PROLOGAS



Griuvėsių kalnai

čia mūsų pasakotojas prisistato,

supažindina su spalvomis

ir knygų vagile

Mirtis ir šokoladas

Iš pradžių — spalvos.

Paskui — žmonės.

Paprastai viską matau šitaip.

Bent stengiuosi šitaip matyti.

*** Paprastas faktas ***

Jūs mirsite.

Kad ir kuo nuoširdžiausiai stengiuosi šia tema kalbėti linksmai, tačiau, nepaisant visų mano įtikinėjimų, paprastai niekas manimi netiki. Prašom patikėti. Aš tikrai galiu būti linksma. Galiu būti draugiška. Maloni. Meili. Ir tai tik kelios mano savybės. Tik neprašykite, kad būčiau graži. Su gražumu neturiu nieko bendra.

*** Reakcija į minėtąjį faktą ***

Ar tai jus baugina?

Sakau jums, nebijokite.

Jei ne baimė, aš esu niekas.

Žinoma, reikia prisistatyti.

Pradžiai.

Kur mano išsiauklėjimas?

Galėčiau prisistatyti deramai, bet tai nebūtina. Netrukus, įvairiai klostantis įvykiams, mane gana neblogai pažinsite. Pasakysiu tik tiek, kad kaip įmanydama maloniau kada nors stovėsiu šalia. Jūsų siela bus mano glėbyje. Ant mano peties nutūps spalva. Ir švelniai jus išsinešiu.

Tą akimirką tikriausiai gulėsite (retai aptinku žmones stovinčius). Jūsų siela bus prikepusi prie kūno. Gali būti, kad netikėtai nuskardės šauksmas. Paskui girdėsis tik mano alsavimas, mano kvapo ir žingsnių aidas.

Įdomu, kokios spalvos bus akimirka, kai jūsų ateisiu. Ką kalbės dangus?

Man patinka šokolado spalvos dangus. Tamsių tamsiausio šokolado. Sako, tokia spalva man tinka. Vis dėlto stengiuosi žavėtis visomis spalvomis, visu jų spektru. Milijardais kintančių atspalvių, kai dangus juos pamažu sugeria. Tai panaikina įtampą. Padeda užsimiršti.

*** Paprasta teorija ***

Žmonės stebi dienos spalvas jai tik prasidedant ir baigiantis, tačiau aš labai aiškiai matau, kaip kiekvieną akimirką diena prisisunkia daugybe spalvų ir atspalvių. Viena valanda gali nusispalvinti daugybe įvairiausių atspalvių. Vaško geltoniu, debesų draiskanų mėliu. Neįžvelgiama tamsa. Savo darbe laikausi taisyklės juos pastebėti.

Kaip minėjau, užsimiršimas — vienintelis mano išsigelbėjimas. Tik per jį aš neišeinu iš proto. Jis padeda susitvarkyti su darbu, turint omenyje, kaip seniai aš jį dirbu. Bėda, kad niekas negali manęs pakeisti. Kas dirbtų vietoj manęs, kol, kaip jums įprasta, poilsiaučiau kokiame nors atogrąžų arba slidinėjimo kurorte? Žinoma, niekas, todėl sąmoningai apsisprendžiau, kad mano atostogos bus užsimiršimas. Kad ir ką sakyti, atostogauju gausiai. Spalvingai.

Vis dėlto gali kilti klausimas: „Kam jai atostogos? Kas verčia ją užsimiršti?“

Tai jau kita tema.

Užmiršti žmonės.

Išlikę gyvi.

Į juos negaliu žiūrėti, nors dažnokai man nesiseka. Tyčia ieškau spalvų, kad apie juos negalvočiau, bet kartais aš juos matau — užmirštuosius, klaidžiojančius ieškojimų, nevilties ir netikėtumų labirintuose. Jų širdys būna perdurtos. Jų plaučiai — išsekę.

O tai jau tema, kuriai skiriu šį vakarą, dieną, bet kurią valandą arba spalvą. Papasakosiu istoriją apie vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, kuriems puikiai sekasi likti mano užmirštais.

Tai trumpa istorija apie:

• mergaitę,

• žodžius,

• akordeonininką,

• kelis fanatiškus vokiečius,

• peštuką žydą

• ir gana daug vagysčių.

Knygų vagilę mačiau tris kartus.