Džesio Ovenso atsitikimas

Gėdingasis Rudžio vaikystės atsitikimas Lizelės atmintyje išliko taip, tarsi ji pati būtų jame dalyvavusi. Ji įsivaizduodavo save tarp žiūrovų. Žole bėgančio suodino berniuko reginys ją žavėjo.

Buvo 1936-ieji. Olimpiada. Hitlerio olimpinės žaidynės.

Paskutiniame iš keturių šimto metrų bėgimų Džesis Ovensas laimėjo ketvirtąjį aukso medalį. Visas pasaulis kalbėjo, kad juodaodis ne žmogus, ir todėl Hitleris jam nepadavė rankos. Tačiau net aršiausi rasistai vokiečiai žavėjosi Ovenso pergale, visi tik ir kalbėjo apie jo kojų greitumą. Rudžiui Štaineriui tai padarė didžiausią įspūdį.

Kai visa šeima sėdėjo svetainėje, jis tyliai išsmuko į virtuvę. Mažutėmis rankelėmis krosnyje prisigraibęs suodžių išsišiepė:

— Štai.

Jis buvo pasirengęs.

Vilkėdamas tik trumpikėmis ir marškinėliais, berniukas kaip pamišėlis vyptelėjo savo atvaizdui lango stikle, tylutėliai sėdo ant brolio dviračio ir numynė gatve Huberto stadiono link. Keletą anglių gabalėlių įsimetė į kišenę atsargai, jei pakeliui juodumas nusitrintų. Lizelės vaizduotėje tą vakarą mėnulis atrodė kaip prisegtas prie dangaus. Aplink jį buvo prismaigstyta debesų.

Vargais negalais aprūdijusiu dviračiu atgirgždėjęs prie Huberto stadiono sienos, Rudis perlipo ją ir, nušokęs kitapus, palengva nubidzeno prie šimto metrų takelio. Apimtas entuziazmo padarė keletą nevikrių apšilimo pratimų. Prie starto linijos išrausė duobutes.

Nakties tamsoje laukdamas lemtingosios akimirkos, mėnulio ir debesų akylai stebimas jis vaikštinėjo pirmyn ir atgal, stengdamasis susikaupti.

— Džesis Ovensas atrodo gerai, — pradėjo pats komentuoti. — Tai būtų jo iškovota didžiausia visų laikų pergalė...

Spausdamas įsivaizduojamiems bėgikams rankas, palinkėjo sėkmės, nors žinojo, kad jie neturi jokių šansų laimėti.

Starto teisėjas davė ženklą prieiti prie linijos. Huberto stadionas sausakimšai prisipildė žiūrovų. Jie šaukė. Visi skandavo Rudžio Štainerio, kuris dabar buvo Džesis Ovensas, vardą.

Staiga tapo tylu.

Basos jo pėdos grimzdo į žemę. Jis jautė, kaip grumstai lenda tarp pirštų.

Teisėjo nurodymu pritūpė startui, ir naktį perskrodė šūvis.

Pirmąjį lenktynių trečdalį visi bėgo maždaug vienodai, tačiau buvo tik laiko klausimas, kada juodas kaip anglis Ovensas aiškiai išsiverš į priekį ir nudums tolyn.

— Ovensas pirmauja, — skardžiai komentavo berniukas griaudėjant žiūrovų plojimams, tuščiu takeliu bėgdamas į olimpinę šlovę. Jis net pajuto, kaip ties krūtine pertrūko finišo juosta. Greičiausias žmogus pasaulyje.

Šlovės džiaugsmas apkarto bėgant pergalės ratu. Prie finišo linijos tarsi vaiduoklis stovėjo tėvas. Tiksliau, tarsi kostiumuotas vaiduoklis. (Kaip žinote, Rudžio tėvas buvo siuvėjas. Be kostiumo ir kaklaraiščio gatvėje jis pasirodydavo retai. Šia proga vilkėjo tik kostiumą ir susitaršiusius marškinius.)

— Was ist los? — pasiteiravo jis, išvydęs sūnų, apgaubtą suodinos šlovės. — Kas, po velnių, čia darosi?

Minia pranyko. Pakilo lengvas vėjelis.

— Buvau užmigęs krėsle, kai Kurtas pastebėjo, kad tavęs nėra. Visi tavęs ieško.

Normaliomis aplinkybėmis ponas Štaineris būdavo nepaprastai mandagus žmogus. Aplinkybės, kuriomis vėlų vasaros vakarą jis aptiko vieną iš savo vaikų visą suodiną, jam neatrodė normalios.

— Vaikas pamišo, — sumurmėjo jis sau pripažindamas, kad turint šešetą vaikų kas nors panašaus būtinai turi nutikti. Bent vienas iš jų būtinai turi būti nenormalus. Taigi jis dabar ir stovėjo prieš savo nenormalųjį vaiką, laukdamas atsakymo.

— Na?

Atsirėmęs rankomis į kelius, Rudis sunkiai šnopavo.

— Aš buvau Džesis Ovensas, — paaiškino, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje. Jo balse netgi nuskambėjo nebylus pasididžiavimas: „Ir kaip aš atrodžiau?“ Tačiau pastebėjus užmiegotas tėvo akis, visas pasididžiavimas kaipmat išgaravo.

— Džesis Ovensas?

Ponas Štaineris sudarydavo medinio žmogaus įspūdį. Kalbėdavo kampuotai, sausai. Aukšto stoto, sunkus, kaip ąžuolas. Plaukai kaip balanos.

— Kas jis toks?

— Žinai gi, tėti, Juodasis Stebuklas.

— Aš tau parodysiu juodąjį stebuklą, — atsakė tėtis ir sužnybo sūnaus ausį.

— Oi, skauda, — suinkštė Rudis.

— Tikrai?

Tėčiui labiau rūpėjo išsisuodinti pirštai. „Matyt, visas suodinas, — pamanė jis. — Dieve mano, net ausyse pilna.“

— Eime.

Pakeliui į namus ponas Štaineris sumanė pasikalbėti su sūnumi apie politiką. Rudis visa tai supras kur kas vėliau, kai bus per vėlu apskritai ką nors suprasti.

*** Prieštaringa Alekso Štainerio politika ***

Pirma, jis buvo nacių partijos narys, bet nejautė neapykantos nei žydams, nei kam nors kitam.

Antra, vis dėlto pasiduodamas propagandai, kad netrukus kaip maras miestelį užplūs siuvėjai žydai ir atims klientūrą, slapčia jautė tam tikrą palengvėjimą (dar blogiau — džiaugėsi!), kad žydai išstumti iš verslo.

Trečia, tačiau gal nebuvo būtina jų visai išvaryti?

Ketvirta, šeima. Žinoma, jis privalėjo griebtis bet ko, kad ją išlaikytų. Reikėjo stoti į partiją — jis įstojo.

Penkta, širdies gilumoje jautė peršulį, bet nusprendė verčiau nesikasyti. Bijojo to, kas gali imti sunktis iš jos.

Kai jiedu aplenkė kelis gatvių kampus ir pasuko į Himelio gatvę, jis tarė:

— Sūnau, niekada daugiau nevaikščiok visas išsisuodinęs, girdi?

Rudžiui buvo ir smalsu, ir baugu. Dabar mėnulis jau laisvas keliavo dangumi tai kildamas, tai leisdamasis, apšviesdamas mielą, bet apsiblaususį, kaip ir mintys, berniuko veidelį.

— Kodėl, tėti?

— Todėl, kad tave gali išvežti.

— Kodėl?

— Todėl, kad negalima norėti būti juodaodžiu arba žydu, arba kuo nors... tokiu, kuris nėra toks kaip mes.

— Kas yra žydai?

— Pažįsti seniausią mano klientą poną Kaufmaną? Tą, iš kurio pirkome tau batukus?

— Taip.

— Jis žydas.

— Nežinojau. Ar už tai, kad esi žydas, reikia mokėti? Reikia turėti leidimą?

— Ne, Rudi, — paaiškino ponas Štaineris, viena ranka vesdamas dviratį, kita — Rudį.

Tinkama linkme kreipti pokalbį buvo nelengva. Jis vis dar laikė sugnybęs sūnaus ausį. Užsimiršo.

— Tai tas pat, kas būti vokiečiu arba kataliku.

— A-a-a. O Džesis Ovensas — katalikas?

— Nežinau!

Užkliuvęs už dviračio pedalo, galiausiai paleido sūnaus ausį.

Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami, paskui Rudis tarė:

— Aš tik noriu būti toks, kaip Džesis Ovensas, tėti.

Šįkart ponas Štaineris uždėjo ranką Rudžiui ant galvos ir paaiškino:

— Žinau, sūnau, bet tu turi puikius šviesius plaukus ir dideles, saugias žydras akis. Džiaukis tuo, ką turi, aišku?

Tačiau aišku nebuvo.

Rudis nieko nesuprato, o anas vakaras tapo tolesnių įvykių preliudija. Po dvejų su puse metų Kaufmano batų parduotuvė stovėjo išdaužytais langais, o batai su visomis dėžutėmis buvo sumesti į sunkvežimį...