Lizelės pamoka

Pasakyti, kokie iš tikrųjų žmonės buvo Hansas ir Roza Hubermanai, toli gražu ne pats lengviausias dalykas. Geri žmonės?

Absurdiškai nenuovokūs žmonės? Abejotinai blaivaus mąstymo žmonės?

Lengviau apibūdinti nemalonią jų padėtį.

*** Hanso ir Rozos ***

Hubermanų padėtis Iš tikro labai kebli.

Tiesą sakant, baisiai kebli.

Kai jūsų gyvenamojoje vietoje, pačioje nacizmo gimtinėje, ankstyvą rytą pasirodo žydas, veikiausiai pasijusite nepaprastai nejaukiai. Nerimastavimas, netikėjimas, paranoja. Kiekvienas jų suvaidina savo vaidmenį ir kiekvienas veda sėlinančio įtarimo, kad laukia mažiau nei dangiški padariniai, link. Baimė blizgi. Nuožmi akyse.

Įstabu, bet reikia pasakyti, kad, nepaisant šios tamsoje vaivorykštės spalvomis mirguliavusios baimės, jie kažkaip atsispyrė isterijos akstinui.

Mama liepė Lizelei išeiti.

— Bett, Saumensch. — Balsas ramus, bet tvirtas. Labai neįprasta.

Tėtis atėjo po kelių minučių ir atkėlė laisvos lovos apklotus.

— Allesgut, Lizele? Ar viskas gerai?

— Taip, tėti.

— Kaip matai, turime svečią. — Tamsoje ji vos vos galėjo įžiūrėti aukštą Hanso Hubermano siluetą. — Šiąnakt jis miegos čia.

— Taip, tėti.

Po kelių minučių Maksas Vandenburgas, tylus ir tamsus, buvo kambaryje. Vyras nekvėpavo. Jis nejudėjo. Vis dėlto jis kažkaip nukeliavo nuo tarpdurio iki lovos ir gulėjo po apklotais.

— Viskas gerai?

Tai vėl buvo tėtis, šįsyk besikalbantis su Maksu.

Atsakymas išsklendė jam iš burnos, tada kaip pelėsių dėmė prikibo prie lubų. Toks buvo jo kaltės jausmas.

— Taip. Ačiū jums, — pasakė jis vėl, kai tėtis nuėjo iki savo įprastos vietos kėdėje šalia Lizelės lovos.

— Ačiū jums.

Dar valanda prabėgo, kol Lizelė užmigo.

Ji miegojo kietai ir ilgai.

Iškart po pusės devynių ryte ją pažadino ranka.

Balsas jos gale pranešė, kad į mokyklą tą dieną ji neis. Regis, ji serga.

Visiškai išsibudinusi, ji stebėjo nepažįstamąjį lovoje priešais. Iš po antklodės matėsi tik susisukusių plaukų gūžta viršuje ir nesigirdėjo jokio garso, tarsi jis būtų kažkaip išmokęs net miegoti tyliau. Sekdama paskui tėtį į koridorių, ji labai atsargiai pro jį praėjo.

Pirmą kartą virtuvė ir mama buvo ramios. Tai buvo kažkokia gluminanti įžanginė tyla. Kadangi ji truko tik kelias minutes, Lizelei labai palengvėjo.

Maistas ir valgymo garsai.

Mama paskelbė svarbiausią dienos dalyką. Atsisėdusi prie stalo ji pasakė:

— Paklausyk, Lizele. Tėtis tau šiandien kai ką papasakos. — Tai buvo rimta — ji net nepasakė Saumensch. Tai buvo asmeninio susilaikymo žygdarbis.

— Jis su tavimi kalbėsis, ir tu turėsi klausytis. Ar aišku?

Mergaitė vis dar bandė suprasti.

— Ar aišku, Saumensch?

Tai buvo geriau.

Mergaitė linktelėjo.

Kai ji vėl įėjo į miegamąjį pasiimti drabužių, kūnas lovoje priešais buvo apsivertęs ir susirietęs. Tai buvo jau ne tiesus rąstas, bet į Z raidę panašios formos pavidalas, įstrižai siekiantis nuo vieno kampo iki kito. Zigzagas lovoje.

Dabar pavargusioje šviesoje ji galėjo matyti jo veidą. Burna buvo pravira, oda — kiaušinio lukšto spalvos. Žandikaulį ir smakrą dengė žandenos, o ausys buvo kietos ir priplotos. Jis turėjo mažą, bet iškrypusią nosį.

— Lizele!

Ji pasisuko.

— Judinkis!

Ji pajudėjo prausyklos link.

Persirengusi ir vėl atsidūrusi koridoriuje ji suvokė, kad toli neis. Tėtis stovėjo priešais rūsio duris. Jis vos vos nusišypsojo, uždegė lempą ir nusivedė ją žemyn.

Tarp apdangalų ir dažų kvapo tėtis liepė jai patogiai įsitaisyti. Ant sienų įsižiebė dažais nupiešti ir praeityje išmokti žodžiai.

— Turiu tau kai ką papasakoti.

Lizelė atsisėdo ant metro aukščio apdangalų krūvos, tėtis ant penkiolikos litrų dažų skardinės. Keletą minučių jis ieškojo žodžių. Kai jie atėjo, jis atsistojo, kad juos ištartų. Jis pasitrynė akis.

— Lizele, — pasakė jis tyliai, — niekuomet nebuvau tikras, kad kas nors iš viso šito nutiks, taigi niekuomet tau nepasakojau. Apie save. Apie žmogų viršuje. — Iš vieno rūsio galo jis nuėjo į kitą, jo šešėlį išdidino lempos šviesa. Ji pavertė jį milžinu ant sienos, vaikštinėjančiu pirmyn ir atgal.

Kai baigė žingsniuoti, jo šešėlis stebėdamas dunksojo už jo. Kažkas visada stebėjo.

— Žinai mano akordeoną? — pasakė jis, ir istorija prasidėjo.

Jis paaiškino apie Pirmąjį pasaulį karą ir Eriką Vandenburgą, tada apie apsilankymą pas kritusio kario našlę.

— Berniukas, kuris tą dieną įėjo į kambarį, yra tas vyras viršuje. Verstehst? Supranti?

Knygų vagilė sėdėjo ir klausėsi Hanso Hubermano istorijos. Ji truko gerą valandą, iki tiesos akimirkos, į kurią įėjo labai akivaizdi ir būtina pamoka.

— Lizele, turi paklausyti. — Tėtis liepė jai atsistoti ir suėmė už rankos.

Jie žiūrėjo į sieną.

Tamsūs pavidalai ir žodžių mokymasis.

Jis tvirtai spaudė jos pirštus.

— Pameni Fiurerio gimtadienį — kai tą naktį parėjome namo iš gaisro? Pameni, ką man pažadėjai?

Mergaitė pritarė. Ji pasakė sienai:

— Kad išsaugosiu paslaptį.

— Teisingai.

Nupiešti žodžiai buvo išsimėtę tarp už rankų susiėmusių šešėlių, tupėjo jiems ant pečių, ilsėjosi ant galvų ir kabojo nuo rankų. „Lizele, jei kam nors papasakosi apie vyrą viršuje, visi pateksime į didelę bėdą.“ Jis balansavo ant siauros linijos tarp jos išgąsdinimo, tokio, kad viską pamirštų, ir nuraminimo, pakankamo, kad liktų rami. Jis maitino ją sakiniais ir stebėjo savo metališkomis akimis. Neviltis ir taikumas. „Mažų mažiausiai mane ir mamą išsives.“ Hansas aiškiai jaudinosi, kad gali per daug ją išgąsdinti, bet jis apskaičiavo riziką: verčiau buvo linkęs suklysti ir išgąsdinti per daug, nei nepakankamai. Mergaitės klusnumas turėjo būti visiškas, nekintamas faktas.

Baigdamas Hansas Hubermanas pažvelgė į Lizelę Meminger ir įsitikino, kad ji atidžiai klausosi.

Išvardijo jai pasekmes.

— Jei kam nors papasakosi apie tą vyrą...

Savo mokytojai.

Rudžiui.

Nesvarbu kam.

Svarbu, kad visus galėjo nubausti.

— Pirmiausia, — pasakė jis, — aš atimsiu visas tavo knygas — ir sudeginsiu jas. — Tai buvo beširdiška. — Įmesiu jas į viryklę ar židinį. — Jis tikrai elgėsi kaip tironas, bet tai buvo būtina. — Supratai?

Sukrėtimas pramušė joje skylę, labai tvarkingą, labai tikslią.

Ištryško ašaros.

— Taip, tėti.

— Toliau. — Turėjo išlikti tvirtas, ir tam reikėjo įtempti visas jėgas. — Jie atims tave iš manęs. Ar nori to?

Dabar ji nuoširdžiai verkė. „Nein“

— Gerai. — Tvirčiau suspaudė jos ranką. — Jie ištemps tą vyrą viršuje, ir galbūt mane ir mamą taip pat — ir mes niekuomet, niekuomet negrįšime.

To pakako.

Mergaitė pradėjo taip nesuvaldomai raudoti, kad tėtis iš visos širdies troško prisitraukti ją ir tvirtai apkabinti. Vietoj to jis pritūpė ir pažvelgė tiesiai jai į akis. Iki dabar jis išsakė ramiausius žodžius.

— Verstehst du mich? Ar supranti mane?

Mergaitė linktelėjo. Ji verkė, ir dabar, nugalėtas, palūžęs, jos tėtis apglėbė ją dažų prisisunkusiame ore ir žibalo šviesoje.

— Aš suprantu, tėti, suprantu.

Jos balsas nuslopo į jo kūną, ir jie kelias minutes taip stovėjo: Lizelė, suspaudusi kvėpavimą, ir tėtis, trinantis jai nugarą.

Kai jie grįžo, viršuje rado mamą, sėdinčią virtuvėje, vieną ir susimąsčiusią. Kai ji juos pamatė, atsistojo ir mostelėjo Lizelei prieiti, pastebėdama išdžiūvusias ją išvagojusias ašaras. Ji apkabino mergaitę, apkrovė jos kūną įprastiniu šiukščiu apkabinimu. „Alles gut, Saumensch?“

Atsakymo nereikėjo.

Viskas buvo gerai.

Bet ir siaubinga.