Sniego senis

1942-ųjų pradžią Lizelės Meminger gyvenime būtų galima apibūdinti taip:

Jai sukako trylika. Jos krūtinė vis dar buvo plokščia. Ji dar nė karto nekraujavo. Jaunas vaikinas iš rūsio dabar atsidūrė jos lovoje.

*** Klausimas ir atsakymas ***

Kaip Maksas Vandenburgas atsidūrė Lizelės lovoje? Jis nukrito.

Esama keleto nuomonių, tačiau Roza Huberman tvirtino, kad viso to sėklos buvo pasėtos dar per praeitų metų Kalėdas. Gruodžio dvidešimt ketvirtoji alsavo šalčiu ir alkiu, tačiau tai teikė vieną rimtą privalumą — jokių ilgai užsisėdinčių svečių. Hansas jaunesnysis plėšėsi tarp šaudymo į rusus ir bendravimo su šeima. Trudė užsuko tik kelioms valandoms savaitgalį prieš Kalėdas. Ji ruošėsi išvykti su šeima, kurioje dirbo. Šventės visai kitokioje vokiečių šeimoje.

Kalėdų išvakarėse Lizelė atnešė Maksui dovaną — pilną saują sniego.

— Užsimerk, — paliepė ji jam. — Ištiesk rankas.

Vos tik Makso delnus palietė sniegas, jis krūptelėjo ir nusijuokė, vis dar neatmerkdamas akių. Iš pradžių paskubomis jo paragavo, leisdamas tirpti ant lūpų.

— Ar tai šiandienos orų apžvalga?

Lizelė stovėjo greta jo.

Ji švelniai palietė jo ranką.

Jis vėl pakėlė sniegą prie lūpų ir tarė:

— Ačiū, Lizele.

Tai buvo nuostabiausių Kalėdų gyvenime pradžia. Truputis maisto. Jokių dovanų. Tačiau jų rūsyje stovėjo sniego senis.

Pristačiusi pirmąsias saujas sniego, Lizelė įsitikino, ar lauke daugiau nieko nebuvo, ir ėmėsi tempti kibirus ir puodus sniego, kol tik leido jėgos. Ji krovė kalnus sniego ir ledo, dengusio tą mažą pasaulio lopinėlį Himelio gatvėje. Pripildžiusi pilną kibirą, tempdavo jį į rūsį.

Kad viskas būtų taip, kaip reikia, ji paleido sniego gniūžtę į Maksą ir sulaukė atsako į pilvą. Maksas netgi metė vieną į laiptais žemyn belipantį Hansą Hubermaną.

— Arschloch! — aiktelėjo tėtis. — Lizele, duok man to sniego. Visą kibirą!

Akimirkai visi jie užsimiršo. Niekas nešūkavo ir netriukšmavo, tačiau tylaus juoko sulaikyti nepajėgė. Jie tebuvo namuose su sniegu žaidžiantys žmonės.

Tėtis pažvelgė į sniego prikrautus puodus.

— Ką darysime su likusiuoju?

— Sniego senį, — atsakė Lizelė. — Turime nulipdyti sniego senį.

Tėtis pašaukė Rozą.

— Kas ten atsitiko, Saukerl?

— Nusileisk į rūsį neklausinėjusi!

Jai pasirodžius ant laiptų, Hansas Hubermanas surizikavo savo gyvybe paleisdamas į žmoną sniego gniūžtę. Per plauką nepataikiusi į ją, gniūžtė ištižo atsitrenkusi į sieną, o motina gavo priežastį neatsikvėpdama juos iškeikti. Baigusi nulipo žemyn padėti šeimai. Ji net surado keletą sagų sniego senio akims ir nosiai bei šiek tiek virvutės jo šypsenai. Šis vos pusės metro aukščio sniego žmogus turėjo netgi šaliką ir skrybėlę.

— Neūžauga, — pavadino jį Maksas.

— Ką darysime, kai jis ištirps? — susirūpino Lizelė.

— Tu, Saumensch, viską tuoj pat išvalysi, — paaiškino Roza.

— Jis neištirps, — paprieštaravo tėtis. Patrynęs rankas jis pakėlė jas prie lūpų ir pūstelėjo šilto oro. — Čia juk taip šalta.

Ištirpti jis ištirpo, tačiau kažkur giliai kiekviename iš jų jis ir toliau liko stovėti. Tai tikriausiai buvo paskutinis dalykas, kurį jie matė prieš guldamiesi tų Kalėdų išvakarėse. Jų ausyse skambėjo akordeono garsai, akyse vis dar stovėjo sniego senis, o Lizelė vis dar mąstė apie paskutinius Makso žodžius, pasakytus prieš jai jį paliekant rūsyje prie ugnies.

*** Kalėdiniai Makso Vandenburgo sveikinimai ***

„Lizele, labai dažnai aš trokštu, kad visa tai baigtųsi, tačiau tuomet tu padarai kažką tokio kaip šiandien — nusileidi į rūsį su sniego seniu rankose.“

Nelaimei, tą vakarą Makso sveikata gerokai pašlijo. Pradiniai ženklai buvo ganėtinai įprasti ir pikta nepranašaujantys. Nuolatinis šaltis. Drėkstantys delnai. Padažnėjusios vizijos apie bokso kovas su fiureriu. Tačiau Maksas ėmė iš tiesų nerimauti, kai po savo atsispaudimų ir pritūpimų nebegalėdavo sušilti. Kad ir kaip arti ugnies sėdėjo, niekaip nesugebėjo pasijusti geriau. Pamažu ėmė kristi svoris. Jo mankštos programa iš pradžių sutrumpėjo, o galiausiai visai subyrėjo, skruostui prigludus prie šiurkščios rūsio aslos.

Visą sausį jis dar laikėsi, tačiau ankstyvą vasarį Makso būklė ėmė kelti susirūpinimą. Jis vis sunkiau kėlėsi nuo ugnies, ilgiau miegojo rytais, jo burna atrodė perkreipta, o skruostikauliai patinę. Tačiau paklaustas jis visada atsakydavo jaučiąsis gerai.

Įpusėjus vasariui, kai buvo likusios kelios dienos iki tryliktojo Lizelės gimtadienio, jis alpdamas nusvirduliavo iki židinio. Vaikinas tik per plauką neįkrito tiesiai liepsnoms į nagus.

— Hansai, — sušnabždėjo jis mėšlungio sutrauktu veidu. Kojos jo nebeišlaikė, ir vaikinas galva trenkėsi į akordeono dėklą.

Tą pačią akimirką medinis šaukštas buvo įmestas į sriubą, ir Roza Huberman atsidūrė šalia jo. Laikydama Makso galvą, ji suriko Lizelei:

— Nestovėk kaip įbesta, atnešk daugiau antklodžių. Neškis jas į savo lovą. O tu! — atėjo tėčio eilė. — Padėk man jį pakelti ir nunešti į Lizelės kambarį. Schnell!

Tėčio veidą perkreipė susirūpinimas. Mirktelėjęs pilkomis akimis, jis pats vienas pakėlė vaikiną. Maksas nesvėrė daugiau nei vaikas.

— Negi negalime paguldyti jo čia, mūsų lovoje?

— Ne, — Roza jau buvo apgalvojusi šią galimybę. — Dieną šiame kambaryje užuolaidos turi būti atitrauktos, kitaip žmonės ims įtarinėti.

— Teisingai pastebėta, — linktelėjo Hansas ir išnešė vaikiną.

Rankose laikydama antklodes, Lizelė stebėjo juos atokiau.

Suglebusios kojos ir nukarę plaukai koridoriuje. Vienas batas kone krito jam nuo pėdos.

— Judinkis.

Paskui juos į kambarį krypuodama įėjo motina.

Paguldytas į lovą, Maksas buvo apklotas ir apkamšytas keliomis antklodėmis.

— Mama? — Lizelė neprisivertė pratarti nieko daugiau.

— Ką? — Rozos Huberman plaukai į kuodelį buvo surišti taip tvirtai, kad tai net baugino. Atrodė, tarsi jis dar sustandėjo, jai pakartojus klausimą. — Kas yra, Lizele?

— Ar jis gyvas? — priėjo ji arčiau, bijodama atsakymo.

Kuodelis linktelėjo.

Tuomet Roza atsigręžė į Lizelę ir ryžtingai prabilo:

— Klausykis manęs, Lizele. Šį žmogų į savo namus priėmiau ne tam, kad žiūrėčiau, kaip jis miršta. Supranti?

Lizelė linktelėjo.

— Dabar eik.

Koridoriuje tėtis ją apkabino.

Jai šito beviltiškai reikėjo.

Vėliau vakare ji nugirdo Hanso ir Rozos pokalbį. Roza privertė Lizelę miegoti jų kambaryje, greta tėvų lovos ant čiužinio, kurį jie atvilko iš rūsio. (Iš pradžių šeima buvo susirūpinusi, ar tik jis nebuvo užkrėstas, tačiau galiausiai priėjo prie išvados, kad tokios mintys neturi pagrindo. Makso kančias sukėlė ne virusas, todėl jie atitempė čiužinį viršun ir pakeitė paklodę.)

Manydama mergaitę užmigus, motina pareiškė savo nuomonę.

— Tas prakeiktas sniego senis, — šnabždėjo ji. — Lažinuosi, kad viskas prasidėjo nuo jo ir to kvailiojimo su sniegu tokiame rūsio šaltyje.

Tėtis buvo nusiteikęs filosofiškiau:

— Roza, viskas prasidėjo nuo Adolfo. — Jis pasirėmė alkūnėmis ir tęsė. — Turėtume jį aplankyti.

Tąnakt Maksas buvo aplankytas septynis kartus.

*** Makso Vandenburgo lankytojų rezultatai ***

Hansas Hubermanas: 2

Roza Huberman: 2

Lizelė Meminger: 3

Ryte Lizelė atnešė Maksui jo eskizų knygą iš rūsio ir padėjo ant naktinio stalelio. Dėl to, kad žvilgtelėjo į ją praeitais metais, ji vis dar jautėsi nemaloniai, todėl šįkart iš pagarbos laikė ją tvirtai suspaudusi.

Į kambarį užėjus tėčiui, ji neatsigręžė, o tik prakalbo į sieną, stovėdama greta Makso Vandenburgo:

— Kam man reikėjo tempti namo visą tą sniegą? — klausė ji. — Visa tai atsitiko dėl to, ar ne, tėtuk? — ji suspaudė rankas, tarsi ketintų melstis. — Kam man reikėjo statyti tą sniego senį?

Tėtis kaip visada tvirtai tarė:

— Lizele, tu turėjai tai padaryti.

Ji praleido ištisas valandas prie krūpčiojančio miegančio Makso kūno.

— Nemirk, — nesiliovė šnabždėti ji. — Prašau, Maksai, tik nemirk.

Jis buvo tarsi antras prieš Lizelės akis tirpstantis sniego senis, tačiau kitoks. Tai tikras paradoksas.

Juo šalčiau jam darėsi, juo greičiau tirpo.