Arijų krautuvininkė

Jiedu stovėjo prie išbalintos sienos priešais frau Diler parduotuvę. Lizelė Meminger čiulpė ledinuką ant pagaliuko.

Jis ne per labiausiai trukdė Lizelei kalbėti ir ginčytis.

*** Kitas Lizelės ir Rudžio pokalbis ***

— Greičiau, Saumensch, jau dešimt.

— Ne. Dar tik aštuoni. Man liko dar du.

— Vis tiek paskubėk. Sakiau, kad reikia peilio.

Būtume perpjovę per pusę... Užteks, jau du.

— Gerai. Imk. Tik nepraryk.

— Ar aš tau panašus į idiotą?

Trumpa pauzė.

— Skanus, ar ne?

— Aišku, Saumensch.

Baigiantis rugpjūčiui ir vasarai, ant žemės jie rado vieną pfenigą. Tikras džiaugsmas.

Vienišas aprūdijęs pinigėlis gulėjo ant purvino kelio, kuriuo jie eidavo, kai reikėdavo išnešioti skalbinius.

— Žiūrėk, ką radau!

Rudis puolė prie pinigo. Netverdami džiaugsmu, jiedu tekini leidosi pas frau Diler, nė nepagalvoję, kad už vieną pfenigą net ir už „gerą kainą“ nieko nenusipirksi. Griūte įgriuvę pro duris, sustojo priešais arijų krautuvininkę, kuri nužvelgė juos su panieka.

— Aš laukiu, — tarė ji.

Plaukus ji buvo susisegusi pakaušyje ir duso įsispraudusi į juodą ankštą suknelę. Nuo sienos žvelgė įrėminta fiurerio nuotrauka.

— Heil Hitler, — pirmas susiprato Rudis.

— Heil Hitler, — atsakė ji išsitiesdama už prekystalio. — O tu? — piktai dėbtelėjo į Lizelę, kuri paskubomis išrėžė savąjį Heil Hitler.

Ilgai nelaukęs, Rudis ištraukė pinigėlį iš kišenės ir tvirta ranka padėjo jį ant prekystalio. Žiūrėdamas tiesiai į akiniuotas frau Diler akis, tarė:

— Prašau duoti mišrių ledinukų.

Frau Diler nusišypsojo. Atrodė, kad dantys jos burnoje grumiasi dėl vietos. Netikėtai maloni jos šypsena privertė nusišypsoti ir Lizelę su Rudžiu. Neilgai.

Ji pasilenkė ir truputį paieškojusi po prekystaliu vėl pažvelgė į juos.

— Štai, — tarė pamesdama vieną ledinuką ant prekystalio. — Susimaišykite patys.

Išėję iš parduotuvės, jiedu išvyniojo saldainį ir mėgino jį perkąsti pusiau, bet jis buvo kietas kaip stiklas. Per kietas net aštriems Rudžio dantims. Tada nusprendė sučiulpti ledinuką pakaitomis. Dešimt kartų čiulpteli Rudis, dešimt — Lizelė. Pasikeisdami.

— Gyvenimas, — tarė Rudis šypsodamasis visa ledinuko pasaldinta dantinga burna, — nuostabus.

Lizelė negalėjo jam nepritarti. Ledinukas buvo sučiulptas, burnos — ryškiai raudonos. Eidami namo, jiedu vis ragino vienas kitą žiūrėti išplėtus akis, jei ant kelio vėl pasitaikytų koks pinigėlis.

Žinoma, jie nieko nerado. Taip nebūna, kad kam nors pasisektų dukart per metus, o kad pasisektų dukart tą pačią dieną, apie tai nėra ko nė kalbėti.

Raudonai nusidažiusiais liežuviais ir dantimis, laimingi eidami Himelio gatve, jie vis tiek žvilgsniais naršė po grindinį.

Diena buvo puiki, ir gyventi nacistinėje Vokietijoje buvo gera.