Kovotojas, tęsinys

Dabar keliaukime į šaltą naktį, kur vyksta kova. Knygų vagilė mus pasivys vėliau.

Buvo lapkričio 3-ioji, nuo šaltų traukinio grindų stingo kojos. Laikydamas priešais save, jis skaitė Mein Kampf — savo išgelbėtoją. Rankos buvo šlapios nuo prakaito. Ant knygos įsispaudė drėgnų pirštų žymės.

*** Leidybos bendrovė „Knygų vagilė“ oficialiai pristato ***

Adolfo Hitlerio

knygą

Mein Kampf

(„Mano kova“)

Likęs Maksui Vandenburgui už nugaros, Štutgarto miestas pašaipiai mojo įkandin.

Ten Maksas buvo nepageidaujamas. Vis dar jausdamas sužiedėjusios duonos skonį, jis stengėsi neatsigręžti. Porą kartų kilstelėjęs galvą matė, kaip vis labiau tolsta miesto šviesos, virsta saujele žiburėlių ir galiausiai visai pradingsta.

„Laikykis išdidžiai, — drąsinosi jis. — Neparodyk, kad bijai. Skaityk knygą. Šypsokis skaitydamas. Tai puiki knyga, geresnės nesi skaitęs.

Nekreipk dėmesio į moterį priešais. Ji vis tiek miega. Laikykis, Maksai, liko tik kelios valandos“.

Pasirodė, kad tesėti pažadą vėl aplankyti jį tame tamsos kambaryje pavyko ne po kelių dienų, o po pusantros savaitės. Paskui praėjo dar savaitė iki kito apsilankymo, tada dar viena, kol galiausiai jis prarado laiko nuovoką. Jį dar kartą perkėlė į kitą sandėliuką, kuriame buvo truputį šviesiau, daugiau apsilankymų ir daugiau maisto. Tačiau laiko liko vis mažiau ir mažiau.

— Netrukus išvažiuoju, — pasakė jo draugas Valteris Kugleris. — Žinai, kaip yra. Armija.

— Gaila, Valteri.

Makso vaikystės draugas Valteris Kugleris uždėjo ranką ant žydo peties.

— Būtų blogiau, — tarė žiūrėdamas tiesiai į žydiškas jo akis, — jei tu būtum pakliuvęs.

Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Kampe buvo paliktas paskutinis siuntinukas, bet šį kartą buvo ir bilietas. Valteris atvertė Mein Kampf ir įdėjo jį prie žemėlapio, kurį buvo atnešęs kartu su knyga.

— Tryliktas puslapis, — nusišypsojęs pasakė. — Kad pasisektų, taip?

— Kad pasisektų, — atsakė Maksas, ir abu apsikabino atsisveikindami.

Kai durys užsidarė, Maksas atsivertė knygą ir atidžiai apžiūrėjo bilietą. Štutgartas-Miunchenas-Pasingas. Traukinys išvažiuoja po dviejų dienų, naktį, kaip tik laiku, kad būtų galima susitikti su paskutiniu ryšininku. Iš ten jis eis pėsčiomis. Žemėlapį jau įsiminė. Raktas buvo vis dar knygoje, pritvirtintas prie vidinio viršelio.

Jis sėdėjo apie pusvalandį, kol ryžosi prieiti ir atidaryti atneštą krepšį. Be maisto, jame buvo dar keletas daiktų.

*** Papildomos Valterio Kuglerio dovanos ***

Nedidelis skustuvas.

Šaukštas, kuris labiausiai tiko vietoj veidrodžio.

Skutimosi kremas.

Žirklės.

Išeidamas jis paliko sandėliuką visiškai tuščią. Buvo tik grindys.

— Sudie, — sušnibždėjo jis, paskutinį kartą apžvelgdamas sandėliuką, kuriame prie sienos liko nedidelė krūvelė plaukų.

Sudie.

Iš to pastato jis išėjo tapęs visiškai kitu žmogumi glotniai nuskustu veidu ir kreivokai, bet tvarkingai sušukuotais plaukais. Atrodė kaip tikras vokietis. Palaukite, palaukite — jis ir yra vokietis, arba tiksliau, buvo.

Jį pykino iš susijaudinimo.

Atėjęs į stotį, jis parodė bilietą, tapatybės kortelę ir dabar sėdėjo ankštoje vagono kupė, pačiame pavojaus dėmesio centre.

— Dokumentus.

Kaip tik tai jis ir bijojo išgirsti.

Jau pakankamai išsigando, kai jį sustabdė perone. Antrą kartą to nebeatlaikys.

Drebančios rankos.

Kaltės kvapas, ne — tvaikas.

Jis tiesiog to nebeištvers.

Laimė, jie viską buvo patikrinę anksčiau ir reikalavo parodyti tik bilietą, taigi dabar liko tik miestelių žiburiai už lango ir kupė priešais jį knarkianti bendrakeleivė.

Beveik visos kelionės metu jis skaitė knygą, stengdamasis nesižvalgyti.

Žodžiai padrikai sukosi jo mintyse.

Keista, bet verčiant puslapius ir skaitant vieną skyrių po kito, jo mintyse skambėjo tik du žodžiai.

Mein Kampf. Mano kova.

Traukiniui dundant nuo vieno Vokietijos miestelio prie kito, galvoje vis aidėjo ir aidėjo pavadinimas.

Mein Kampf

Ir kas galėjo pamanyti, kad knyga jį išgelbės.