Draugystės kvapas

Mokymasis vyko toliau.

Kelias savaites iki vasaros po kiekvieno košmaro prasidėdavo vidurnakčio pamoka. Lova buvo sušlapusi dar du kartus, bet Hansas Hubermanas, kaip ir pirmą kartą, išskalbdavo paklodes ir sėsdavo prie Lizelės skaityti, piešti ir kartoti, ką ji išmokusi. Vėlyvą naktį net šnabždesys aidėdavo garsiai.

Vieną antradienio popietę, trečią valandą, mama liepė Lizelei susiruošti ir eiti su ja išnešioti skalbinių. Tėtis buvo sumanęs ką kita.

Įėjęs į virtuvę, tarė:

— Atleisk, mama, šiandien ji su tavimi neis.

Mama nė akių nepakėlė nuo skalbinių krepšio.

— Kas tavęs klausia, Arschloch? Eime, Lizele.

— Ji skaitys, — pasakė tėtis ir, ryžtingai šypsodamasis, pamerkė Lizelei. — Su manimi. Aš ją mokau. Eisime prie Amperio, kur mokydavausi groti akordeonu.

Dabar mama atkreipė į jį dėmesį.

Padėjo skalbinius ant stalo ir, sukaupusi visą cinizmą, paklausė:

— Ką tu pasakei?

— Manau, kad girdėjai, Roza.

Mama nusijuokė.

— Ir ko gi, po velnių, tu ją gali išmokyti.

Kartoninis šypsnys. Žodžiai tarsi smūgis iš apačios.

— Lyg pats mokėtum skaityti, Saukerl.

Virtuvė laukė. Tėtis kirto atsakomąjį smūgį.

— Mes nunešime tavo skalbinius.

— Tu, bjaurus...

Staiga nutilo. Pasvarstė. Kiti žodžiai liko neištarti.

— Grįžkit iki sutems.

— Sutemus skaityti negalėsime, mama, — tarė Lizelė.

— Ką sakei, Saumensch?

— Nieko, mama.

Tėtis šyptelėjo mergaitei:

— Knygą, švitrinio popieriaus, pieštuką, — paliepė jis, — ir akordeoną! — šūktelėjo jai įkandin.

Netrukus jie išėjo į Himelio gatvę, nešini žodžiais, muzika ir skalbiniais.

Eidami frau Diler parduotuvės link, jiedu kelis kartus atsigręžė pažiūrėti, ar mama dar stovi prie vartelių. Ji vis dar juos lydėjo žvilgsniu. Prisiminusi šūktelėjo:

— Lizele, nešk krepšį tiesiai! Nesuglamžyk skalbinių!

— Gerai, mama!

Netrukus vėl:

— Lizele, ar šiltai apsirengusi?

— Ką sakei?

— Saumensch derckigs, niekada negirdi, kas tau sakoma! Ar šiltai apsirengei? Vakare gali būti šalta!

Už kampo tėtis pasilenkė užsirišti batų raištelio.

— Lizele, susuk man cigaretę.

Niekas jai nesuteiktų daugiau malonumo.

Išnešioję skalbinius, jiedu patraukė prie Amperio upės, kuri tekėjo per miestelį Dachau koncentracijos stovyklos link.

Per ją buvo nutiestas medinių lentelių tiltas.

Įsitaisę žolėje maždaug trisdešimt metrų nuo jo, jiedu rašė žodžius ir balsu juos skaitė, o temstant Hansas užgrojo akordeonu. Ji klausėsi žvelgdama į tėtį, nors tą vakarą jam grojant ne iškart pastebėjo sutrikimą tėčio veide.

*** Tėčio veidas ***

Jis buvo tolimas ir susimąstęs, bet jokio atsakymo jame neatsispindėjo. Kol kas.

Kažkas jame buvo pakitę. Labai nedaug.

Ji tai matė, bet suprato vėliau, kai šis tas paaiškėjo. Žiūrėdama, kaip jis groja, ji nežinojo, nė nenutuokė, kad su Hanso Hubermano akordeonu susijusi kita istorija. Vėliau ta istorija drebančiais pečiais ir išsiplaiksčiusiu švarku vėlyvą naktį ateis į Himelio gatvę 33. Atsineš lagaminą, knygą ir du klausimus. Istoriją. Istoriją po istorijos. Istoriją istorijoje.

Kol kas buvo tik viena istorija, susijusi su Lizele, ir ši jai patiko. Lizelė gulėjo ilgų žolės rankų glėbyje.

Ji užsimerkė, o ausyse skambėjo melodijos.

Žinoma, būdavo ir nemalonumų. Kartais tėtis ją beveik apibardavo.

— Nagi, Lizele, — sakydavo jis, — juk žinai šitą žodį, žinai!

Kai tik atrodydavo, kad ji jau daro pažangą, kažkas būtinai imdavo strigti.

Popiet, jei oras būdavo gražus, jiedu eidavo prie Amperio. Orui subjurus sėdėdavo pusrūsyje. Tiesą sakant, dėl mamos. Iš pradžių jiedu mėgino mokytis virtuvėje, bet ten nebuvo sąlygų.

— Roza, — kartą ramiai pasakė tėtis, nutraukdamas įprastą jos šneką, — ar galėtum padaryti paslaugą?

Ji žvilgtelėjo į jį, stovėdama prie krosnies.

— Kokią?

— Prašau, maldauju — nors penkioms minutėms malonėk užsičiaupti.

Galima įsivaizduoti, kaip ji į tai reagavo.

Viskas baigėsi tuo, kad jiedu nulipo į pusrūsį.

Ten šviesos nebuvo, todėl teko pasišviesti žibaline lempa, taigi mokykloje ir namie, prie upės ir pusrūsyje, geresnėmis dienomis ir prastesnėmis Lizelė pamažu mokėsi skaityti ir rašyti.

— Netrukus užsimerkusi galėsi skaityti tą siaubingą kapų knygą, — kalbėjo tėtis.

— Ir ištruksiu iš tos mažvaikių klasės.

Ji tai pasakė rūsčiai, kaip savininkė.

Per vieną iš pusrūsio pamokų tėtis sumanė apsieiti be švitrinio popieriaus (šis sparčiai ėjo į pabaigą) ir paėmė teptuką. Prabangos Hubermanų namuose nebuvo, tačiau dažų buvo daugiau negu reikia, ir jie labai pravertė Lizelei mokyti. Tėtis pasakydavo žodį, o mergaitė turėdavo jį ištarti paraidžiui ir, jeigu raides įvardydavo teisingai, teptuku užrašyti ant sienos. Po mėnesio sieną teko perdažyti — atversti naują mūrinį puslapį.

Vakarais, po pusrūsio pamokos tupėdama vonioje, Lizelė klausydavosi vis tų pačių kalbų iš virtuvės.

— Tu dvoki cigaretėmis ir žibalu, — mama priekaištaudavo Hansui. Sėdėdama vandenyje, ji prisimindavo kvapą, įsigėrusį į tėčio drabužius. Draugystės kvapą. Pati juo irgi buvo prakvipusi. Uostydavo savo rankas ir, sėdėdama vėstančiame vandenyje, šypsodavosi.