ŠEŠTA DALIS



Sapnų nešėjas

apie

mirties dienoraštį — sniego senį — trylika dovanų — kitą knygą — košmarą apie žydo lavoną — laikraščių dangų — svečią — pašaipūną ir paskutinį bučinį į nuodingus skruostus

Mirties dienoraštis:

1942-ieji

Šie metai priminė tokius laikotarpius, kaip 79-ieji ar 1346-ieji mūsų eros metai. Pamirškit dalgį, kad jus kur, man reikėjo šluotos ar plaušinės. Ilgėjausi poilsio.

*** Trupinėlis tiesos ***

Su savimi nesinešioju nei dalgio, nei pjautuvo. Juodą apsiaustą su gobtuvu dėviu tik esant šaltam orui. Be to, mano veidas neprimena kaukolės, nors jūs, pastebėję mane tolumoje, be galo mėgstate šitaip mane apibūdinti. Norite žinoti, kaip aš iš tikro atrodau? Aš jums padėsiu. Kol savo pasakojimą tęsiu, susiraskite veidrodį.

Tiesą sakant, pasakodama jums apie save, tik save ir nieką daugiau, jaučiuosi pasiduodanti savo silpnybei. Dievinu kalbėti apie savo keliones ir tai, ką aš mačiau 1942-aisiais. Kita vertus, jūs esate žmonės, todėl turėtumėte suprasti egocentriškumą. Svarbu tai, kad mano pasakojimui apie to meto įvykius yra rimta priežastis. Daugelis tų įvykių paveiks Lizelės Meminger gyvenimą. Šie įvykiai priartino karą prie Himelio gatvės ir kartu nusitempė mane.

Žinoma, tais metais man teko užsukti ir į Lenkiją, Rusiją bei Afriką. Galbūt nesutiksite su manimi sakydami, kad keliauti po įvairius kraštus privalau neatsižvelgdama į metus, tačiau kartais žmonijai patinka apsunkinti padėtį. Jūsų giminė puikiai geba pagreitinti kūnų radimąsi ir padidinti sprunkančių sielų skaičių. Paprastai vienas kitas sprogmuo šią užduotį atlieka nepriekaištingai. Arba dujų kameros. Ar nerūpestingas toli vienas nuo kito esančių ginklų pašnekesys. Jei retkarčiais savo darbo jie iki galo neatlieka, tuomet bent jau tikrai palieka žmones be stogo virš galvos ir suteikia man galimybę grožėtis kur tik akys užmato benamiais. Šie nelaimėliai paprastai ima sekioti mane, klaidžiojančią suniokotų miestų gatvėmis. Jie maldauja manęs pasiimti juos su savimi ir nesuvokia, kad darbo man ir taip netrūksta. „Tavo valanda dar išmuš“, — tikinu juos, stengdamasi neatsigręžti. Kartais taip trokštu jiems pasakyti kažką tokio: „Nejaugi nematote, kad ir taip esu užsikasusi darbais?“, tačiau niekada to nedarau. Tvarkydama savo reikalus, skundžiuosi pati sau, ypač tais metais, kai kūnų ir sielų pasitaiko ne vienas kitas — atrodytų, tarsi jie daugintųsi.

*** Sutrumpintas 1942-ųjy metų sąrašas ***

1. Vilties netekę žydai — sėdėdama ant stogo greta rūkstančių kaminų, priglaudžiu savo glėbyje jų sielas.

2. Minimaliai apsiginklavę rusų kareiviai, besitikintys amuniciją pasipildyti iš kritusiųjų mūšyje.

3. Permirkę kūnai Prancūzijos pakrantėje, tysantys ant smėlio ir skiedrų.

Galėčiau tęsti, tačiau manau, kad šiam kartui trijų pavyzdžių pakaks. Jie bent jau leis jums pajusti tą pelenų skonį burnoje, kuriuo galėčiau apibūdinti savo egzistenciją tais metais.

Tiek daug žmonių.

Tiek daug spalvų.

Jie vis kirba mano viduje. Neduoda ramybės mano prisiminimams. Nesiliauju regėjusi jų, sukrautų vienas ant kito į didžiules krūvas. Juos supantis oras tarsi plastikinis, o horizontas lyg suklijuotas. Mintyse iškyla subadytas ir varvantis žmonių pagamintas dangus, o jame tarsi juodos širdys plaka minkšti anglių spalvos debesys.

O tuomet.

Tuomet ateina mirtis.

Skindamasi kelią pro šį peizažą.

Iš išorės: tvirta, nedvejojanti.

Viduje: sunerimusi, nevaržoma, neišvengiama.

Tiesą pasakius (suprantu, kad nesiliauju skųstis), vis dar mėginau pamiršti Staliną ir Rusiją. Vadinamąją antrąją revoliuciją — žmonių savo pačių skerdynes.

Tuomet iškilo Hitleris.

Žmonės kalba, kad karas yra geriausias mirties draugas, tačiau norėčiau jums pasiūlyti šiek tiek kitokį požiūrį. Mano nuomone, karas yra tarsi naujas viršininkas, besitikintis iš pavaldinių neįmanomo. Stovėdamas jums už nugaros, jis nesiliauja kartojęs: „Privalai tai atlikti, privalai tai atlikti.“ Taigi lenkiate sprandą dar labiau. Atliekate jums skirtą užduotį. Tačiau, užuot padėkojęs, jūsų viršininkas skiria dar daugiau darbo.

Neretai stengiuosi prisiminti ir vieną kitą tais metais matytą grožio kruopelytę. Kapstausi savo pasakojimų bibliotekoje.

Kaip tik dabar prisiminiau vieną iš jų.

Manau, pusę pasakojimo jūs jau esate girdėję, todėl, jei eisite paskui mane, parodysiu jums visa kita. Supažindinsiu jus su kitu knygų vagilės ypatumu.

Pati to nesuprasdama, ji vis dar laukia daugybės mano prieš akimirką minėtų dalykų, tačiau taip pat laukia ir jūsų.

Kad ir kaip tai skambėtų keistai, į rūsį ji nešasi šiek tiek sniego. Pilnos saujos sustingusio vandens beveik kiekvieną verčia nusišypsoti, tačiau negali priversti pamiršti.

Štai ir ji.