7

Betė

Sekmadienis.

Po mišių turėtų būti poilsio diena, skirta atsigauti ir pasikrauti jėgų kitai savaitei. Dieną derėtų praleisti su šeima virtuvėje gaminant troškinį, paskui smagiai pasivaikščioti palei upę. Gal net susirangyti su gera knyga siurbčiojant vyno taurę ar pamirkti šiltoje burbuliuojančioje vonioje.

Betė tikrai nenorėjo visą dieną rankioti kakučius iš žolės aikštelėje, kur dresuojami šunys, arba valyti narvų nei dresuoti dvylika šunų vieną po kito ar sėdėti tvankioje kontoroje laukiant šeimininkų, kurie atkaks parsivežti savo augintinių, besiilsinčių vėsioje, kondicionuojamoje šunidėje. Tačiau, žinoma, kiek ankstėliau tą rytą grįžusi iš bažnyčios ji tik tuo ir užsiėmė.

Du šunis jau išsivežė, dar keturis šiandien turėjo atsiimti. Nana buvo pakankamai maloni ir prieš eidama namo stebėti varžybų užpildė dokumentus. Atlantos „Breivsai“ žaidė su „Metsais“, o Nana ne tik mylėjo „Breivsus“ su karštligiška aistra, kuri Betei atrodė juokinga, tačiau brangino visus iki vieno atmintinus daiktus, susijusius su komanda. Todėl, žinoma, galima buvo suprasti, kodėl greta bufeto sukrauti puodeliai kavai su Atlantos „Breivsų“ logotipais, kodėl ant sienų kabo Atlantos „Breivsų“ gairelės, kodėl kambaryje padėtas „Breivsų“ stalinis kalendorius, o prie lango stovi „Breivsų“ lempelė.

Netgi atlapojus duris oras kontoroje buvo slogus. Buvo viena tų karštų drėgnų vasaros dienų, kurios puikiai tinka maudynėms upėje, tačiau niekam daugiau. Betės marškinėliai buvo permirkę prakaitu, o kadangi mūvėjo šortus, kojos prilipo prie vinilinės kėdės sėdynės. Kaskart, kai pajudindavo koją, būdavo apdovanojama savotišku garsu, tarsi nuo kartoninės dėžės luptum lipniąją juostą, jis aiškiai buvo nepadorus.

Nanai atrodė savaime suprantama, kad šunys turi būti laikomi vėsiai, tačiau ji taip ir nepasirūpino, kad vėsinimo sistema pasiektų ir kontorą. „Jei tau karšta, tiesiog praverk duris į šunidę“, – pareikšdavo ji. Nana nepaisė, kad daugumą normalių žmonių nervina nuolatinis skalijimas, mat pačiai jis buvo nė motais. Ir šiandien šunidėje glaudėsi keletas mažų ambrytojų – pora Džeko Raselo terjerų, kurie niekaip nenustojo skaliję. Betė spėjo, kad mažiai amsėjo kiaurą naktį, nes dauguma kitų šunų atrodė gerokai suirzę. Maždaug kas minutę prie pikto choro prisijungdavo ir kiti šunys, garso aukštis ir intensyvumas kildavo, tarsi kiekvieno šuns vienintelis troškimas būtų išsakyti nepasitenkinimą garsiau nei kiti. O tai reiškė, jog nebuvo jokios galimybės atidaryti duris į šunidę ir atvėsinti kontorą.

Betė gromuliavo mintį nueiti namo ir atsinešti dar vieną stiklinę vandens su ledu, tačiau nedavė ramybės keistas jausmas, kad, vos išeis iš kontoros, pasirodys ką tik paklusnumo išmokytos kokerspanielės šeimininkai. Klientai skambino prieš pusę valandos ir minėjo, kad jau pakeliui – „Būsim už dešimties minučių!“, o jie buvo iš tų žmonių, kurie nusimintų, jei jų kalaitė patupėtų šunidėje nors minutę ilgiau nei būtina, ypač praleidusi dvi savaites toliau nuo namų.

Tačiau ar jie jau atvažiavo? Žinoma, ne.

Būtų kur kas lengviau, jei netoliese būtų Benas. Ryte Betė matė sūnų bažnyčioje su tėvu, jis atrodė toks pat paniuręs, kaip ji ir tikėjosi. Kaip visada, jam nebuvo labai smagu. Vakar prieš eidamas miegoti jis paskambino ir papasakojo, kad Keitas gerą vakaro dalį prasėdėjo verandoje, o Benas tvarkė virtuvę. Jai buvo įdomu, kodėl jis šitaip elgiasi. Kodėl negali paprasčiausiai pasimėgauti sūnaus viešnage? Tiesiog pasėdėti ir pasišnekučiuoti? Benas buvo iš tų vaikų, su kuriais lengva rasti bendrą kalbą, ir šitaip ji manė ne todėl, kad buvo šališka. Žinoma, ji pripažįsta, kad yra truputį šališka, tačiau būdama mokytoja ji bendraudavo su daugybe skirtingų vaikų ir žinojo, apie ką kalba. Benas buvo sumanus. Turėjo puikų humoro jausmą. Benas iš prigimties malonus. Benas mandagus. Benas tikras šaunuolis, ir ją varė iš proto žinojimas, kad Keitas pernelyg bukas, kad tai įvertintų.

Betė tikrai troško būti namuose ir kuo nors užsiimti. Bet kuo. Netgi skalbti būtų smagiau nei čia sėdėti. Čia liko gerokai per daug laiko galvoti. Ne tik apie Beną, bet ir apie Naną. Ir apie tai, ar šiais metais mokytojaus. Ir netgi apie apgailėtiną savo intymaus gyvenimo būklę, kuri nepaliovė jos nervinti. Būtų nuostabu susitikti ypatingą žmogų, tokį, su kuriuo galėtų juoktis, tokį, kuris mylėtų Beną taip pat stipriai, kaip myli ji. Arba bent jau susipažinti su vyriškiu, su kuriuo galėtų nueiti pavakarieniauti ir į kiną. Normaliu vyriškiu, tokiu, kuris restorane nepamirštų ant kelių pasidėti servetėlės ir kartkartėmis atidarytų jai duris. Juk tai nėra visiškai nepagrįsta, tiesa? Ji nemelavo Melodei sakydama, kad pasirinkimas miestelyje menkas, ir ji bus pirmoji, kuri prisipažins esanti išranki, bet, išskyrus kelis susitikimus su Adamu, šiais metais ji visus savaitgalius leidžia namuose. Keturiasdešimt devynis iš penkiasdešimt dviejų savaitgalių. Ji nebuvo tokia jau išranki, tai jau tikrai. Paprasčiausiai tiesa ta, kad Adamas vienintelis ją kur nors kvietė, ir dėl priežasties, kurios ji vis dar nesupranta, staiga liovėsi skambinti. Tai labai gražiai užbaigia jos pasimatymų per kelis pastaruosius metus istoriją.

Tačiau didelio čia daikto, tiesa? Išgyveno be santykių pakankamai ilgai ir toliau atkakliai laikosi. Be to, dažniausiai tai jos nejaudina. Jei nebūtų tokia apgailėtinai karšta diena, ji abejoja, ar jaudintų ir dabar. O tai reiškia, kad jai būtinai reikia atsivėsinti. Kitaip tikriausiai pradės galvoti apie praeitį, o ten ji aiškiai leistis nenori. Barškindama pirštais į tuščią stiklinę Betė apsisprendė nueiti atsinešti vandens su ledu. O kartu pagriebs ir nediduką rankšluostėlį atsisėsti.

Pakilusi nuo kėdės ji nužvelgė tuščią žvyruotą įvažiavimo kelią, tada brūkštelėjo žinutę, kad grįš po dešimties minučių, ir prismeigė raštelį prie paradinių kontoros durų. Lauke saulė tiesiog pritvojo ir nuginė Betę į pavėsį, kurį metė sena magnolija. Žvyruotu taku moteris nupėdino link namo, kuriame užaugo. Statytas tūkstantis devyni šimtai dvidešimtaisiais, apjuostas plačia veranda, pagražintas raižytomis pakraigėmis, jis priminė žemumų ūkininko namą. Galinis kiemas, nuo šunidės ir kontoros paslėptas aukštai iškilusios gyvatvorės, pagražintas keliomis terasomis, slėpėsi galingų ąžuolų šešėlyje. Valgyti čia lauke buvo tikras malonumas. Kažkada seniai šita vieta tikriausiai atrodė didingai, tačiau, kaip ir daugybei kitų kaimo namų aplink Hamptoną, laikas ir stichijos padarė savo. Pastaruoju metu veranda sukrypo, grindys girgždėjo, o kai kildavo pakankamai stiprus vėjas, laikraščiai nusklęsdavo nuo spintelės net uždarius langus. Viduje daugmaž panašiai: užmojai dideli, tačiau namui reikėjo šiuolaikinio remonto, ypač virtuvėje ir vonios kambariuose. Nana tai suprato ir kartkartėmis užsimindavo, kad reikia ką nors daryti, tačiau šie projektai visada buvo atidedami apsvarstyti vėliau. Be to, Betei teko pripažinti, kad vietelė tebeturi savito žavesio. Ne tik galinis kiemas – tikra oazė, tačiau ir viduje. Nuo seno Nana mėgo lankytis antikvarinėse parduotuvėse, dievino viską, kas prancūziška ir iš devynioliktojo šimtmečio. Taip pat nemažai savaitgalių ji praleisdavo garažų išpardavimuose ieškodama senų paveikslų. Ji puikiai išmanė tapybą apskritai ir užmezgė nemažai naudingų bičiulysčių su galerijų savininkais visuose Pietuose. Paveikslai kabojo kone ant visų namo sienų. Kartą Betė juokais panaršė internete įrašiusi porą dailininkų pavardžių ir sužinojo, kad kiti šių menininkų darbai kabo Metropoliteno meno muziejuje Niujorke ir Hantingtono bibliotekoje San Marine, Kalifornijoje. Kai apie tai, ką sužinojusi, užsiminė Nanai, toji mirktelėjo ir tarė: „Tarsi siurbčiotum šampaną, tiesa?“ Keistuoliški Nanos posakių viražai dažnai maskuodavo aštrias kaip geležtė jos įgimtas nuojautas.

Pasiekus priekinę verandą ir atidarius duris Betės vos iš koto neišvertė vėsaus oro pliūpsnis, toks gaivinantis, kad ji stovėjo tarpduryje mėgaudamasi pojūčiais.

– Uždaryk duris, išleisi orą, – per petį šūktelėjo Nana, tada pasisuko kėdėje ir greitai bei tiriamai nužvelgė Betę. – Atrodai perkaitusi.

– Aš ir esu perkaitusi.

– Tikriausiai kontoroje šiandien karšta kaip krosnyje.

– Tu taip manai?

– Aš manau, kad turėtum, kaip sakiau, atsidaryti duris į šunidę. Tačiau taip tik man atrodo. Ką gi, užeik ir kuriam laikui atvėsk.

Betė mostelėjo į televizorių.

– Kaip sekasi „Breivsams“?

– Kaip morkų ryšuliui.

– Tai gerai ar blogai?

– Argi morkos moka žaisti beisbolą?

– Spėju, kad ne.

– Štai tau ir atsakymas.

Betė nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę. Nana visada būdavo kiek sudirgusi, kai mėgstama komanda pralošinėdavo. Iš šaldiklio ji ištraukė padėklą su ledu ir atskėlė keletą kubelių. Įmetusi juos į stiklinę įsipylė vandens ir ilgai bei godžiai gėrė. Supratusi, kad taip pat yra alkana, iš vaisių pintinės pasiėmė bananą ir grįžo į svetainę. Pritūpė ant sofos ranktūrio ir jausdama, kaip vėsiame skersvėjyje garuoja prakaitas, viena akimi stebėjo Naną, kita – žaidimą. Labai troško paklausti, kiek įvarčių pasiekta, tačiau žinojo, kad Nana neįvertins humoro. Tik ne tada, kai „Breivsai“ žaidžia kaip morkų ryšulėlis. Dirstelėjusi į laikrodį ji atsiduso supratusi, kad turi grįžti į kontorą.

– Buvo smagu tave aplankyti, Nana.

– Man irgi smagu, širdele. Pasistenk neperkaisti.

– Stengiuosi.

Betė tuo pačiu keliu grįžo į šunidės kontorą ir nusivylė pastebėjusi, kad stovėjimo aikštelėje automobilių nėra – tai reiškė, kad kokerspanielės šeimininkai dar nepasirodė. Tačiau keliuku traukė jaunuolis su vokiečių aviganiu. Iš po kojų kilo dulkių sūkuriai, šuo žingsniavo nuleidęs galvą, iškoręs liežuvį. Betė nusistebėjo, kad tokią dieną juodu lauke. Netgi gyvūnai mieliau pasilieka viduje. Pagalvojusi ji sumetė, kad apskritai pirmą kartą šunį šeimininkas atveda. Be to, kad ir kas jis būtų, nepaskambino ir nesusitarė dėl susitikimo. Žmonės, paliekantys čia savo augintinius, visada iš anksto paskambina.

Pastebėjusi, kad kontorą prieis vienu metu, Betė pamojavo pasisveikindama ir nustebo, kai vyriškis sustojo ir įsistebeilijo į ją. Šuo irgi stabtelėjo ir pastatė ausis. Pirmiausia Betei toptelėjo, kad šuo labai panašus į Oliverį, vokiečių aviganį, kurį Nana parsigabeno, kai Betei buvo trylika. Anas taip pat buvo juodai ir šviesiai rudai išmargintas, taip pat pakreipdavo galvą, taip pat įsitempęs stovėdavo nepažįstamųjų akivaizdoje. Ne, Oliverio ji nebijojo. Dienomis jis būdavo labiau Dreiko šuo, tačiau naktimis Oliveris visada miegodavo greta jos lovos, rasdavo paguodą jai būnant šalia.

Trumpam sustabdyta prisiminimų apie Dreiką ir Oliverį ji iš pradžių nesuvokė, kad vyras vis dar nejuda. Taip pat nieko nesako. Keista. Gal jis tikėjosi pamatyti Naną? Kadangi jo veidas buvo šešėlyje, Betė nieko negalėjo spręsti, tačiau nesvarbu. Priėjusi prie durų ji nuėmė raštelį ir pastūmusi paliko jas praviras nusprendusi, kad vyras užeis į kontorą, kai bus pasiruošęs. Apėjusi aplink stalą ir pamačiusi vinilinę kėdę Betė susivokė, kad pamiršo rankšluostį. To ir reikėjo tikėtis.

Galvodama, jog paruoš dokumentus, kad nepažįstamasis galėtų palikti savo šunį, ji paėmė lakštą iš bylų spintos ir pritvirtino jį prie aplanko su gnybtuku. Panaršiusi rašomajame stale surado rašiklį ir pasidėjo viską ant stalviršio kaip tik tuo metu, kai nepažįstamasis su šunimi žengė vidun. Vyras nusišypsojo, ir jų žvilgsniams susitikus vieną iš nedaugelio kartų Betės gyvenime ji visiškai nerado žodžių.

Tai, jog jis žiūri, buvo niekis palyginus su tuo, kaip jis žiūri. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jis žvelgė į ją taip, tarsi atpažintų. Tačiau Betė niekada anksčiau jo neregėjo; buvo tuo tikra. Tikrai būtų jį prisiminusi, nes savo dominavimu kambaryje vaikinas priminė jai Dreiką. Kaip ir Dreikas, jis buvo maždaug šešių pėdų, lieknas, liesomis, bet raumeningomis rankomis, plačiapetis. Šitaip buvo galima daugmaž apibūdinti jo išvaizdą, kurią pabrėžė saulėje išblukę džinsai ir trumparankoviai marškinėliai.

Tačiau čia panašumai ir baigėsi. Dreiko akys buvo rudos, apkraštuotos riešuto spalva, o nepažįstamojo – mėlynos; Dreikas visada kirposi trumpai, nepažįstamojo plaukai buvo ilgesni, beveik netvarkingi. Ji pastebėjo, kad nors ir žygiavęs pėsčiomis, jis suprakaitavęs mažau nei ji.

Staiga ji susidrovėjo ir nusisuko kaip tik tuo metu, kai nepažįstamasis žengė žingsnį link rašomojo stalo. Akies kampučiu Betė pastebėjo, kaip jis šiek tiek pakelia delną į šuns pusę. Buvo mačiusi Naną taip darant tūkstančius kartų, o šuo, pripratęs prie menkiausio subtilaus judesio, liko vietoje. Šuo jau buvo gerai išdresuotas, o tai reiškė, kad tikriausiai šeimininkas norėtų jį čia apgyvendinti.

– Jūsų šuo labai gražus, – pasakė ji, stumdama aplanką vyriškio link. Jos pačios balso skambesys pralaužė nejaukią tylą. – Kadaise ir aš turėjau vokiečių aviganį. Kuo jis vardu?

– Dzeusas. Dėkoju.

– Sveikas, Dzeusai.

Šuo pakreipė galvą į šoną.

– Norėčiau, kad pasirašytumėte, – tarė Betė. – Be to, būtų šaunu, jei turėtumėte veterinaro įrašų kopijas. Arba kontaktinę informaciją.

– Atsiprašau?

– Veterinaro įrašai. Jūs norite Dzeusą čia apgyvendinti, tiesa?

– Ne, – atsakė vyriškis ir mostelėjo per petį. – Tiesą sakant, lange mačiau skelbimą. Aš ieškau darbo ir įdomu, ar dar ką nors turite.

– Štai kaip, – šito ji nesitikėjo ir stengėsi persiorientuoti.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Suprantu, kad tikriausiai pirma turėjau paskambinti, tačiau vis tiek pro čia ėjau. Pagalvojau, tiesiog pats užsuksiu ir pažiūrėsiu, gal turite anketų. Jei norite, galiu ateiti rytoj.

– Ne, ne dėl to, aš tiesiog nustebusi. Paprastai žmonės neateina sekmadieniais teirautis darbo. – Tiesą sakant, jie neateina ir kitomis dienomis, tačiau šitą dalį ji pasiliko sau. – Kažkur čia dėkle turiu anketų, – pridūrė, pasisukdama prie spintos už nugaros. – Tik duokit man minutėlę, kol suieškosiu, – ji ištraukė apatinį stalčių ir ėmė kuistis tarp dokumentų. – Kuo jūs vardu?

– Loganas Tibo.

– Ar jūs prancūzas?

– Iš tėvo pusės.

– Anksčiau jūsų čia nesu mačiusi.

– Aš mieste naujokas.

– Sugavau tave, – ji išžvejojo darbo anketą. – Na, štai ir ji.

Ji padėjo anketą kartu su rašikliu ant stalo priešais vyriškį. Jam spausdintinėmis raidėmis rašant savo vardą ji pastebėjo tam tikrą odos šiurkštumą, kuris vertė galvoti, kad jis daug laiko praleidžia saulėje. Antroje formos eilutėje jis stabtelėjo, pakėlė galvą ir jų akys antrą kartą susitiko. Ji pajuto, kaip kaklą užplūsta raudonis, ir pabandė jį paslėpti pasitaisydama palaidinukę.

– Nežinau, ką turėčiau rašyti adreso vietoje. Kaip jau sakiau, aš ką tik atvykau į miestą ir apsistojau Holiday motor cort. Taip pat galėčiau užrašyti savo mamos pašto adresą Kolorade. Kuris jums geriau tiktų?

– Kolorade?

– Taip, suprantu. Tolokai nuo čia.

– Kas atvijo jus į Hamptoną?

Tu, pagalvojo Tibo. Atėjau ieškoti tavęs.

– Regis, miestukas mielas, tad nusprendžiau pabandyti.

– Neturite čia artimųjų?

– Ne.

– Štai kaip, – tarstelėjo Betė. Malonus ar ne, jo pasakojimas neskambėjo įtikinamai ir ji mintyse išgirdo pradedant gausti pavojaus varpus. Buvo kažkas dar, kažkas kirbėjo sąmonės kamputyje, ir truko kelias sekundes, kol Betė suvokė, kas. Supratusi ji žengė nedidelį žingsniuką nuo stalo palikdama tarp savęs ir nepažįstamojo kiek daugiau erdvės. – Jei ką tik atvykot į Hamptoną, iš kur sužinojote, kad šunidei reikalingi darbuotojai? Šią savaitę skelbimo į laikraštį nedėjau.

– Mačiau skelbimą lange.

– Kada? – pašnairavo Betė. – Mačiau jus ateinantį. Neįmanoma pamatyti skelbimo nepriėjus prie kontoros iš priekio.

– Mačiau šiandien ankstėliau. Mes ėjome pro čia pasivaikščioti, ir Dzeusas išgirdo šunų lojimą. Jis pasileido šiuo keliuku, o aš atėjau jo ieškoti ir pastebėjau skelbimą. Aplink nieko nebuvo, todėl pagalvojau, kad užsuksiu vėliau ir pažiūrėsiu, ar kas nepasikeitė.

Istorija buvo tikėtina, tačiau Betė jautė, kad vyriškis arba meluoja, arba ne viską sako. Jei jis buvo čia anksčiau, ką tai reiškia? Kad jis tiria teritoriją?

Regis, atėjūnas pastebėjo Betės nerimą ir padėjo rašiklį. Iš kišenės ištraukė pasą ir atvertęs stumtelėjo link jos. Betė dirstelėjo į nuotrauką, paskui pakėlė akis į vyriškį. Matė, kad vardas teisingas, tačiau pavojaus varpai nenutilo. Dar niekas eidamas pro Hamptoną nenusprendė pasilikti tik tenkindamas savo įnorius. Šarlotėje – taip. Rolyje – žinoma. Grinsbore – savaime suprantama. Tačiau ne Hamptone. Jokiu būdu.

– Supratau, – pasakė ji, staiga panorusi baigti šį pokalbį. – Tiesiog imkit ir užrašykit savo pašto adresą. Nurodykit savo darbo patirtį. Palikit kontaktinį numerį, vėliau jums paskambinsiu.

Jis ramiai žvelgė į Betę.

– Tačiau jūs neketinate skambinti.

„Jis pastabus, – pagalvojo ji, – ir atviras.“ O tai reiškia, kad ji irgi bus atvira.

– Neketinu.

Jis linktelėjo.

– Gerai. Tikriausiai ir aš sau neskambinčiau, remdamasis tuo, ką iki šiol išgirdau. Tačiau prieš jums padarant išvadas, ar galiu šį tą pridurti?

– Pirmyn.

Iš Betės tono aiškiai buvo galima suprasti, kad ji nepatikės nė vienu atėjūno žodžiu.

– Taip, aš laikinai apsistojau motelyje, tačiau ketinu apsigyventi kur nors netoliese. Taip pat susirasiu čia darbą, – jo žvilgsnis neklaidžiojo. – Dabar trumpai apie mane. Du tūkstančiai antraisiais Kolorado universitete baigiau antropologijos studijas. Paskui užsirašiau į jūrų pėstininkus, prieš dvejus metus garbingai atsistatydinau. Niekada nebuvau suimtas ar kaltintas kokiu nusižengimu, niekada nevartojau narkotikų, niekada nebuvau atleistas dėl nekompetencijos. Galiu atlikti narkotikų testą ir, jei manote, kad būtina, galite patikrinti biografijos faktus – pasitvirtins viskas, ką pasakiau. Arba, jei taip lengviau, galite paskambinti mano buvusiam vadui, jis patvirtins viską, ką sakiau. Nors įstatymas nereikalauja, kad atsakyčiau į tokios rūšies klausimą, nevartoju jokių vaistų. Kitais žodžiais tariant, nesu šizofrenikas, susidvejinęs ar maniakas. Tiesiog žmogus, kuriam reikia darbo. O skelbimą pamačiau anksčiau.

Betė nežinojo, ką tikėjosi išgirsti, tačiau vyrukas aiškiai sučiupo ją nepasiruošusią.

– Suprantu, – pasakė ji, susitelkdama į faktą, kad jis tarnavo armijoje.

– Ar vis dar švaistysiu laiką, jei toliau pildysiu anketą?

– Dar nenusprendžiau, – Betė intuityviai jautė, kad šįsyk jis sakė tiesą, tačiau lygiai taip pat buvo įsitikinusi, kad yra ir kita, nutylėta istorijos dalis. Ji kramtė skruostą iš vidaus. Ką nors pasamdyti tikrai reikėjo. Kas svarbiau – sužinoti, ką atėjūnas slepia, ar rasti kitą darbuotoją?

Jis stovėjo priešais tiesus ir ramus, o poza bylojo apie pasitikėjimą savimi. Kariška laikysena, pastebėjo ji susiraukusi.

– Kodėl norite čia dirbti? – žodžiai nuskambėjo įtartinai netgi jai pačiai. – Turėdamas tokį išsilavinimą tikriausiai kur nors mieste gautumėte geresnį darbą.

Vyriškis mostelėjo link Dzeuso.

– Man patinka šunys.

– Mokam nedaug.

– Man daug nereikia.

– Gali tekti dirbti viršvalandžius.

– Taip ir galvojau.

– Ar anksčiau teko dirbti šunidėje?

– Ne.

– Suprantu.

Jis nusišypsojo.

– Jūs dažnai tai kartojate.

– Taip, kartoju, – nesiginčijo ji. Priminimas sau. Liaukis taip sakiusi. – Ir jūs tikrai nieko daugiau mieste nepažįstate?

– Ne.

– Ką tik atvykote į Hamptoną ir nusprendėte pasilikti?

– Taip.

– Kur jūsų automobilis?

– Neturiu.

– Tada kaip čia atsidūrėte?

– Atėjau.

Nesupratusi ji sumirksėjo.

– Sakote, kad visą kelią nuo Kolorado atėjote pėsčiomis?

– Taip.

– Ar nemanote, jog tai keista?

– Tikriausiai priklauso nuo priežasčių.

– Kokia jūsiškė?

– Man patinka eiti.

– Suprantu. – Betė nesugalvojo ką daugiau pasakyti. Delsdama ji siekė rašiklio. – Kaip suprantu, jūs nevedęs.

– Ne.

– Turite vaikų?

– Ne. Tik aš ir Dzeusas. Tačiau mano mama tebegyvena Kolorade.

Betė nubraukė nuo kaktos suprakaitavusią garbaną ir susinervinusi, ir suglumusi.

– Vis tiek nesuprantu. Jūs perėjote kone visą žemyną, atsidūrėte Hamptone, sakote, kad miestelis jums patiko ir dabar norite čia dirbti?

– Taip.

– Ir neturite ko daugiau pridurti?

– Ne.

Ji išsižiojo norėdama kažką pasakyti, paskui apsigalvojo.

– Atsiprašysiu minutėlei. Turiu pasitarti.

Betė gebėjo sutvarkyti begalę reikalų, tačiau šitas buvo ne jos jėgoms. Kad ir kiek bandė, niekaip negalėjo tinkamai suvokti visko, ko prikalbėjo atėjūnas. Lyg ir suprantama, tačiau apskritai atrodo... ne visai normalu. Jei vyrukas sako tiesą, jis keistuolis, jei išsigalvoja, pasirinko savotišką melą. Bet kuriuo atveju, keista. Štai kodėl Betė norėjo pasikalbėti su Nana. Jei kas nors ir galėtų vyruką perprasti, tai Nana.

Deja, priėjusi prie namo ji suprato, kad rungtynės dar nepasibaigusios. Betė girdėjo, kaip komentatoriai ginčijasi, ar teisinga „Metsams“ įtraukti atsarginį padavėją ar kažką panašaus. Atidariusi duris nustebo, nes Nanos kėdė buvo tuščia.

– Nana?

Močiutė kyštelėjo galvą iš virtuvės.

– Aš čia. Tiesiog ruošiausi įsipilti stiklą limonado. Ar norėtum? Galiu padaryti ir viena ranka.

– Tiesą sakant, man reikia su tavimi pasikalbėti. Ar turi minutėlę? Žinau, kad rungtynės...

Senoji mostelėjo.

– O, su tuo viskas baigta. Pirmyn, o teliką išjunk. „Breivsai“ jau nelaimės, mažiausiai noriu klausytis jų atsiprašymų. Nekenčiu atsiprašinėjimų. Nėra jokios priežasties, kodėl jie turėjo pralaimėti, ir patys tai žino. Kas nutiko?

Betė įėjo į virtuvę ir atsišliejo į bufetą, o Nana iš ąsočio įpylė limonado.

– Tu alkana? – pasiteiravo Nana. – Galiu greitai sutepti sumuštinį.

– Ką tik suvalgiau bananą.

– To nepakanka. Tu liesa kaip golfo lazda.

Iš tavo lūpų Dievui į ausį, pagalvojo Betė.

– Gal vėliau. Vienas toks atėjo prašytis darbo. Dabar jis čia.

– Nori pasakyti, tas gražuoliukas su vokiečių aviganiu? Dar galvojau, ką jis ten veikia. Kaip jis? Pasakyk man, kad jis visą gyvenimą svajojo valyti narvus.

– Tu jį matei?

– Žinoma.

– Iš kur tu žinai, kad jis kreipėsi dėl darbo?

– O kodėl dar norėtum su manimi pasikalbėti?

Betė papurtė galvą. Nana visada vienu žingsniu ją lenkė.

– Šiaip ar taip, manau, tau reikėtų su juo pasikalbėti. Ne visai suprantu, ką apie jį manyti.

– Ar su tuo ką nors bendra turi šukuosena?

– Ką?

– Jo šukuosena. Vyrukas atrodo kaip koks Tarzanas, nemanai?

– Jei atvirai, nepastebėjau.

– Tikrai pastebėjai, širdele. Man nepameluosi. Tad kokia bėda?

Betė paskubomis perpasakojo pokalbį. Kai baigė, Nana sėdėjo tylėdama.

– Jis atėjo iš Kolorado?

– Šitaip teigia.

– Ir tu juo tiki?

– Šita dalimi? – ji sudvejojo. – Taip, manau, apie tai jis nemeluoja.

– Ilgas kelias.

– Suprantu.

– Kaži, kiek mylių?

– Nežinau. Labai daug.

– Tai keista, nemanai?

– Taip, – nesiginčijo Betė, – tačiau yra ir dar šis tas.

– Kas?

– Jis buvo jūrų pėstininkas.

Nana atsiduso.

– Kodėl tau čia nepalaukus. Aš su juo pasikalbėsiu.

Kitas dešimt minučių Betė stebėjo juos pro svetainės užuolaidą. Pokalbiui Nana pasirinko ne kontorą; ji nusivedė jaunuolį ant medinio suolelio magnolijos šešėlyje. Dzeusas snaudė jiems prie kojų kartkartėmis sukarpydamas ausimis, nuvydamas atsitiktinę musę. Betė negalėjo žinoti, ką kuris iš jų kalba, tačiau iš to, kaip kartais Nana raukėsi, ji galėjo spėti, kad pokalbis nesiklosto itin palankiai. Galų gale Loganas Tibo su Dzeusu nuėjo žvyruotu išvažiavimo keliuku link pagrindinio kelio, o Nana stebėjo juos susirūpinusia mina.

Betė pagalvojo, kad Nana turėtų pareiti namo, tačiau ji pasuko link kontoros. Tik tada Betė pastebėjo mėlyną volvo universalą, atriedantį keliuku.

Kokerspanielė. Ji visiškai užmiršo šuns šeimininkus, tačiau buvo akivaizdu, kad Nana sutvarkys ir tai. Laisvą laiką Betė išnaudojo vėsindamasi šaltu rankšluosčiu ir išgerdama dar vieną stiklinę vandens su ledu.

Iš virtuvės ji girdėjo, kaip įeidama Nana sugirgždino priekines duris.

– Kaip sekėsi?

– Puikiai.

– Ką manai?

– Buvo... įdomu. Jis protingas ir mandagus, tačiau tu neklysti. Jis akivaizdžiai kažką slepia.

– Tad kas mums belieka? Ar dėti į laikraštį dar vieną skelbimą?

– Pirmiausia pažiūrėkim, kaip seksis dirbti šitam.

Betė nebuvo tikra, kad teisingai išgirdo Nanos žodžius.

– Ar sakai, kad ketini jį įdarbinti?

– Ne, sakau, kad jį įdarbinau. Pradeda trečiadienį aštuntą.

– Kodėl taip elgiesi?

– Aš juo pasitikiu. – Nana liūdnai nusišypsojo, tarsi tiksliai žinotų, ką Betė galvoja. – Net jei jis ir buvo jūrų pėstininku.