Trylika dovanų

Štai taip atgimė Maksas.

Jo veidas, tarsi gyjantis medžio kamienas, vėl įgavo šiurkštumo. Įrodymai buvo akivaizdūs. Jis vis dar buvo gyvas.

Pirmąsias keletą dienų Lizelė sėdėjo greta ir kalbėjo su juo. Atėjus gimtadieniui, ji jam pasakojo apie virtuvėje jų laukiantį milžinišką tortą, jei tik jis pramerks akis.

Akių jis neatmerkė.

Jokio torto nebuvo.

*** Vieną vėlų vakarą ***

Tik po kurio laiko suvokiau tomis dienomis lankiusis 33-iajame Himelio gatvės name. Veikiausiai tai buvo viena iš tų nedaugelio akimirkų, kai mergaitės nebuvo šalia, mat viskas, ką mačiau, buvo lovoje tysantis vyras. Priklaupiau. Pasirengiau siekti jo sielos kiaurai antklodės.

Tačiau kaip tik tą akimirką pajutau gyvasties bangą, nuožmiai kovojančią su mano svoriu. Atsitraukiau. Prieš akis turėdama šitiek darbo mėgavausi tuo, jog mažame tamsiame kambarėlyje su manimi kažkas kovoja. Prieš išeidama, užmerkiau akis ir leidau sau pasimėgauti trumpa ramybės pauze.

Penktą dieną kilo didžiulis susijaudinimas dėl to, kad Maksas pagaliau atmerkė akis, nors ir labai trumpai. Viskas, ką jis virš savęs išvydo (ir tai turėjo būti bauginantis reginys iš arti), buvo Roza Huberman, mėginanti sumaitinti jam didžiulį šaukštą sriubos.

— Valgyk, — patarė ji jam. — Negalvok, o tik valgyk.

Vos tik motina atidavė dubenėlį Lizelei, ši pamėgino įžiūrėti jo veidą, tačiau sriubos maitintojos nugara viską užstojo.

— Ar jis vis dar nubudęs?

Kai pasisuko į šalį, Rozai atsakyti nebereikėjo.

Prabėgus beveik savaitei, Maksas nubudo antrą kartą, šįsyk kambaryje esant Lizelei ir tėčiui. Abu jie stebėjo kūną įsmeigę akis, kai išgirdo tylią dejonę. Tėtis kone nuvirto nuo krėslo.

— Žiūrėk, — sušuko Lizelė. — Nemiegok, Maksai, nemiegok. Vaikinas žvilgtelėjo į ją, tačiau neatrodė, kad būtų pažinęs. Jo akys tyrinėjo Lizelę nelyginant galvosūkį. Tada jis vėl užsimerkė.

— Tėti, kas atsitiko?

Hansas nusileido į savo krėslą.

Vėliau jis pasiūlė Lizelei paskaityti Maksui.

— Nagi, Lizele, pastaruoju metu tu taip puikiai skaitai, nors mums nesakai, iš kur gauni tų knygų.

— Tėti, juk sakiau tau, kad knygą man davė viena iš mokyklos vienuolių.

— Žinau, žinau, — iškėlė rankas jis ir sunkiai atsiduso. — Tik... — žodžius jis rinkosi atsargiai, — neįkliūk.

Šitaip kalbėjo žmogus, pavogęs žydą.

Nuo tos dienos Lizelė ėmėsi balsu skaityti „Švilpautoją“ jos lovoje gulinčiam Maksui. Ją erzino tai, kad teko praleisti ištisus knygos skyrius, mat puslapiai buvo tarp savęs sulipę. Pasiplaukiojusi knyga nebuvo visiškai išdžiūvusi. Nepaisydama šių nesklandumų, Lizelė skaitė toliau ir įveikė tris ketvirtadalius trijų šimtų devyniasdešimt šešių puslapių knygos.

Kiekvieną dieną Lizelė skubėdavo iš mokyklos su viltimi, kad Maksas jaučiasi geriau.

— Ar jis buvo nubudęs? Ar valgė?

— Liaukis, — maldavo jos motina. — Savo netylančiomis šnekomis įvarysi man opą. Eik. Skuosk į lauką žaisti futbolo, dėl Dievo meilės.

— Taip mama, — pakluso ji, praverdama laukujės duris. — Bet juk tu ateisi manęs pakviesti, jei jis nubus, ar ne? Paprasčiausiai sugalvok ką nors. Piktai pašauk mane, tarsi būčiau iškrėtusi kokią niekšybę. Iškeik mane. Nesijaudink, tuo visi patikės.

Net Roza nepajėgė sulaikyti šypsenos, kai išgirdo šiuos žodžius. Kumščius įrėmusi į klubus, ji paaiškino Lizelei, jog ši dar nėra pakankamai suaugusi, kad išvengtų Watschen už tokias kalbas.

— Ir įmušk įvartį, — pagrasė ji, — arba apskritai nesirodyk namie.

— Žinoma, mama.

— Geriau įmušk du, Saumensch!

— Taip, mama.

— Ir liaukis atsikirtinėjusi.

Lizelė akimirką pamąstė ir išbėgo į gatvę susiremti su Rudžiu slidžiu purvu padengtoje gatvėje.

— Pagaliau, subingalve, — įprastais žodžiais jiems kovojant dėl kamuolio pasveikino ją Rudis. — Kur taip ilgai buvai?

Po pusvalandžio Himelio gatve lekiantis automobilis netikėtai sutrynė jų kamuolį, o Lizelė rado pirmąją dovaną Maksui Vandenburgui. Nusprendę, kad kamuolio užlopyti nepavyks, kiti vaikai nukiūtino namo, palikdami jį gulėti ant šalto purvino grindinio. Rudis ir Lizelė pasilenkę žvelgė į subliuškusį kamuolį. Viename jo šone tarsi burna žiojėjo skylė.

— Tau jo reikia? — pasiteiravo Lizelė.

— Ką tu darysi su ta subliuškusia mėšlo krūva? Dabar jo nebepripūsi, ar ne? — traukė pečiais Rudis.

— Tai nori jo ar ne?

— Ne, ačiū, — tarė Rudis, atsargiai baksteldamas kamuolį koja, tarsi tai būtų buvęs pastipęs gyvūnas. Ar gyvūnas, kuris veikiausiai jau buvo nebegyvas.

Rudžiui pasukus namų link, Lizelė pakėlė kamuolį ir pasikišo už ančio. Ji išgirdo Rudį sušunkant:

— Ei, Saumensch! — ji luktelėjo. — Saumensch!

— Ką? — nusileido ji.

— Namie dar turiu dviratį be ratų, jei tau jo reikia.

— Susikišk savo dviratį.

Juos jau skyrė nemažas atstumas, todėl Lizelė teišgirdo to Saukerl, Rudžio Štainerio, juoką.

Grįžusi namo, ji iškart nuėjo miegamojo link. Atneštą Maksui kamuolį padėjo lovos gale.

— Atleisk, — tarė ji, — tai nedaug. Tačiau kai nubusi, aš tau viską apie tai papasakosiu. Sužinosi, kad šiandieninė popietė buvo pilkiausia, kokią tik gali įsivaizduoti, o tas automobilis be žibintų pervažiavo tiesiai per kamuolį. Iš automobilio išlipęs vyriškis mus išbarė, o tada paklausė kelio. Ir iš kur tiek drąsos...

Ji troško sušukti „Nubusk!“

Arba papurtyti jį.

Tačiau to nepadarė.

Visa, ką ji galėjo padaryti, tai stebeilyti į kamuolį ir apmindžiotą, apsilupusią jo odą. Tai buvo pirmoji dovana iš daugelio.

*** Dovanos Nr. 2-5 ***

Vienas kaspinas, vienas kankorėžis.

Viena saga, vienas akmenėlis.

Žaidžiant futbolą, Lizelei šovė mintis.

Kaskart eidama į mokyklą ar iš jos Lizelė dairydavosi pamestų daiktų, kurie galėtų būti vertingi mirštančiam žmogui. Iš pradžių ji stebėjosi, kodėl tai buvo taip svarbu. Kaip, regis, visiškai nereikšmingas menkniekis galėjo suteikti žmogui paguodos ir nusiraminimo? Kaspinas griovyje. Kankorėžis gatvėje. Klasėje prie sienos nuriedėjusi saga. Plokščias apskritas akmenėlis iš upės. Mažų mažiausiai tai buvo Lizelės rūpesčio ženklas, be to, Maksui nubudus, jie turės apie ką pasikalbėti.

Likusi viena, ji įsivaizduodavo jų pokalbius.

— Kas gi visa tai? — paklaustų Maksas. — Iš kur visas šitas šlamštas?

— Šlamštas? — Lizelė įsivaizdavo save sėdinčią ant lovos krašto. — Maksai, tai ne šlamštas. Šie daiktai privertė tave nubusti.

*** Dovanos Nr. 6-9 ***

Viena plunksna, du laikraščiai. Saldainio popierėlis. Debesis.

Plunksna, kurią mergaitė rado įstrigusią tarp bažnyčios Miuncheno gatvėje durų vyrių, buvo išties daili. Pastebėjusi kreivai kyšantį jos galą, Lizelė tuoj pat puolė į pagalbą. Kairėje plunksnos pusėje plaukeliai buvo tvarkingai sušukuoti, tačiau dešinę jos pusę sudarė plonytės keteros ir nelygūs trikampiai. Kitaip jos apibūdinti nebuvo įmanoma.

Laikraščius ji ištraukė iš šaltų šiukšliadėžės gelmių (to pasakyti pakaks), o saldainio popierėlis buvo lygus, tačiau nublukęs. Radusi jį netoli mokyklos, Lizelė pakėlė popierėlį šviesos link. Jame buvo įspaustas įvairių batų padų koliažas.

Dar buvo debesis.

Kaip galima kam nors padovanoti gabalėlį dangaus?

Vėlyvą vasarį ji stovėjo Miuncheno gatvėje ir stebėjo milžinišką kalnus ryjantį debesį, primenantį baltą pabaisą. Jis lėtai slinko tarp kalnų. Užstojęs saulę, šis baltas žvėris pilka širdimi stebėjo miestą iš aukštai.

— Tik pažvelk, — tarė ji tėčiui.

Hansas atlošė galvą ir pasakė tai, ką manė esant akivaizdu:

— Turėtum padovanoti jį Maksui, Lizele. Norėčiau pamatyti, ar tau pavyks padėti jį, kaip visus kitus daiktus, ant naktinio stalelio.

— Kaip aš tai padarysiu, — žvelgdama į jį taip, tarsi jis būtų beprotis, paklausė Lizelė.

Jis švelniai pastukseno krumpliais į jos kaukolę.

— Įsimink jį. Tuomet aprašyk.

„... Jis buvo tarsi didžiulis baltas žvėris, nusileidęs nuo kalnų viršūnės“, — pasakojo ji, jau kitą kartą budėdama prie Makso lovos.

Dar šiek tiek pataisiusi ir papildžiusi savo sakinį, Lizelė jautėsi puikiai atlikusi užduotį. Ji įsivaizdavo debesies vaizdinį plaukiant iš jos rankų į Makso delnus, skverbiantis per antklodes. Užrašiusi jį ant popieriaus skiautelės, ji prislėgė ją akmenėliu ant naktinio stalelio.

*** Dovanos Nr. 10-13 ***

Vienas alavinis kareivėlis. Vienas stebuklingas lapas. Baigtas „Švilpautojas“.

Gabalas sielvarto.

Alavinis kareivėlis buvo užkastas purve netoli Tomio Miulerio namų. Jis buvo apsilaupęs ir subraižytas, tačiau tai Lizelei ir buvo svarbiausia. Jis, net ir šitaip sužeistas, dar stovėjo.

Klevo lapą ji rado mokyklos sandėliuke tarp kibirų ir dulkių šluosčių. Sandėliuko durys buvo praviros. Lapas jau spėjęs išdžiūti ir sustandėti tarsi skrudinta duona, o jo paviršių dengė kalvos ir slėniai. Kažkokiu paslaptingu būdu lapas rado kelią į mokyklos koridorių, o iš ten — į sandėliuką. Jis priminė pusę žvaigždės su stiebeliu. Ištraukusi jį, Lizelė sukiojo lapą tarp pirštų.

Kitaip nei likusius daiktus, lapo Lizelė nepadėjo ant naktinio stalelio. Prieš prisėsdama skaityti paskutinius trisdešimt keturis „Švilpautojo“ puslapius, ji prisegė lapą prie užtrauktos užuolaidos.

Tą popietę nieko nevalgė ir net nebuvo tualete. Ji taip pat nė lašo negėrė. Dar mokykloje ji sau pažadėjo, kad šiandien baigs skaityti knygą, o Maksas Vandenburgas jos klausysis. Šiandien jis tikrai nubus.

Tėtis sėdėjo kambario kampe ant grindų kaip visada be darbo. Laimei, netrukus jis turėjo eiti į „Knolerio“ užeigą su savo akordeonu. Smakrą parėmęs ant kelių, jis klausėsi, kaip skaito mergaitė, kurią jis taip sunkiai išmokė abėcėlės. Kupina išdidumo ji atskleidė Maksui Vandenburgui paskutinius bauginančius knygos žodžius.

*** „Švilpautojo“ pabaiga ***

...Vienos ore tvyrantis rūkas temdė traukinio langus, o, žmonėms keliaujant į darbus, žudikas švilpavo savo linksmąją melodiją. Jis nusipirko bilietą.

Maloniai pasisveikino su greta sėdinčiais keleiviais ir kontrolieriumi. Jis net mandagiai užleido vietą pagyvenusiai damai ir užmezgė draugišką pokalbį su lošėju, pasakojančiu apie amerikietiškus žirgus. Nepaisant nieko, švilpautojas mėgo kalbėti. Jis nuolat užmegzdavo pokalbius su žmonėmis, klasta priversdamas juos jį pamėgti ir juo pasitikėti. Nesiliaudavo kalbėjęs ir žudydamas ar kankindamas juos. Jis imdavo švilpauti tik tuomet, kai nebelikdavo su kuo pasikalbėti, būtent todėl jis tai darydavo įvykdęs žmogžudystę...

— Taigi manote, kad lenktynių trasa bus palanki septintajam numeriui, tiesa?

— Žinoma, — kreivai šyptelėjo lošėjas.

Pasitikėjimas jau buvo pelnytas.

— Jis atbėgs iš nugaros ir ne vieną parklupdys! — sušuko jis, perrėkdamas traukinio keliamą triukšmą.

— Jei jau taip sakote, — išsiviepė švilpautojas, tuo pat metu mąstydamas, kada gi jie ras inspektoriaus kūną tame naujajame BMW automobilyje.

— Jėzau, Marija, Juozapai šventas, — negalėjo nuslėpti nuostabos Hansas. — Vienuolė davė tau šitai? — atsistojęs jis priėjo prie Lizelės ir pabučiavo jai kaktą. — Iki, Lizele, manęs laukia „Knoleryje“.

— Iki, tėti.

— Lizele!

Ji nekreipė dėmesio.

— Eikš ir ką nors suvalgyk!

— Ateinu, mama, — šįkart atsakė ji.

Tiesą sakant, šiuos žodžius ji tarė Maksui, priėjusi arčiau ir padėjusi baigtą knygą ant naktinio stalelio greta kitų daiktų. Pasilenkusi virš jo, mergaitė nepajėgė atsispirti. „Nagi, Maksai“, — šnibždėjo ji, ir net motinos žingsniai jai už nugaros neįstengė nutildyti tylaus verksmo. Tai nesustabdė nuo jos skruostų ant Makso veido tyškančių sūrių ašarų.

Motina ją išsivedė.

Mergaitė paskendo jos glėbyje.

— Žinau, — tarė ji.

Ji žinojo.