Lošėjai

(septynšoniai kauliukai)

Be abejo, pasirodysiu storžievė. Sugadinsiu ne tik visos knygos, bet ir šios jos dalies pabaigą. Iš anksto atskleidžiau du įvykius, nes nesu nusiteikusi kurti detektyvo. Paslaptys man kelia nuobodulį. Jos mane vargina. Tiek aš, tiek jūs žinome, kas nutiks. Tačiau mane erzina, glumina, domina ir stulbina visos įvykių sekoje besimezgančios intrigos.

Derėtų pamąstyti apie daugelį dalykų.

Pasakojimas išties sudėtingas.

Be abejo, mums būtina aptarti knygą pavadinimu „Švilpautojas“ ir tai, kaip ji atsidūrė Amperio upėje artėjant 1941-ųjų Kalėdoms. Pirmiausia turėtume susitvarkyti su visu tuo, kaip manote?

Tuomet sutarta.

Taip ir padarysime.

Viskas prasidėjo nuo lošimo. Savo namuose paslėpę žydą, išridenate kauliukus. Štai taip nuo tos akimirkos atrodo jūsų gyvenimas.

Plaukų kirpimas: 1941-ųjų balandžio vidurys

Gyvenimas vis labiau ėmė panėšėti į normalų. Hansas ir Roza Hubermanai vaidijosi svetainėje, nors šį kartą jų ginčas buvo tylesnis nei anksčiau. Kaip paprastai, Lizelė visa tai stebėjo.

Nesutarimai prasidėjo praeitą vakarą rūsyje, kur Hansas ir Maksas kalbėjosi, sėdėdami ant dažų skardinių ir apdangalų nuo dulkių. Maksas pasiteiravo, ar Roza galėtų kažkuriuo metu nukirpti jam plaukus.

— Jie jau lenda man į akis, — sakė jis.

Hansas atsakė:

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Dabar Roza naršė stalčius. Piktu tonu ji mestelėjo tėčiui:

— Kurgi tos nelemtos žirklės?

— Jų nėra apatiniame?

— Tame jau ieškojau.

— Galbūt jų nepastebėjai.

— Ar laikai mane akla?

Ji pakėlė galvą ir suriko:

— Lizele!

— Aš čia.

Susigūžęs Hansas suprunkštė:

— Po galais, moterie, per tave pats apkursiu!

— Užsičiaupk, Saukerl, — atsakė Roza, toliau kuisdamasi stalčiuose, ir galiausiai kreipėsi į mergaitę:

— Lizele, kur yra žirklės?

Tačiau ir Lizelė nenumanė.

— Saumensch, esi visai niekam tikusi.

— Palik ją ramybėje.

Lanksčių plaukų moteris ir pilkų akių vyriškis apsikeitė dar keletu žodžių, kol galiausiai Roza trenkė stalčiumi.

— Veikiausiai bet kuriuo atveju dėl jo ne kartą suklysiu, — tarė moteris.

— Suklysi?

Atrodė, tėtis jau buvo pasirengęs rautis savo paties plaukus, o jo balsas virto vos girdimu šnabždesiu:

— Kas, po galais,;/ pamatys?

Jis ketino pasakyti dar kažką, tačiau dėmesį patraukė apšepęs, tarpduryje mandagiai stovintis ir šiek tiek susigėdęs Maksas Vandenburgas. Atsinešęs savo žirkles, jis žengė žingsnį pirmyn ir padavė jas ne Hansui ar Rozai, o dvylikametei mergaitei. Ji buvo ramiausia iš kambaryje esančių žmonių. Jo lūpos suvirpėjo, ir vaikinas tarė:

— Ar galėtumei?

Paėmusi žirkles į rankas, Lizelė jas išskleidė. Šen bei ten jas buvo apėdusios rūdys. Atsisukusi į tėtį ir sulaukusi jo linktelėjimo, ji nusekė paskui Maksą į rūsį.

Žydas atsisėdo ant dažų skardinės. Jo pečius dengė nedidelis apklotas nuo dulkių.

— Klysk sau į valias, — tarė jis mergaitei.

Tėtis įsitaisė ant laiptų.

Lizelė kilstelėjo pirmąjį Makso Vandenburgo plaukų kuokštą.

Kirpdama nuaugusias vaikino plaukų sruogas ji stebėjosi, kokius garsus skleidžia žirklės. Tai buvo ne kirpimo garsas, o džerškėjimas vienai žirklių pusei trinantis į kitą.

Kai darbas buvo baigtas — šiek tiek per trumpai čia, truputį kreivai ten — ji užlipo laiptais į viršų nešina vaikino plaukais ir įmetė juos į krosnį. Įžiebusi degtuką, stebėjo, kaip kuokštelis susiraitė ir paskendo oranžinėse ir raudonose liepsnose.

Maksas vėl išdygo tarpduryje, tik šįkart ant rūsio laiptų.

— Ačiū, Lizele.

Jo balsas buvo išdidus, kimus ir tarsi slėpė kuklų šypsnį.

Vos ištaręs šiuos žodžius, vėl dingo rūsyje.

Laikraštis: ankstyva gegužė

„Mano rūsyje slepiasi žydas.“

„Mano rūsyje slepiasi žydas.“

Šių žodžių sėdėdama ant knygų pilnos mero bibliotekos grindų klausėsi Lizelė Meminger. Šalia jos gulėjo maišas skalbinių, o prie stalo palinkusi sėdėjo pamėkliška mero žmonos figūra. Pasidėjusi priešais save, Lizelė skaitė knygos „Švilpautojas“ dvidešimt antrąjį ir dvidešimt trečiąjį puslapius. Mergaitė pakėlė akis. Ji vaizdavosi prieinanti prie moters, švelniai patraukianti purių plaukų sruogą nuo jos ausies ir sušnabždanti: „Mano rūsyje slepiasi žydas.“

Knygai virpant mergaitei ant kelių, šią paslaptį toliau saugojo sučiauptos jos lūpos. Ten jai buvo patogu. Ji sėdėjo sukryžiavusi kojas.

— Man jau laikas namo, — šįkart iš tiesų prabilo Lizelė. Jos rankos drebėjo. Nepaisydamas tolumoje vis dar įžvelgiamų saulės spindulių pėdsakų, pro atdarą langą pūstelėjo švelnus vėjelis, atnešdamas tarsi pjuvenas lietaus lašus.

Kai Lizelė padėjo knygą atgal į vietą, moteris atitraukė kėdę ir prisiartino prie jos. Jų susitikimo pabaigoje šitaip būdavo visada. Švelnūs gailių raukšlių ratilai moters veide išryškėjo tą akimirką, kai ji pasilenkė siekdama knygos.

Ji ištiesė ją mergaitei.

Lizelė susigūžė.

— Ne, — atsakė ji. — Ačiū, tačiau namie turiu pakankamai knygų. Galbūt kitą kartą. Šiuo metu su tėčiu skaitome kitą knygą. Na, žinote, tą, kurią aną vakarą ištraukiau iš ugnies.

Mero žmona linktelėjo. Jei buvo galima ką pasakyti apie Lizelę Meminger, tai jos vagiliavimas nebuvo be pagrindo. Ji vogė tiktai tokias knygas, kurias laikė būtinomis turėti savo bibliotekoje. Šiuo metu knygų jai pakako. Ji jau buvo perskaičiusi „Purvo žmones“ keturis kartus ir dabar mėgavosi atnaujinta pažintimi su „Gūžtelėjimu petimi“. Be to, kas vakarą prieš miegą atsiversdavo sėkmingo kapų kasimo vadovą. Įkišta giliai tūnojo knyga „Prižiūrėtojas“. Žodžius ji skaitė be garso, vos judindama lūpas ir pirštais braukdama per paukščius joje. Triukšmą keliančius puslapius vertė iš lėto.

— Sudie, ponia Herman.

Ji išėjo iš bibliotekos, perėjo per ilgą koridorių medinėmis grindimis ir paskui save užvėrė milžiniškas duris. Kaip visada, kurį laiką stabtelėjo ant laiptelių ir pažvelgė į žemiau besidriekiantį Molchingą. Tą popietę miestą dengė gelsvas rūkas, glostantis stogus tarsi naminius gyvūnėlius ir pripildantis gatves tarsi vonią.

Pasiekusi Miuncheno gatvę, ji nardė pro skėčiais nešinus vyrus ir moteris. Neperšlampamą paltuką vilkinti mergaitė be menkiausios gėdos ėjo nuo vienos šiukšliadėžės prie kitos, nepraleisdama nė vienos iš jų.

— Štai!

Prieš ištiesdama ranką ir sugriebdama suglamžytą laikraštį, ji džiūgaudama nusijuokė vario spalvos debesims. Nors pirmasis ir paskutinis jo puslapiai buvo gerokai apiplėšyti, ji tvarkingai perlenkė jį pusiau ir pasikišo po ranka. Šitaip jau keletą mėnesių darydavo kiekvieną ketvirtadienį.

Vienintelė Lizelei likusi spaudos pristatymo diena buvo ketvirtadienis, ir dažniausiai mergaitei pasisekdavo. Pergalės jausmas radus „Molching Ekspres“ ar bet kokį kitą leidinį niekuomet nesumenkdavo. Diena būdavo nusisekusi, jei rasdavo laikraštį. Jei tame laikraštyje išspausdintas kryžiažodis dar nebūdavo išspręstas, tai būdavo puiki diena. Ji grįždavo namo, užtrenkdavo paskui save duris ir nunešdavo laikraštį tiesiai Maksui Vandenburgui.

— Kryžiažodis? — paklausdavo jis.

— Neišspręstas.

— Nuostabu.

Žydas už laikraščio pristatymą atsidėkodavo šypsena ir rūsio prieblandoje tuojau imdavo jį sklaidyti. Dažnai Lizelė stebėdavo, kaip jis susikaupęs skaito, išsprendžia kryžiažodį ir vėl ima jį versti nuo pradžios iki galo.

Orui atšilus Maksas ir toliau nekėlė kojos iš rūsio. Dieną rūsio durys būdavo praviros, o pro jas iš koridoriaus vaikiną pasiekdavo siauras šviesos pluoštelis. Koridoriaus niekuomet visiškai neužliedavo šviesa, tačiau tam tikrose gyvenimo situacijose tenka tenkintis tuo, ką gali gauti. Prislopinta šviesa buvo geriau nei jokios, o juk šeima privalėjo taupyti. Žibalo atsargos dar nebuvo visai išsekusios, tačiau reikėjo stengtis naudoti jo kaip įmanoma mažiau.

Lizelė paprastai įsitaisydavo ant apklotų nuo dulkių. Kol Maksas spręsdavo kryžiažodžius, ji skaitydavo. Juos skirdavo keletas metrų. Jie retai pratardavo vienas kitam bent žodį, todėl tegalėdavai girdėti verčiamus puslapius. Taip pat ji neretai palikdavo vaikinui savo knygas, kol pati būdavo mokykloje. Hansą Hubermaną ir Eriką Vandenburgą glaudžiai siejo muzika, o Lizelę ir Maksą — šie tylūs žodžių susitikimai.

— Sveikas, Maksai.

— Labas, Lizele.

Jie susėsdavo ir skaitydavo.

Retkarčiais ji jį stebėdavo. Mergaitė nusprendė, kad tinkamiausi žodžiai jam apibūdinti būtų blyškumo koncentracijos paveikslas. Smėlio spalvos oda. Akys tarsi pelkė. Jo kvėpavimas priminė bėglio kvėpavimą. Kupinas nevilties, tačiau begarsis. Vien besikilnojanti jo krūtinė išduodavo vis dar rusenančią jame gyvastį.

Vis dažniau Lizelė užmerkdavo akis ir prašydavo Makso paklausinėti jos žodžių, kurių jai nesisekė prisiminti. Nesugebėjusi atsakyti teisingai, ji keikdavosi. Tada atsistodavo ir dažais išrašydavo tuos žodžius ant sienos net iki dvylikos kartų. Maksas Vandenburgas ir Lizelė Meminger kartu įkvėpdavo dažų ir cemento kvapų.

— Iki, Maksai.

— Lik sveika, Lizele.

Prieš miegą, gulėdama lovoje, mergaitė įsivaizdavo jį rūsyje. Jos vaizduotėje jis visuomet miegodavo nenusivilkęs drabužių ir nenusiavęs apavo, dėl visa ko, jei tektų vėl netikėtai bėgti. Jis miegodavo atmerkęs vieną akį.

Sinoptike: gegužės vidurys

Pravėrusi duris, Lizelė išsižiojo.

Himelio gatvėje jos komanda sutriuškino Rudžio komandą rezultatu 6:1, todėl triumfuodama ji įlėkė į virtuvę papasakoti motinai ir tėčiui apie šį pasisekimą. Paskui mergaitė skriete nuskriejo į rūsį ir papasakojo Maksui visas detales. Nuleidęs laikraštį, šis įdėmiai klausėsi ir juokėsi kartu su ja.

Pasibaigus Lizelės pasakojimui, stojo keletą minučių trukusi tyla, po kurios Maksas lėtai pakėlė akis ir paklausė:

— Lizele, ar galėtumei kai ką dėl manęs padaryti?

Vis dar apsvaigusi nuo pergalės Himelio gatvėje, mergaitė pašoko nuo apklotų. Ji netarė nė žodžio, tačiau jos kūno kalba aiškiai rodė pasiryžimą pagelbėti Maksui.

— Papasakojai man apie savo pergalę, — tarė jis, — tačiau net nežinau, kokia diena šiandien už lango. Nežinau, ar nugalėjote priešininkus šviečiant saulei, ar debesims aptraukus dangų.

Pirštais pešiodamas trumpai kirptus plaukus, pelkę primenančiomis akimis jis maldavo paprasčiausio dalyko:

— Ar negalėtumei užlipti į viršų ir papasakoti man, koks šiandien oras?

Nieko nelaukusi Lizelė nuskubėjo laiptais aukštyn. Ji atsistojo už poros metrų nuo nelygiai nudažytų durų ir pasisuko taip, kad matytų dangų.

Grįžusi atgal į rūsį, ji tarė:

— Šiandien dangus mėlynas, Maksai, o per visą jį nelyginant virvė driekiasi didelis, ilgas debesis. Jo gale saulė atrodo tarsi geltona skylė...

Tą akimirką Maksas suprato, jog tik vaikas gali šitaip nupasakoti jam orą. Ant sienos jis nupiešė ilgą tvirtai surištą virvę ir geltoną varvančią saulę jos gale, į kurią, atrodė, galėjai nerti stačia galva. Ant virvę primenančio debesies pavaizdavo dvi figūras: laibą mergaitę ir sulysusį žydą. Koja kojon figūros žengė varvančios saulės link. Po savo paveikslu jis užrašė vieną sakinį.

*** Ant sienos užrašyti Makso Vandenburgo žodžiai ***

Buvo pirmadienis, ir lynu jie ėjo saulės link

Boksininkas: gegužės pabaiga

Maksas Vandenburgas turėjo gausybę laiko, kurį turėjo leisti supamas vėsaus cemento.

Minutės jam buvo negailestingos.

Kiekviena valanda buvo tarsi bausmė.

Kiekvieną budrumo akimirką jis jautė nuožmius laiko gniaužtus. Šypsodamasis jis gniaužė vaikiną, tačiau visada palikdavo gyvą. Leidime kažkam gyventi gali slypėti neapsakoma pagieža.

Bent kartą per dieną Hansas Hubermanas nulipdavo laiptais į rūsį pasikalbėti su Maksu. Retkarčiais Roza atnešdavo likusią duonos kriaukšlę. Tačiau tik pasirodžius Lizelei Maksas vėl susidomėdavo gyvenimu. Iš pradžių jis mėgino atsispirti, tačiau kaskart mergaitei atnešus naują orų apžvalgą — tai apie giedrą, žydrą dangų, tai apie kartoninius debesis, tai apie pasirodžiusią saulę, primenančią sėdintį vakarienės persivalgiusį Dievą — jam darėsi vis sunkiau.

Likęs vienas dažniausiai jausdavo troškimą išnykti. Visi jo drabužiai — jo kelnės, vilnonis megztinis ir tarsi varvantis vanduo nutįsęs švarkas — buvo pilki, nesvarbu, ar tokie buvo nuo pat pradžių, ar ne. Jis dažnai apžiūrinėdavo savo odą, norėdamas įsitikinti, kad ši nesilupa, mat jautėsi taip, lyg pamažu nyktų.

Jam žūtbūt reikėjo rasti naujų užsiėmimų. Pirmasis buvo mankšta. Pradėjo nuo atsispaudimų: atsigulęs ant šaltų rūsio grindų, pakeldavo savo kūną. Jam atrodė, tarsi abi jo rankos lūždavo ties alkūnėmis; įsivaizdavo savo širdį prasiskverbiančią pro šonkaulius ir apgailėtinai iškrintančią ant žemės. Paauglystės metais Štutgarte jis vienu kartu galėjo padaryti penkiasdešimt atsispaudimų. Dabar, sulaukęs dvidešimt ketverių ir sverdamas gerais septyniais kilogramais mažiau nei paprastai, jis vargiai galėjo pakartoti pratimą dešimt kartų. Prabėgus savaitei, jau galėjo atlikti tris serijas pratimų, kurių kiekvienas sudarydavo po šešiolika atsispaudimų ir dvidešimt du pritūpimai. Baigęs mankštintis, atsisėsdavo ir nugara atsiremdavo į rūsio sieną greta savo bičiulių dažų skardinių, tarp dantų jausdamas savo pulsą. Raumenys suglebdavo tarsi sklindžiai.

Kartais abejodavo, ar tokios jo pastangos nėra bergždžios. Kitus kartus, jo širdies ritmui vėl sulėtėjus, o kūnui atsigavus, užgesindavo žibintą ir stovėdavo rūsio tamsoje.

Jam buvo dvidešimt ketveri, tačiau vis dar mėgo pasvajoti.

— Mėlynajame kampe, — tyliai komentuodavo jis, — pasaulio čempionas, arijų pasididžiavimas — fiureris.

Giliai įkvėpęs, pasisukdavo ir tęsdavo:

— Raudonajame kampe iššūkį jam meta žydas žiurkės fizionomija — Maksas Vandenburgas.

Aplink jį ši fantazija tarsi atgydavo.

Bokso ringą apšviesdavo balta šviesa, o aplink susibūrusi minia šnibždėjosi — tas magiškas garsas, kai daugybė žmonių kalbasi vienu metu. Kaipgi kiekvienas iš ten susirinkusių žmonių turėjo šitiek daug pasakyti tuo pačiu metu? Ringas buvo tobulas. Idealus apklotas, puikios virvės. Net ir išpešioti jų plaušai atrodė nepriekaištingi, žvilgantys ryškioje baltoje šviesoje. Patalpoje tvyrojo alaus ir cigarečių tvaikas.

Skersai ringą, savajame kampe, su palyda stovėjo Adolfas Hitleris. Jo kojos kyšojo iš po raudonai balto apsiausto su juoda ant nugaros išdeginta svastika. Ūsai buvo prigludę prie veido. Jo treneris Gebelsas kažką šnibždėjo jam į ausį. Straksėdamas nuo vienos kojos ant kitos, jis šypsojosi. Jo šypsena tapo dar platesnė, ringo pranešėjui ėmus vardyti ilgą jo pasiekimų sąrašą, kurį dievinanti minia sutiko triukšmingais plojimais. Pranešėjas sugriaudėjo:

— Nenugalėtas! Vokiečių idealą apgynęs nuo žydų ir nuo bet kokios kitos grėsmės! Pone fiureri, — užbaigė jis, — mes sveikiname jus!

Minia tiesiog pašėlo.

Stebėtojams aprimus, atėjo eilė varžovo pristatymui.

Ringo pranešėjas pasisuko į Maksą, vienišą stovintį pretendento kampe. Jokio apsiausto. Jokios palydos. Tik jaunas vienišas žydas prastu burnos kvapu, nuoga krūtine ir pavargusiomis rankomis bei kojomis. Be abejo, jo trumpikės buvo pilkos. Jis taip pat kilnojo savo kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, tačiau darė tai vos judėdamas, siekdamas išsaugoti daugiau energijos. Jam teko gerokai paprakaituoti sporto salėje, kad pasiektų reikiamą svorį.

— Pretendentas į čempiono titulą! — uždainavo pranešėjas ir stabtelėjo, norėdamas pabrėžti, — žydų kraujo. — Minia suūžė tarsi pabaisos. — Sveriantis...

Likusios pristatymo dalies niekas nebegirdėjo. Jį užgožė minios nepasitenkinimo šurmulys. Tuo metu Maksas stebėjo, kaip nuo jo priešininko pečių buvo nuimtas apsiaustas ir jis žengė į ringo vidurį išklausyti taisyklių, paspausti rankos.

— Guten Tag, pone Hitleri, — linktelėjo Maksas, tačiau fiureris tik šyptelėjo jam savo pageltusiais dantimis ir tuojau pat paslėpė juos už lūpų.

— Ponai, — pradėjo apkūnus teisėjas juodomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais. Ties kaklu jis ryšėjo peteliškę. — Pirmiausia ir svarbiausia, visi norime išvysti gražią ir sąžiningą kovą. — Tuomet jis kreipėsi tik į fiurerį. — Nebent, žinoma, jūs, pone Hitleri, pradėtumėte pralaimėti. Tokiu atveju esu pasiruošęs nekreipti dėmesio į bet kokią nesąžiningą taktiką, kurios padedamas sutrinsite šitą dvokiantį žydą į brezentą. — Pagarbiai linktelėjęs, jis dar paklausė:

— Ar viskas aišku?

— Visiškai, — savo pirmąjį žodį iškošė fiureris.

Atsigręžęs į Maksą, teisėjas perspėjo:

— O tau, mano bičiuli žyde, patarčiau kojas statyti atsargiai. Išties labai atsargiai.

Tuomet abu priešininkai buvo nusiųsti į savo ringo kampus.

Trumpa tylos akimirka.

Gongas.

Nieko nelaukęs, kaulėtas nerangių kojų fiureris puolė Maksą ir stipriai kirto jam į veidą. Savo ausyse vis dar girdėdama gongo dūžį, minia suvirpėjo, o pasitenkinimo kupinos šypsenos apsupo ringą. Dūmais trenkiantis kvapas garavo iš Hitlerio burnos, jo kumščiams atkakliai siekiant Makso veido, keliskart sudavus į lūpas, nosį, smakrą, nors vargšelis dar net nebuvo spėjęs pajudėti iš savojo kampo. Norėdamas išvengti smūgių, jis iškėlė rankas, tačiau tada fiureris ėmė taikytis į žydo šonkaulius, inkstus ir plaučius. Ak, tos akys, fiurerio akys! Jos buvo tokios pat gardžiai rudos, kaip ir žydo, ir tokios ryžtingos, kad net Maksas, sugavęs jo žvilgsnį tarp į jį be perstojo skriejančių bokso pirštinių, tepajėgė stovėti sukaustytas.

Kovą sudarė vienintelis ilgas valandas besitęsiantis raundas, kurio metu beveik niekas nesikeitė.

Fiureris nepailsdamas trankė žydą nelyginant bokso kriaušę.

Žydo kraujas tiško į visas puses.

Po jų kojomis patiestą brezentą, tarsi baltą dangų, aptraukė raudono lietaus debesys.

Galiausiai Makso keliai ėmė linkti, jo skruostikauliai tyliai vaitojo, o pasitenkinimo kupinas fiurerio veidas neatsipalaidavo tol, kol išsekęs, sumuštas ir palaužtas žydas susmuko ant grindų.

Pirmiausia pasigirdo minios riaumojimas.

Paskui tyla.

Teisėjas ėmė skaičiuoti. Jo burnoje blizgėjo auksinis dantis, o iš nosies styrojo gausybė plaukelių.

Žydas Maksas Vandenburgas lėtai atsistojo ant kojų ir išsitiesė. Virpančiu balsu jis sumurmėjo kvietimą:

— Nagi, fiureri, — tarė jis ir šįkart, Adolfui Hitleriui vėl puolant savo priešininką, Maksas pasitraukė į šalį ir užspeitė jį į kampą. Jis smūgiavo jam septynis kartus, kiekvienu jų taikėsi į vienintelę vietą.

Ūsus.

Septintasis smūgis buvo netaiklus. Jis teko fiurerio smakrui. Akimirksniu jis atsirėmė į virves, metėsi priekin ir nusileido ant kelių. Šį kartą teisėjas neskaičiavo. Jis tik krūptelėjo stovėdamas kampe. Žiūrovai pasinėrė atgal į savo alų. Klūpėdamas ant kelių, fiureris apsižiūrėjo, ar nėra kruvinas, ir išsilygino plaukus, braukdamas juos iš kairės į dešinę. Pakilęs ant kojų, sveikinamas tūkstantinės minios pajudėjo pirmyn ir padarė šį tą keista. Jis atsuko žydui nugarą ir nusiėmė savo pirštines.

Minia apstulbo.

— Jis pasiduoda, — sušnabždėjo kažkas, tačiau jau po akimirkos Adolfas Hitleris, atsistojęs ant ringo virvių, kreipėsi į žiūrovus:

— Bičiuliai vokiečiai, — pradėjo jis. — Šįvakar čia jūs kai ką matote, ar ne? — Nuoga krūtine ir pergale žėrinčiomis akimis jis pamojo į Maksą. — Suprantate, kad susidūrėme su kai kuo kur kas grėsmingesnių ir galingesniu nei galėjome įsivaizduoti. Ar suprantate tai?

— Taip, fiureri, — vienu balsu atsakė minia.

— Ar matote, kad šis priešas rado niekingų būdų pramušti mūsų šarvus ir kad akivaizdžiai negaliu pasipriešinti jam vienas? — Jo žodžiai tapo regimi. Jie krito iš jo burnos tarsi brangakmeniai. — Pažvelkite į jį! Gerai į jį įsižiūrėkite. — Minia pakluso. Visi jie įsmeigė akis į kruviną Maksą Vandenburgą. — Mums kalbantis, jis jau rezga planus patekti į jūsų apylinkę. Jis jau kraustosi jūsų kaimynystėn. Jis ketina užkrėsti jus savo šeima ir visiškai jus užvaldyti. Jis, — Hitleris akimirką pažvelgė į jį su pasibjaurėjimu, — netrukus jis taps jūsų šeimininku ir nebestovės už prekystalio maisto prekių parduotuvėje, o sėdės jos gale, rūkydamas savo pypkę. Nė nespėję suvokti, jūs jau dirbsite jam už mažiausią atlygį, o jo kelnės smuks nuo pinigų svorio kišenėse. Ar tik stovėsite ir leisite jam šitai pasiekti? Ar tebusite stebėtojai, kokie buvo jūsų lyderiai praeityje, kada žemė buvo dalijama visiems kitiems, kada jie pardavinėjo jūsų kraštą už keletą parašų? Ar tik stovėsite ten bejėgiai? O gal, — jis palypėjo dar aukščiau, — prisijungsite prie manęs šiame ringe?

Maksas suvirpėjo. Jo pilve ėmė suktis siaubas.

Adolfas jį pribaigė.

— Ar lipsite į šį ringą, kad galėtume kartu nugalėti savo priešą?

Himelio gatvės 33-iojo namo rūsyje Maksą Vandenburgą talžė visos tautos kumščiai. Vienas po kito žiūrovai lipo į ringą ir jį kumščiavo. Visas Makso kūnas sruvo krauju. Jie leido jam kentėti. Milijonai jų, kol galiausiai jis pakilo ant kojų paskutinį kartą...

Jis stebėjo kitą per ringo virves lipantį žmogų. Tai buvo mergaitė. Jai iš lėto artinantis ringo brezentu, jis pastebėjo kairiuoju jos skruostu riedančią ašarą ir laikraštį dešinėje rankoje.

— Kryžiažodis, — švelniai tarė ji. — Jis neišspręstas, — mergaitė ištiesė leidinį Maksui.

Tamsa.

Dabar jį supo tik tamsa.

Paprastas rūsys. Paprastas žydas.

Naujoji svajonė: po keleto naktų

Buvo popietė. Lizelė nulipo rūsio laiptais. Maksas buvo įpusėjęs savo atsispaudimus.

Kurį laiką ji stebėjo jį, vaikinui to nežinant. Galiausiai ji priėjo ir atsisėdo, o jis, atsirėmęs į sieną, atsistojo.

— Ar sakiau tau, — paklausė jis mergaitės, — kad pastaruoju metu pradėjau svajoti apie kai ką nauja?

Lizelė šiek tiek pasisuko, kad galėtų įžiūrėti jo veidą.

— Svajoju apie tai, kai nemiegu. — Jis pamojo į užgesintą žibalinę lempą. — Kartais užgesinu šviesą. Tuomet stoviu čia ir laukiu.

— Kokio dalyko tu lauki?

— Ne dalyko. Žmogaus, — pataisė ją Maksas.

Keletą akimirkų Lizelė netarė nė žodžio. Tai buvo vienas iš tų pokalbių, kai apsikeičiamas frazes turėjo skirti ryškios pauzės.

— Kokio žmogaus tu lauki?

— Fiurerio, — nejudėdamas atsakė Maksas. Jis kalbėjo visiškai rimtai. — Todėl ir treniruojuosi kasdien.

— Turi galvoje atsispaudimus?

— Taip, — jis nužingsniavo iki mūrinių laiptų. — Kas vakarą laukiu tamsoje, kol šiais laiptais nulips fiureris. Jis nulipa, ir mes kovojame ištisas valandas.

— Ir kuris laimi? — dabar jau atsistojusi pasiteiravo Lizelė.

Iš pradžių jis ketino atsakyti, kad nelaimi niekas, tačiau akies krašteliu pastebėjo dažų skardines, apklotus nuo dulkių ir pamažu augančią laikraščių krūvą. Jis pažvelgė į žodžius, į ilgą debesį ir figūras ant sienos.

— Aš laimiu, — atsakė jis.

Jis tarsi atgniaužė jos delną, įdėjo į jį savo žodžius ir vėl tvirtai sulenkė jos pirštus.

Du žmonės stovėjo ir kalbėjosi požeminiame Miuncheno rūsyje, Vokietijoje. Tai primena anekdoto pradžią:

„Taigi rūsyje stovi žydas ir vokietis...“

Tačiau tai nebuvo pokštas.

Dažytojai: ankstyvas birželis

Kitas Makso užsiėmimas buvo likusioji Mein Kampf dalis. Jis švelniai išplėšdavo kiekvieną knygos puslapį ir, išdėliojęs ant grindų, padengdavo dažų sluoksniu. Tada sukabindavo juos džiūti ir sudėdavo atgal tarp viršelių. Kartą, grįžusi iš mokyklos, Lizelė rado visus tris — Maksą, Rozą ir tėtį — dažančius įvairius knygos puslapius. Nemažai jų segtukais jau buvo prikabinta ant ištiestos virvės, kaip prieš tai nutiko ir „Prižiūrėtojo“ puslapiams.

Visi trys pakėlė akis ir prakalbo:

— Sveika, Lizele.

— Štai teptukas, Lizele.

— Pagaliau, Saumensch. Kur taip ilgai užtrukai?

Pradėjusi dažyti, Lizelė susimąstė apie Maksą Vandenburgą, su fiureriu kovojantį būtent taip, kaip jis buvo nupasakojęs.

*** Rūsio vizijos, 1941-ųjų birželis ***

Keičiamasi smūgiais, minia lipa sienomis.

Maksas ir fiureris kovoja dėl savo gyvybės, tai vienas, tai kitas atsistumdami nuo laiptų.

Fiurerio ūsuose ir plaukų skyrime dešinėje jo galvos pusėje raudonuoja kraujas. „Nagi, fiureri“, — sako žydas. Jis pamoja jam ir pakartoja: „Nagi, fiureri.“

Kai vizijos išsiskaidė, o mergaitė baigė pirmąjį puslapį, tėtis mirktelėjo jai. Motina subarė ją už dažų švaistymą. Maksas atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną puslapį, veikiausiai mąstydamas apie tai, ką ant jų rašys. Prabėgus daugeliui mėnesių, jis nudažys knygos viršelį ir suteiks knygai naują pavadinimą, įkvėptą vieno iš joje įrašytų ir iliustruotų pasakojimų.

Tą popietę slaptavietėje po 33-iuoju Himelio gatvės namu Hubermanai, Lizelė Meminger ir Maksas Vandenburgas ruošė puslapius „Oratoriui“.

Buvo gera būti dažytoju.

Atvertus kortas: birželio 24-oji

Galiausiai buvo išridenta septintoji kauliukų pusė. Tai įvyko po dviejų dienų, kai Vokietija buvo įsiveržusi į Rusiją. Trys dienos prieš Britanijai susivienijant su Tarybų Sąjunga.

Septyni.

Išritate kauliukus ir laukiate, kas bus, visai aiškiausiai suvokdami, kad jie toli gražu nėra paprasti. Verčiate kaltę nusigręžusiai Fortūnai, tačiau visada žinojote, kad taip turėjo nutikti. Pats visa tai prisišaukėte. Aplink stalą sėdintys žaidėjai galėjo tai užuosti iš toli. Nuo pat pradžių žydas kyšojo iš jūsų kišenės. Juo buvo išteptas jūsų švarko atlapas. Vos paleidęs kauliukus iš rankų jau žinote, kad išrisite septynis — vienintelį jums pakenkti galintį skaičių. Kauliukai sustoja. Pasibjaurėtinai ir kartu stebuklingai jie bado akis, o jūs tik nusisukate apsunkusia širdimi.

Fortūna nusigręžė.

Štai ką sakote.

Nesvarbu.

Priverčiate save tuo patikėti, nors giliai širdyje puikiai žinote, kad ši mažytė nesėkmė pranašauja tam tikrus įvykius. Paslepiate žydą. Turite už tai sumokėti. Vienu ar kitu būdu privalote.

Net ir po kurio laiko Lizelė mėgino save įtikinti, kad nieko baisaus nenutiko. Galbūt todėl, kad, prieš užrašydama savo pasakojimą rūsyje, ji išgyveno tiek daug įvykių. Žvelgdama į padėtį plačiau, ji manė, jog tai, kad meras ir jo žmona atleido Rozą iš darbo, nebuvo jokia nesėkmė. Tai neturėjo nieko bendra su žydų slėpimu. Šis mero poelgis buvo susijęs su platesniu karo kontekstu. Tačiau tuo metu tai atrodė tikrų tikriausia bausmė.

Iš tiesų viskas prasidėjo likus savaitei ar panašiai iki 24-osios dienos. Lizelė, kaip ir visada, ieškojo laikraščio Maksui Vandenburgui. Ištraukusi jį iš šiukšliadėžės netoli Miuncheno gatvės, pasikišo po pažasčia. Pristačiusi jį Maksui, mergaitė stebėjo, kaip šis pradeda skaityti. Staiga vaikinas pažvelgė į ją ir bedė pirštu į pirmąjį puslapį:

— Ar tai ne tas pats žmogus, kurio skalbinius pristatinėji?

Lizelė prisiartino. Ji šeštą kartą rašė žodį „argumentas“ ant sienos greta Makso nupiešto ilgojo debesies ir varvančios saulės. Paėmusi laikraštį į rankas, tai patvirtino.

— Tai jis.

Straipsnyje buvo cituojamas meras Hainsas Hermanas. Jis tvirtino, kad nors karas ir vyksta Vokietijai palankiai, tačiau Molchingo gyventojai, kaip ir kiti atsakingi vokiečiai, turėtų susimąstyti ir tinkamai pasirengti artėjančio sunkmečio galimybei.

— Niekada negali žinoti, — kalbėjo jis, — ką mano mūsų priešas ar kaip jis stengsis mus palaužti.

Po savaitės mero žodžiai išsipildė visu bjaurumu. Lizelė, kaip visada, pasirodė Didžiojoje gatvėje ir skaitė „Švilpautoją“ ant mero bibliotekos grindų. Mero žmonos elgesys niekuo nebuvo ypatingas (ar, būkime atviri, ne keistesnis nei paprastai), kol neatėjo laikas atsisveikinti.

Šį kartą, pasiūliusi Lizelei „Švilpautoją“, ji primygtinai prašė jos paimti knygą. „Prašau.“ Ji kone maldavo. Knygą ji laikė tvirtai suspaudusi tarp pirštų.

— Paimk ją. Meldžiu, paimk ją.

Sujaudinta šios moters keistybės, Lizelė jautėsi nebegalinti jos nuvilti. Knyga pilku viršeliu ir gelstančiais lapais rado kelią į mergaitės rankas, ir ši pasuko koridoriaus link. Lizelei pravėrus lūpas prašyti skalbinių, mero žmona paskutinį kartą pažvelgė į ją didelio sielvarto kupinomis akimis. Iš komodos stalčiaus ji ištraukė voką. Prikimusiu nuo reto vartojimo balsu išlemeno:

— Atleisk. Tai tavo mamai.

Lizelė sulaikė kvapą.

Staiga ji pajuto, tarsi jos pėdos batuose būtų išnykusios. Kažkas gerklėje įstrigo. Mergaitė ėmė virpėti. Galiausiai, ištiesusi ranką paimti voko, ji išgirdo laikrodžio bibliotekoje skleidžiamus garsus. Liūdnai suvokė, kad jie nė kiek nepriminė įprasto laikrodžio tiksėjimo. Tai panašiau į tiksliais intervalais žemę daužantį kūjį. Tai buvo kapinių garsai. „O, kad manasis būtų paruoštas“, — mąstė ji, mat tą akimirką Lizelė Meminger troško mirti. Kitiems atsisakius jos šeimos paslaugų, nebūdavo taip skaudu. Jai visuomet likdavo meras, jo biblioteka ir su jo žmona ją siejantis ryšys. Dabar atrodė, tarsi būtų užgesusi paskutinė viltis. Šįkart ji jautėsi negailestingai išduota.

Kaipgi reikės pažvelgti savo motinai į akis?

Rozai vienas kitas pinigėlis buvo didžiulė pagalba. Dar viena sauja miltų. Gabalėlis lašinių.

Dabar Ilza Herman pati nekantravo jos atsikratyti. Lizelė tai suprato iš to, kaip mero žmona tvirčiau susisupo į savo chalatą. Sielvarto nerangumas neleido jai atsitraukti, tačiau buvo akivaizdu, jog ji troško viską greičiau baigti.

— Pasakyk savo mamai, — prabilo ji vėl. Jos balsas pamažu taisėsi, vienam sakiniui virtus dviem. — Mes labai apgailestaujame.

Tuomet nulydėjo mergaitę durų link.

Dabar Lizelė tai jautė ant savo pečių. Galutinio atstūmimo skausmą ir svorį.

„Ir tai viskas? — klausė ji savęs. — Tiesiog išspirsite mane lauk?“

Ji lėtai pakėlė tuščią krepšį ir nukiūtino išėjimo link. Išėjusi pro duris, atsigręžė ir dar sykį paskutinįkart pakėlė akis į mero žmoną. Ji pažvelgė moteriai į akis su kone laukiniu pasididžiavimu ir tarė:

— Danke schon.

Ilza Herman atsakė suvargusiu niekam tikusiu šypsniu.

— Jei kada norėtum užeiti vien tik paskaityti, — sumelavo moteris (o gal taip tik atrodė sutrikusiai, įskaudintai mergaitei), — esi visuomet laukiama.

Tą akimirką Lizelę apstulbino laukujų durų plotis. Išėjimas buvo toks be galo erdvus. Kam žmonėms reikėjo šitiek vietos durims? Jei Rudis būtų buvęs greta, jis būtų pavadinęs ją kvaiša — tam, kad būtų galima įsinešti visus savo daiktus.

— Sudie, — tarė mergaitė, ir prieš jos akis durys užsivėrė lėtai ir neapsakomai niūriai.

Lizelė nejudėjo iš vietos.

Ji dar ilgai sėdėjo ant laiptelių ir stebėjo Molchingą. Oras nebuvo nei šiltas, nei šaltas, o miestas skendėjo skaidrume ir ramybėje. Atrodė, tarsi jis visas būtų ąsotyje.

Ji atplėšė voką. Jame buvusiame laiške meras Hainsas Hermanas diplomatiškai dėstė tikslias jų naudojimosi Rozos Huberman paslaugomis priežastis. Pirmiausia jis paaiškino, kad būtų veidmainiška toliau mėgautis nedidelėmis prabangos detalėmis tuo metu, kai pats patarė kitiems miesto gyventojams rengtis sunkesniems laikams.

Galiausiai ji pakilo ir pasuko namų link, tačiau, išvydus STEINER — SCHNEIDERMEISTER užrašą Miuncheno gatvėje, ją vėl užliejo jausmai. Liūdesys ją paliko, o į jo vietą stojo nevaldomas pyktis. „Tas niekšas meras, — šnabždėjo ji, — toji apgailėtina moteris.“ Sunkmečio artėjimas turėjo būti pagrindinė priežastis leisti Rozai dirbti, tačiau ne, jie ją atleido. Na ir tegu jie dabar patys skalbiasi ir lyginasi savo nelemtus drabužius, kaip tai daro normalūs žmonės. Neturtingi žmonės.

Ji suspaudė „Švilpautoją“ rankoje.

— Taigi duodate man knygą, — kalbėjo mergaitė, — iš gailesčio, tam, kad geriau pasijustumėte...

Tai, kad mero žmona jau ne kartą siūlė jai paimti knygą, dabar nieko nereiškė.

Kaip kartą jau buvo padariusi, ji apsisuko ir nužingsniavo atgal į Grande Strasse 8. Pagunda leistis bėgti buvo nenumaldoma, tačiau ji save sulaikė, norėdama pasilikti daugiau kvapo žodžiams.

Pasiekusi savo tikslą, ji nusivylė, kad paties mero nebuvo namie. Šalikelėje nesimatė tvarkingai pastatyto automobilio, tačiau galbūt taip buvo geriau. Jei būtų jį ten radusi, negali žinoti, ką, pagauta „turtuoliai prieš vargšus“ įkarščio, ji būtų jam padariusi.

Skriete užskriejusi laipteliais iki durų, ji iki skausmo ėmė belsti. Tiesa, mergaitė šiuo skausmu mėgavosi.

Be abejo, mero žmona buvo šokiruota, vėl priešais save išvydusi mergaitę. Purūs jos plaukai buvo šiek tiek drėgni, o raukšlės veide dar pagilėjo, pamačius akivaizdų įsiūtį paprastai išblyškusiame Lizelės veide. Ji pravėrė lūpas, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje. Tai buvo iš tiesų patogu, mat pati Lizelė turėjo ką pasakyti.

— Manote, — pradėjo ji, — kad galite nupirkti mane šia knyga? — Nors ir drebantis, jos balsas tarsi sugriebė moterį už gerklės. Žėruojantis įsiūtis buvo sodrus ir bauginantis, tačiau Lizelės jis negąsdino. Ji leido jam išsikeroti tiek, kad jos skruostais ėmė riedėti ašaros. — Duodate man šitą sumautą knygą ir manote, kad tai viską sutvarkys, kai grįšiu namo ir pasakysiu mamai, kad netekome paskutinio kliento? O jūs ir toliau lindėsite savo rūmuose?

Mero žmonos rankos.

Jos visiškai nusviro.

Moters veidas sukrito.

Tačiau Lizelė nerimo. Ji spjaudė savo žodžius tiesiai moteriai į akis.

— Jūs ir jūsų vyras. Sėdite sau čia. — Dabar jos žodžiuose pasigirdo pagieža. Ji net nenutuokė galinti būti tokia pikta ir pagiežinga.

Žeidžiantys žodžiai.

Taip, jų brutalumas.

Mergaitė ištraukė juos iš vietos, kurią tik dabar sužinojo egzistuojant, ir vieną po kito svaidė į Ilzą Herman.

— Pats laikas, — pareiškė ji, — patiems skalbtis savo dvokiančius drabužius. Atėjo metas pripažinti, kad jūsų sūnus miręs. Jis žuvo! Jis buvo pasmaugtas ir papjautas daugiau nei prieš dvidešimt metų! O gal jis mirtinai sušalo? Bet kuriuo atveju jis miręs! Jo nebėra, o jūs čia apgailėtinai sėdite ir drebėdama savo namuose vis dar dėl to kenčiate. Ar manote, kad vienintelė tokia esate?

Tuojau pat.

Šalia jos pasirodė brolis.

Jis pašnibždėjo jai liautis, tačiau ir jis buvo miręs, todėl jo žodžių klausytis buvo neverta.

Jis mirė traukinyje.

Jie palaidojo jį sniege.

Lizelė pažvelgė į jį, tačiau negalėjo prisiversti sustoti. Dar ne.

— Ši knyga, — tęsė ji, pastumdama ir pargriaudama berniuką ant laiptų, — man jos nereikia. — Dabar jos žodžiai pritilo, tačiau vis dar degė emocijomis. Ji sviedė „Švilpautoją“ po šlepetėmis apautomis moters kojomis ir išgirdo šleptelėjimą, knygai nusileidus ant cemento. — Man nereikia jūsų apgailėtinos knygos...

Pagaliau jai pavyko. Mergaitė nutilo.

Jos gerklė buvo tuščia. Joje neliko nė žodelio.

Laikydamasis už kelio, jos brolis išnyko.

Po nerangios pauzės mero žmona pasilenkė ir pakėlė knygą. Šį kartą ji buvo sutriuškinta ir sumušta ne nuo šypsojimosi. Lizelė įžvelgė tai jos veide. Iš moters nosies sruvo kraujas, laižydamas jos lūpas. Jos akys buvo pajuodusios. Kūnas nusėtas kraujuojančių žaizdų. Ir viskas dėl žodžių. Dėl Lizelės žodžių.

Rankoje laikydama knygą ir pamažu tiesdama nugarą, Ilza Herman vėl mėgino atsiprašinėti, tačiau jos žodžiai dienos šviesos neišvydo.

„Trenk man, — galvojo Lizelė. — Nagi, trenk man.“

Tačiau Ilza Herman šito nedarė. Ji tik atsitraukė į slogų gražiųjų savo namų orą, ir Lizelė vėl buvo palikta viena ant prieangio laiptelių. Ji bijojo atsigręžti, nes žinojo, kad stiklinis Molchingo gaubtas subyrėjo į šipulius, ir tai ją nudžiugins.

Baigdama savo reikalus šiuose namuose, ji dar kartą perskaitė laišką ir, prisiartinusi prie vartų, sugniaužė jį kaip galėdama tvirčiau ir paleido į duris, tarsi tai būtų buvęs akmuo. Nenumanau, ko knygų vagilė tikėjosi, tačiau popierinis kamuoliukas atsitrenkė į galingą medžio plokštę ir, nuriedėjęs laipteliais žemyn, sustojo jai po kojų.

— Kaip visada, — tarė ji, paspirdama popiergalį ant žolės. — Beviltiška.

Šį kartą pakeliui į namus įsivaizdavo to popierėlio likimą kito lietaus metu, kai sulipdytas stiklinis Molchingo gaubtas bus apverstas aukštyn kojomis. Mintyse regėjo raidė po raidės nykstančius žodžius, kol galiausiai nelieka nieko. Tik popierius. Tik žemė.

Ir pasisek tu man šitaip, kad, Lizelei įėjus pro duris, ją pasitiko virtuvėje stovinti Roza.

— Ir? — paklausė ji. — Kur skalbiniai?

— Šiandien skalbinių nėra, — atsakė jai Lizelė.

Roza atsisėdo prie virtuvinio stalo. Ji suprato. Staiga ji pasirodė gerokai vyresnė. Lizelė mėgino įsivaizduoti, kaip atrodytų jos motina, pasileidusi į kuodą susuktus plaukus ir leidusi jiems laisvai kristi ant pečių. Pilkas elastingų plaukų rankšluostis.

— Ką ten veikei, mažoji Saumensch? — klausimo žodžiai skambėjo tarsi apmirę. Ji nepajėgė sukaupti savo įprastai spjaudomų nuodų.

— Tai mano vienos kaltė, — atsakė Lizelė. — Aš įžeidžiau mero žmoną, liepusi jai liautis verkus dėl žuvusio sūnaus. Pavadinau ją apgailėtina. Tuomet jie tave ir atleido. Štai. — Mergaitė priėjo prie medinių šaukštų, paėmė jų visą glėbį ir išskleidė priešais motiną. — Išsirink.

Roza palietė ir paėmė vieną iš jų, tačiau tuojau pat padėjo jį atgal.

— Netikiu tavimi.

Lizelę draskė sielvartas ir visiškas sumišimas. Tą vienintelį kartą, kada ji troško Watschen, jos noras neišsipildė!

— Tai mano kaltė.

— Tai netiesa, — tarė motina ir atsistojusi net paglostė riebaluotus neplautus Lizelės plaukus. — Žinau, kad negalėtum nieko panašaus pasakyti.

— Bet aš tikrai taip sakiau!

— Gerai jau, sakei.

Eidama iš virtuvės, Lizelė girdėjo atgal į metalinį indą dedamų medinių šaukštų tarškėjimą. Jai pasiekus miegamąjį, visi jie drauge su metaliniu indu jau buvo nusviesti ant grindų.

Vėliau ji nusileido į rūsį, kur tamsoje stovėjo ir veikiausiai su fiureriu galynėjosi Maksas.

— Maksai? — kampe tarsi ore sklandanti raudona moneta sužibo blanki žibinto švieselė. — Ar galėtum man parodyti, kaip reikia daryti atsispaudimus?

Maksas jai parodė ir kartais prilaikydavo jos kūną, norėdamas padėti, tačiau, nepaisant liekno kūno sudėjimo, Lizelė buvo stipri ir puikiai gebėjo pati išlaikyti savo kūno svorį. Ji neskaičiavo, kiek atsispaudimų įstengė padaryti, tačiau tą vakarą rūsio prieblandoje knygų vagilė atliko jų tiek, kad visą kūną kelias dienas gėlė. Net Maksui perspėjus, kad ji ir taip per daug pakartojo pratimą, mergaitė nesustojo.

Prieš miegą ji skaitė knygą su tėčiu, kuris nesunkiai pastebėjo, jog kažkas yra ne taip. Pirmą kartą šį mėnesį jam atėjus ir atsisėdus greta jos, Lizelė nerodė jokio pasitenkinimo. Kažkokiu būdu Hansas Hubermanas visada žinojo, ką pasakyti, kada pasilikti, o kada palikti ją ramybėje. Galbūt tik santykiuose su Lizele jis buvo tikras ekspertas.

— Ar tai dėl skalbinių? — paklausė jis.

Lizelė papurtė galvą.

Tėtis buvo nesiskutęs jau keletą dienų, todėl kas porą ar trejetą minučių kasėsi žandenas. Pilkos jo akys atrodė ramios ir išvargusios. Lizelei esant greta iš jų visada spinduliuodavo truputis šilumos.

Pasibaigus skaitymo laikui, tėtis užmigo. Tik tada Lizelė prakalbo apie tai, ką visą šį laiką troško pasakyti.

— Tėtuk, — sušnibždėjo ji, — man atrodo, kad aš keliausiu į pragarą.

Jos kojos buvo šiltos, tačiau keliai — šalti.

Ji prisiminė naktis, kai dar šlapindavosi į lovą, o tėtis plaudavo jos paklodes ir mokydavo ją abėcėlės. Dabar jis sunkiai kvėpavo per antklodę, o ji pabučiavo į šiurkštų jo skruostą.

— Tau reikėtų nusiskusti, — tarė ji.

— Tu nekeliausi į pragarą, — atsakė tėtis.

Keletą akimirkų ji stebėjo jo veidą. Padėjusi galvą ant pagalvės, prisiglaudė prie jo, ir kartu jie miegojo Miunchene ir tuo pat metu kažkur ant septintojo Vokietijos kauliuko šono.