. Nė vieno jų nekankino nuogąstavimai dėl vagiliavimo, tačiau jiems reikėjo nurodymų. Jiems patiko nurodymai, o Viktoras Kėmelis mėgo nurodinėti. Tai buvo tinkamai sutvarkytas pasaulėlis.

Lizelei kilo akimirką trukęs troškimas, kad Arturas Bergas grįžtų. O gal ir jis būtų pasidavęs Kėmelio vadovavimui? Tai buvo nebesvarbu. Lizelė tik žinojo, kad Arturas Bergas savyje neturėjo nė kruopelytės despotiškumo, o naujasis vadeiva juo trykšte tryško. Praėjusiais metais ji buvo tikra, jog Arturas Bergas nesudvejotų, jei reikėtų grįžti gelbėti jos, įstrigusios medyje. O šiemet ji akimirksniu suprato, kad Viktoras Kėmelis nesivargins pažvelgti atgal.

Jis stovėjo, žvelgdamas į išstypusį berniuką ir sulysusią mergaitę.

— Vadinasi, norite vagiliauti su manimi?

Ką gi jie galėjo prarasti? Abu linktelėjo.

Jis žengė pirmyn ir sugriebė Rudį už plaukų.

— Noriu tai išgirsti.

— Be abejo, — atsakė Rudis prieš tai, kai buvo pastumtas.

— Otų?

— Žinoma, — miklus Lizelės atsakymas išgelbėjo ją nuo panašaus elgesio.

Viktoras nusišypsojo. Jis sutrynė cigaretę, giliai įkvėpė ir pasikasė krūtinę.

— Mano ponai, mano kekšyte, regis, atėjo laikas apsipirkti.

Grupei pajudėjus, Lizelė ir Rudis, kaip visada, atsidūrė jos gale.

— Tau jis patinka? — sušnibždėjo Rudis.

— O tau?

— Manau, kad jis yra visiškas šunsnukis, — po neilgos pauzės atsakė berniukas.

— Sutinku.

Grupė pamažu nuo jų tolo.

— Paskubėk, — paragino Rudis, — mes atsiliekame.

Nužygiavę keletą kilometrų, jie priėjo pirmąjį ūkį. Čia jų laukė didžiulis nustebimas. Medžiai, kuriuos jie įsivaizdavo apsunkusius nuo vaisių, buvo sunykę ir atrodė ligoti. Ant kiekvienos šakos liūdnai kybojo vos vienas kitas obuolys. Kitame ūkyje vaizdas buvo panašus. Galbūt šie metai buvo prasti, o gal jie atėjo netinkamu metu.

Baigiantis popietei, grobio dalybų metu Lizelei su Rudžiu atiteko vienas nedidelis obuoliukas. Tiesą sakant, visas grobis buvo neįtikėtinai menkas, tačiau ir Viktoras Kėmelis nebuvo itin dosnus.

— Kaip tai pavadintum? — paklausė Rudis, žvelgdamas į delne gulintį obuolį.

— O kaip tau atrodo? — nė negrįžtelėjęs mestelėjo Viktoras.

— Vienas sumautas obuolys?

— Štai, — jų pusėn atskriejo kitas, prakąstas, obuolys ir nusileido apgraužtąja puse į purvą. — Galite pasiimti ir šitą.

Rudis įsiuto.

— Velniop visa tai. Penkiolika kilometrų mes nuėjome ne dėl pusantro susisukusio obuolio, ar ne, Lizele?

Lizelė nieko neatsakė.

Jai nespėjus nė prasižioti, Viktoras Kėmelis jau buvo prirėmęs Rudį ant žemės. Keliais jis prislėgė Rudžio rankas, o savosiomis čiupo jam už gerklės. Viktoro nurodymu obuolius surinko ne kas kitas, o Endis Šmeiklis.

— Jam skauda, — tarė Lizelė.

— Tikrai? — Viktoras vėl šypsojosi. Ji negalėjo pakęsti jo grimasos.

— Man neskauda, — paskubomis sumalė Rudis, kurio veidas buvo gerokai paraudęs nuo įtampos. Iš nosies pasipylė kraujas.

Po ilgos pakilusios įtampos akimirkos Viktoras paleido Rudį, nulipdamas nuo jo ir žengdamas kelis neapdairius žingsnius. Jis tarė:

— Kelkis, vaiki.

Rudis pasielgė išmintingai ir padarė tai, kas jam buvo liepta.

Viktoras vėl žengė pirmyn ir atsistojo priešais jį. Švelniai patrynęs jo ranką, kreivai šyptelėjo ir sušnibždėjo:

— Jei nenori, kad tą kraują paversčiau fontanu, mažiau, siūlyčiau tau nešdintis.

Pažvelgęs į Lizelę, dar pridūrė:

— Ir pasiimk drauge savo kekšytę.

Niekas nepajudėjo iš vietos.

— Na, ko jūs laukiate?

Lizelė sugriebė Rudį už rankos, ir jie nupėdino tolyn, tačiau prieš tai berniukas atsigręžė paskutinį kartą ir spjovė šiek tiek su seilėmis sumišusio kraujo Viktorui Kėmeliui po kojų. Tai paskata paskutiniam komentarui.

*** Menkas Viktoro Kėmelio grasinimas ***

Rudžiui Štaineriui „Už tai tu dar atsiimsi, mano mielas drauge“.

Apie Viktorą Kėmelį galite sakyti, ką norite, tačiau jis pasižymėjo neabejotina kantrybe ir puikia atmintimi. Šiam pareiškimui įgyvendinti jam prireikė beveik penketo mėnesių.