TREČIA DALIS



Mein Kampf

apie

kelią į namus — palūžusią moterį — kovotoją — juokdarį — vasaros darbus — arijų krautuvininkę — knarkiančią bendrakeleivę — du gudruolius — mišrių ledinukų kerštą

Kelias į namus

Mein Kampf.

Knyga, parašyta paties fiurerio.

Tai buvo trečioji Lizelę pasiekusi nepaprastai svarbi knyga, tik šios ji nepavogė. Knyga Himelio gatvėje 33 atsirado praėjus maždaug valandai, kai Lizelė po neišvengiamo savo košmaro užmigo.

Kai kam gali atrodyti keista, kad ji šią knygą apskritai turėjo.

Knygos kelionė prasidėjo po laužo vakare grįžtant į namus.

Iki Himelio gatvės dar buvo likę maždaug pusė kelio, tačiau Lizelė nebegalėjo ilgiau tverti. Ji pasilenkė ir, ištraukusi rūkstančią knygą, suglumusi ėmė mėtyti ją iš rankos į ranką.

Kai knyga kiek atvėso, abu sužiuro į ją, laukdami žodžių.

Tėtis:

— Ir ką gi tai, po velnių, galėtų reikšti?

Jis ištraukė „Abejingumą“ mergaitei iš rankų. Ir be pasiaiškinimų buvo akivaizdu, kad ji pavogė knygą iš laužo. Ši buvo karšta ir drėgna, mėlynu viršeliu su raudonu užrašu ir trikdanti. Hansas Hubermanas ją atvertė. Trisdešimt aštuntą ir trisdešimt devintą puslapius.

— Dar viena?

Lizelė pasitrynė krūtinę.

Taip.

Dar viena.

— Atrodo, kad prekiauti cigaretėmis man nebereikės, — tarė tėtis, — nes tu vagi knygas greičiau, nei aš įstengiu jų nupirkti.

Lizelė tylėjo. Tikriausiai ji pirmą kartą aiškiai suvokė, kad nusikaltimas kuo puikiausiai pats save paaiškina. Nepaneigiamai.

Tėtis susimąstęs žiūrėjo į pavadinimą. Matyt, stebėjosi, kokią grėsmę knyga galėtų kelti vokiečių tautos širdims ir protams. Grąžino knygą mergaitei. Kažkas įvyko.

— Jėzau, Marija ir Juozapai, — ištarė jis, tarsi atlauždamas kiekvieną žodį, kad paskui galėtų ištarti kitą.

— Kas yra, tėti? Kas? — nebeiškentė nusikaltėlė.

— Žinoma.

Hansas Hubermanas stovėjo nustėręs kaip netikėtai praregėjęs žmogus. Dabar jis turėtų arba sušukti, arba visai nieko nepasakyti, arba tik pakartoti tai, ką ištarė vos prieš akimirką.

— Žinoma.

Šįkart jo balsas nuskambėjo kaip smūgis kumščiu per stalą.

Jis kažką matė, tarsi sekdamas nenutrūkstamą veiksmų grandinę lenktynėse, bet visa tai buvo per aukštai ir per toli, kad Lizelė galėtų pamatyti, kas vyksta.

— Nagi, tėti, kas atsitiko? — nekantravo ji.

Mergaitė, kaip paprastai elgiasi visi žmonės, galvojo tik apie save ir bijojo, kad tėtis viską papasakos mamai.

— Ar tu pasakysi?

— Prašau?

— Na, ar tu pasakysi mamai?

Hanso Hubermano mintys vis dar buvo aukštai ir toli.

— Apie ką?

Ji kilstelėjo knygą.

— Apie šitą, — pamojavo ore kaip ginklu.

Tėtis suglumo.

— Kodėl turėčiau?

Tokių klausimų ji nekentė. Jie versdavo pripažinti bjaurią tiesą, atskleisti savo nešvarią vagilės prigimtį.

— Nes aš ir vėl pavogiau.

Tėtis pritūpė, paskui vėl atsistojo ir, sugrubusiais ilgais pirštais glostydamas mergaitės plaukus, tarė:

— Žinoma, kad nepasakysiu, Lizele. Nebijok.

— Tai ką tu darysi?

Tai bent klausimas.

Kokio stebuklo Hansas Hubermanas galėtų griebtis, stovėdamas Miuncheno gatvės vidury?

Papasakosiu, bet prieš tai žvilgtelėkime, ką jis matė ir kas padėjo jam apsispręsti.

*** Greitai besikeičiantys tėčio regėjimai ***

Iš pradžių jo vaizduotėje iškyla mergaitės knygos: „Duobkasio vadovas“, „Šuo, vardu Faustas“, „Švyturys“ ir paskutinė — „Abejingumas“.

Tada — virtuvės stalas ir irzli Hanso jaunesniojo pastaba, pamačius knygas ant stalo, prie kurio paprastai skaito mergaitė. Jis sako: „Kokį čia šlamštą ji skaito?“ Sūnaus klausimas mintyse nuaidi tris kartus, paskui — jo patarimas skaityti tinkamesnę literatūrą.

— Klausyk, Lizele, — uždedamas ranką jai ant peties ir žengdamas eiti toliau tarė tėtis. — Ši knyga bus mūsų paslaptis. Skaitysime ją, kaip ir kitas, naktimis arba pusrūsyje, bet tu turi man kai ką pažadėti.

— Būtinai, tėti.

Vakaras buvo ramus, tylus. Visa aplinkui klausėsi.

— Jei kada nors patikėsiu tau paslaptį, tu ją išsaugosi.

— Pažadu.

— Gerai. O dabar eime. Jeigu vėlai pareisime, mama mus užmuš, o mums to visai nereikia, tiesa? Ir daugiau jokių vagysčių, a?

Lizelė šyptelėjo.

Ji tik vėliau sužinojo, kad po to vakaro tėtis už cigaretes nupirko dar vieną knygą, bet ne jai. Naudodamasis proga, nuėjo į Molchingo nacių partijos būstinę pasiteirauti dėl savo narystės. Kai šis reikalas buvo aptartas, už paskutinius sukrapštytus pinigus ir tuziną cigarečių jis įsigijo nebenaują Mein Kampf egzempliorių.

— Malonaus skaitymo, — palinkėjo vienas partijos narys.

— Ačiū, — linktelėjo jam Hansas.

Išėjęs į gatvę jis dar girdėjo viduje vykusio pokalbio nuotrupas.

— Jo niekada nepatvirtins, — tarė vienas, — kad ir šimtą Mein Kampf nusipirktų.

Kiti vienbalsiai jam pritarė.

Dešinėje rankoje nešdamasis knygą, Hansas galvojo, kur gauti pinigų knygai išsiųsti, kad teks apsieiti be cigarečių, ir apie globotinę, per kurią jam kilo ši puiki idėja.

— Ačiū, — pakartojo jis, suglumindamas atsitiktinį praeivį, kuris mandagiai pasiteiravo:

— Ką jūs pasakėte?

— Nieko, gerasis žmogau, visiškai nieko. Heil Hitler, — kaip visada maloniai atsakė jam Hansas ir, fiurerio knyga nešinas, nuėjo Miuncheno gatve tolyn.

Matyt, Hansas Hubermanas tuo metu buvo gerokai susijaudinęs, mat tą mintį jam pakišo ne tiek Lizelė, kiek jo paties sūnus. Tikriausiai jau tada nerimavo, kad jo nebepamatys. Kita vertus, jis svaigo iš džiaugsmo dėl tos netikėtai į galvą šovusios idėjos, kol kas nedrįsdamas nė pagalvoti apie sunkumus, pavojus ir siaubingas nesąmones, prie kurių ji gali atvesti. Kol kas pakako idėjos. Ji buvo nesugriaunama. Visai kas kita — ją įgyvendinti. Tačiau kol kas leiskime jam pasidžiaugti.

Duosime jam septynis mėnesius.

Tada ateisime.

O, kaip mes ateisime.