Plūduriuojanti knyga

(antroji dalis)

Gruodžio pradžioje Rudis pagaliau iškovojo pergalę, nors ir ne visai įprastu būdu.

Diena buvo šalta, tačiau be galo rami. Atrodė, tarsi dangus tuoj plyš, išberdamas susikaupusias snaiges.

Po pamokų Rudis su Lizele stabtelėjo Alekso Štainerio krautuvėje, o pakeliui į namus pastebėjo iš už kampo išnyrantį seną Rudžio bičiulį Francą Doičerį. Kaip beveik visada šiomis dienomis, Lizelė nešėsi „Švilpautoją“. Jai patiko savo rankose jausti knygą. Tiek švelnią nugarėlę, tiek aštrius puslapių kraštus. Ji jį išvydo pirmoji.

— Pažvelk, — parodė ji pirštu. Doičeris straksėjo jų link lydimas kito Hitlerio jaunimo vadovo.

Rudis susigūžė. Jis pamėgino pajusti vis dar gyjantį paakį.

— Tik ne šį kartą, — žvalgėsi jis po gatvę. — Jei pasuksime pro bažnyčią, galėsime eiti palei upę ir šiek tiek sutrumpinsime kelią.

Netarusi nė žodžio, Lizelė nusekė paskui jį, ir drauge jie sėkmingai išvengė vieno Rudžio kankintojo tik tam, kad pakliūtų į nagus kitam.

Iš pradžių jie nieko bloga negalvojo.

Per tiltą einantys ir cigaretes rūkantys jaunuoliai galėjo būti bet kas, tačiau taip nebuvo. Kai abi šalys viena kitą pažino, apsisukti jau buvo per vėlu.

— O, ne, jie mus pastebėjo.

Viktoras Kėmelis nusišypsojo.

Itin draugiškai nuskambėję jo žodžiai reiškė tik viena — jis buvo nusiteikęs agresyviai.

— Nagi, nagi, ar tik čia ne Rudis Štaineris su mažąja savo kekšyte, — kuo ramiausiai prisiartinęs jis ištraukė „Švilpautoją“ iš Lizelės rankų. — Ką mes čia skaitome?

— Visa tai tik tarp mūsų, — mėgino jį įtikinti Rudis. — Tai nieko bendra neturi su ja. Nagi, atiduok jai knygą.

— „Švilpautojas“, — kreipėsi jis į Lizelę. — Įdomi?

— Nebloga, — krenkštelėjusi atsakė ji. Nelaimei, akys ją išdavė. Jose atsispindėjo nerimas. Mergaitė puikiai žinojo, kada Viktoras Kėmelis suprato knygą esant vertingu grobiu.

— Štai ką pasakysiu, — tarė jis. — Atiduosiu ją tau už penkiasdešimt markių.

— Penkiasdešimt markių! — Įsiterpė Endis Šmeiklis. — Liaukis, Viktorai, už tiek galėtum nusipirkti tūkstantį knygų.

— Ar tavęs kas nors klausė?

Endis prikando liežuvį. Atrodė, tarsi jo lūpos tą akimirką neatplėšiamai sulipo.

— Tokiu atveju gali ją pasilaikyti. Aš ją jau perskaičiau, — mėgino blefuoti Lizelė.

— Kaip ji baigėsi?

Po galais!

Prie pabaigos ji dar nebuvo prisikasusi.

Viktoras Kėmelis akimirksniu perprato Lizelės sumišimą.

Dabar prie jo puolė Rudis.

— Nagi, Viktorai, nesielk su ja šitaip. Tau juk reikia manęs. Padarysiu viską, ką panorėsi.

Jaunuolis ranka nuvijo Rudį, knygą laikydamas aukštai iškėlęs. Tuomet jis jį pataisė.

— Ne, — tarė jis. — Aš darysiu ką panorėjęs. — Šitai pasakęs jis pasuko upės link. Visi nusekė jam įkandin. Visų žingsniai buvo spartūs.

Kai kurie mėgino sustabdyti jį, kiti ragino paskubėti.

Viskas įvyko staiga, todėl niekas nespėjo pajusti įtampos. Draugišku, tačiau pašaipiu balsu Viktoras paklausė:

— Pasakykite man, kas paskutinis laimėjo disko metimo čempionatą Berlyne? — atsigręžęs veidu į savo stebėtojus, jis mankštino ranką. — Kas jis buvo? Po galais, jo pavardė kabo man ant liežuvio galo. Tai buvo tas amerikietis, ar ne? Karpenteris ar kaip jį ten...

— Prašau! — suriko Rudis.

Pasigirdo vandens teškenimas.

Viktoras Kėmelis apsisuko kaip tikras disko metikas.

Knyga didingai paliko jo ranką ir ėmė skrosti orą. Viršeliai prasiskleidė, o lapai ėmė plevėsuoti. Ji sustojo staigiau nei tikėjosi stebėtojai, tarsi vanduo būtų ją traukte traukęs. Pasiekusi upės paviršių, knyga pamažu nuplūduriavo pasroviui.

— Nepakankamai aukštai. Prastas metimas, — papurtė galvą Viktoras, tačiau tuoj pat vėl nusišypsojo. — Tačiau jo pakanka laimėti, ar ne?

Lizelė su Rudžiu nebelaukė netrukus nuskambėjusio juoko.

Rudis nurūko palei krantą, mėgindamas akimis susekti knygą.

— Ar matai ją? — šūktelėjo Lizelė.

Rudis skuodė kiek įkabindamas.

Bėgdamas palei vandenį, jis rodė jai pirštu į plūduriuojančią knygą.

— Štai ten!

Berniukas stabtelėjo, pamojo knygos link ir pasileido bėgti toliau, mėgindamas ją pralenkti. Netrukus jis nusimetė paltą ir šoko vandenin, ryžtingai brisdamas į upės vidurį.

Sulėtinusi žingsnį, Lizelė stebėjo geliantį kiekvieno žingsnio keliamą skausmą. Kankinantis šaltis.

Priėjusi pakankamai arti, ji pamatė pro Rudį praplaukiančią knygą, tačiau berniukas netruko ją pasivyti. Ištiesęs ranką jis sugriebė permirkusį kartono ir popieriaus blokelį.

— „Švilpautojas“, — sušuko jis. Tai buvo vienintelė tą dieną Amperio upėje plūduriavusi knyga, tačiau, nepaisydamas to, jis turėjo tai pranešti.

Įdomu ir tai, kad Rudis nemėgino lipti iš stingdomai šalto vandens vos tik sugriebęs knygą. Jis stypsojo upėje dar gerą minutę. Lizelei jis šito niekada nepaaiškino, tačiau man atrodo, ji puikiai žinojo abi tokio jo elgesio priežastis.

*** Į ragą sušalę Rudžio Štainerio motyvai ***

1. Po ilgų nesėkmių mėnesių tai buvo vienintelė akimirka, kada jis galėjo pasimėgauti pergale.

2. Šitoks nesavanaudiškas poelgis buvo puiki priežastis paprašyti Lizelės įprastos paslaugos.

Argi dabar ji galėjo jį atstumti?

— Kaip dėl to bučinio, Saumensch?

Prieš išlipdamas iš upės ir įteikdamas jai knygą, Rudis dar kelias akimirkas pastovėjo iki juosmens įbridęs į ledinį vandenį. Kelnės buvo prilipusios prie kojų, tačiau jis nesustojo. Tiesą sakant, manau, kad jis bijojo. Rudį Štainerį baugino knygų vagilės bučinys. Jis jo laukė taip ilgai. Veikiausiai jis ją labai stipriai mylėjo. Taip stipriai, kad daugiau nebeprašė jos lūpų, pasiryžęs kapan atgulti niekuomet jų taip ir neparagavęs.