38

Tibo, Betė ir Kleitonas

Tibo galų gale pasiekė keliuką, vedantį į šunidę. Batai buvo kiaurai permirkę, sunkūs. Dzeusas stengėsi neatsilikti, nors brido per vandenį iki kelių. Priešais jis matė Elizabetos automobilį, Nanos sunkvežimiuką ir dar vieną visureigį. Besiartindamas pastebėjo švyturėlius ant stogo ir suprato, jog namuose yra Kleitonas.

Nepaisydamas išsekimo jis metėsi į priekį, nors ir teko sunkiai klampoti. Dzeusas šokinėjo per vandenį kaip delfinas per bangas. Kuo greičiau Tibo bėgo, tuo didesnis atrodė atstumas, tačiau galų gale jis pasiekė šunidės kontorą ir pasuko namo link. Tiktai tada pastebėjo verandoje stovinčią Naną, žibintuvėliu švysčiojančią miško link.

Net iš tolo buvo matyti, kad ji supanikavusi.

– Nana! – šūktelėjo Tibo, tačiau per audrą senoji jo neišgirdo. Po kelių akimirkų ji vis dėlto sureagavo, nes atsisuko ir apšvietė jį žibintuvėliu.

– Tibo?

Tibo iš paskutiniųjų žengė tuos kelis paskutinius žingsnius. Jį plakė lietus, blausioje šviesoje buvo sunku ką įžiūrėti. Jis sulėtino stengdamasis atgauti kvapą.

– Kas nutiko? – šūktelėjo.

– Benas prapuolė! – atsišaukė Nana.

– Ką reiškia – prapuolė? Kas nutiko?

– Nežinau, – suriko Nana, – čia buvo Kleitonas, o Betė išėjo ieškoti Beno... Paskui abu pasileido link upelio. Nugirdau kažką apie namelį medyje.

Po akimirkos ir Tibo su Dzeusu jau skuodė miško link.

Lietus ir vėjas iš abiejų pusių juos čaižė, šakos pjaustė veidus ir rankas. Galybė prikritusių šakų buvo užvertusios taką, Betei su Keitu teko bruktis pro krūmus ir vijoklius. Betė dukart suklupo ir parkrito. Girdėjo, kaip už nugaros parpuola ir Keitas. Tirštoje klampynėje pusiaukelėj prie namelio Betė pametė batą, tačiau nesustojo.

Namelis medyje. Tiltelis. Potvynis. Tik adrenalinas ir baimė ją palaikė, mintyse ji matė sūnų ant lieptelio, kuris staiga subyra.

Šešėliuose ji vėl suklupo ant pusiau supuvusio medžio kamieno ir pajuto deginantį skausmą kojoje. Pakilo kuo greičiau, stengdamasi nekreipti dėmesio, tačiau vos primynus vėl sukniubo ant žemės.

Tuo metu Keitas ją pasivijo ir nieko nesakydamas pakėlė. Apkabinęs ranka per liemenį vilko ją pirmyn.

Abu suprato, kad Benui iškilo pavojus.

Kleitonas iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti panikai. Kartojo sau, kad Benas – protingas vaikas, kad supras pavojų, kad nemėgins sėkmės. Benas nebuvo iš drąsiųjų. Pirmą ir vienintelį kartą gyvenime Kleitonas tuo džiaugėsi.

Net braunantis per krūmus, greta šlubčiojant Betei Kleitonas negalėjo nekreipti dėmesio į tai, ką mato. Gerokai išsiliejusį iš krantų, beveik prie savo kojų jis pamatė upelį, platesnį, galingesnį ir sraunesnį nei kada nors.

Tibo, sukaupęs visas jėgas, stūmėsi per purvą ir vandenį stengdamasis nesulėtėti, tačiau kiekvienu žingsniu žūtbūtinai grumtis su laiku buvo vis sunkiau. Šakos ir vijokliai kabinosi ir pjaustė veidą bei rankas, tačiau vaikinas nieko nejautė.

Bebėgdamas nusimetė apsiaustą, paskui ir marškinius.

Beveik čia pat, vis kartojo sau. Dar truputėlį.

Kažkur iš pasąmonės kampučio išgirdo ataidint Viktoro balsą: „Čia dar ne viskas.“

Betė jautė, kaip sulig kiekvienu žingsniu pėdos kaulai trinasi vienas į kitą per visą kūno apačią siųsdami ugnies pliūpsnius, tačiau ji nė nemanė spiegti ar verkti.

Arčiau namelio medyje upelis dar išplatėjo, srovė sūkuriavo ir rangėsi verpetais. Smulkutės bangelės plakė šakų krūvas, suvirtusias palei greitai dingstančius krantus. Sūkuriuojantis vanduo buvo pilnas nuolaužų, galinčių pritrenkti iki sąmonės netekimo.

Lietus iš dangaus vertėsi šuorais. Vėjas nulaužė dar vieną šaką ir ji dribtelėjo ant žemės vos už kelių metrų. Klampuma iš Betės ir Keito baigė išsiurbti visą energiją.

Tačiau Betė matė, kad ąžuolas jau čia pat. Pro liūtį ji įžiūrėjo virvinį lieptą, kaip miglos aptrauktame uoste galų gale įžiūri apskurusį laivo vėliavos stiebą. Perbėgo akimis kopėtėles, virvinį lieptą, centrinę aikštelę... Čia per lentas jau vertėsi upelio vandenys, aplinkui kaupėsi nuolaužos. Betės žvilgsnis nuklydo nuo virvinio liepto iki namelio medyje platformos, įsidėmėjo, kokiu pavojingu kampu pasviręs tiltelis. Jis kabėjo vos per pėdą nuo vandens, nes platforma tik per plauką laikėsi prie senos konstrukcinės atramos ir grasinosi atitrūkti.

Tarsi košmariškame sapne srūvančiame vandenyje ji staiga pastebėjo Beną, įsikabinusį į tiltelio virves po namelio medyje platforma. Tiktai tada Betė leido sau pradėti rėkti.

Vos pamatęs Beną, įsikirtusį į apspurusį virvinio tiltelio kraštą, Kleitonas pajuto, kaip jo gyslomis srūva baimė. Protas pašėlusiai dirbo.

Plaukti į kitą pusę per toli ir nėra laiko.

– Lik čia! – šūktelėjo jis Betei ir nubėgo prie medžio kopėčių. Užsikeberiojęs bėgte pasileido per lieptą žūtbūt stengdamasis pasiekti Beną. Matė, kad medžio namelio platforma sminga. Vos ją palies srovės jėga, ji visiškai atplyš.

Po trečio žingsnio perpuvusios lentos lūžo, Kleitonas prasmuko kiaurai ir krito į šėlstančius vandenis sulaužytais šonkauliais, tespėjo įsitverti virvę. Panirdamas pabandė įsikibti stipriau, o šlapi drabužiai tempė jį žemyn. Kleitonas jautė, kaip jį neša srovė, virvė įsitempė. Įsitvėręs virvės jis spardėsi iš paskutiniųjų stengdamasis iškišti galvą virš vandens.

Pagaliau iškilo į paviršių ir sužiopčiojo: sulaužytų šonkaulių skausmas sprogdino iš vidaus, akimirkai viskas aptemo. Supanikavęs jis siekė virvės kita ranka, bandydamas įveikti srovę.

Jis laikėsi nekreipdamas dėmesio į skausmą, o šakos taranavo jo kūną ir pašėlusiai sukiojo. Srovė plakė per veidą, buvo sunku ką įžiūrėti, buvo sunku kvėpuoti, sunku galvoti apie ką kitą nei kaip išgyventi. Kovodamas jis nepastebėjo, kaip atramos po centrine aikštele pasvyra nuo jo svorio ir pradeda linkti į nuožmią srovę.

Betė šlubčiodama stengėsi eiti. Nuėjusi tris žingsnius vėl parkrito. Susidėjusi delnus kaip ruporą sušuko skersai upelio:

– Judėk palei virvę, Benai. Pasitrauk nuo platformos! Tau pavyks!

Ji nebuvo tikra, ar sūnus ją girdi, tačiau po akimirkos pamatė, kaip jis pajudėjo per colį iš po platformos, link įnirtingesnės srovės upelio viduryje. Link savo tėvo...

Keitas plūduriavo vos beišsilaikydamas...

Viskas tuo pat metu, regis, ir sulėtėjo, ir pagreitėjo. Staiga truputį aukštėliau palei upę ji pastebėjo kažką judant. Akies kampučiu matė, kaip Loganas nusispiria botus ir neperšlampamas kelnes.

Po akimirkos jis nėrė į vandenį, drauge su juo – Dzeusas.

Kleitonas suprato, kad ilgiau nebeišsilaikys. Šonkaulių skausmas buvo tiesiog nepakeliamas, srovė baigė jį nugalėti. Jam tik kartkartėmis pavykdavo atgauti kvapą ir jis pradėjo blaškytis, staiga pajutęs besiartinančią mirtį.

Nepailstanti srovė nunešdavo Tibo per dvi pėdas žemyn upe kiekvienąkart jam paplaukus pėdą skersai. Vaikinas suprato, kad pasiekęs priešingą krantą galės grįžti sausuma, tačiau neturėjo tiek laiko. Sutelkęs dėmesį į Beną jis iš paskutiniųjų grūmėsi su srove.

Pasipainiojo nemaža šaka, Tibo akimirkai atsidūrė po vandeniu. Išniro sutrikęs, tačiau už nugaros pamatė iš visų jėgų besikapanojantį Dzeusą. Atgavęs orientaciją vėl iš paskutiniųjų pradėjo grumtis su srove, tačiau nusivylęs pamatė, kad dar nepasiekė nė upelio vidurio.

Betė matė Beną po colį besistumiantį išilgai apspurusio virvinio tilto ir pati yrėsi arčiau vandens pakraščio.

– Nagi! – šaukė ji sriūbaudama. – Tau pavyks! Laikykis, vaikeli!

Tėkmės viduryje Tibo susidūrė su panirusia centrine tilto aikštele. Jis nusirito į vandenį prarasdamas kontrolę ir po akimirkos atsitrenkė į Kleitoną. Supanikavęs Kleitonas griebė jį laisva ranka ir nutempė po vandeniu. Tibo ėmė blaškytis ir apčiuopęs virvę sugriebė ją kaip tik tada, kai Kleitonas ją paleido. Tačiau Keitas įsikibo į Tibo ir ėmė ropštis ant jo iš paskutiniųjų stengdamasis pasiekti orą.

Tibo grūmėsi po vandeniu viena ranka įsikibęs virvės, nepajėgdamas išsilaisvinti nuo Kleitono. Atrodė, jog plaučiai tuojau sprogs, pajuto, kaip jį pradeda užvaldyti panika.

Tą pačią akimirką atramos dar pasviro nepajėgdamos išlaikyti Kleitono ir Tibo svorio ir su plėšiančiu garsu aikštelė visiškai sugriuvo.

Betė stebėjo Keito ir Logano grumtynes prieš nuplyštant likusioms virvėms, pritvirtintoms prie centrinės aikštelės. Kitoje upelio pusėje medžio namelio platforma tėškėsi į upelį, iškilo vandens stulpas, o Benas buvo nusviestas pasroviui. Siaubo apimta Betė pamatė, kad jis vis dar įsikibęs į virvę, pritvirtintą prie centrinės aikštelės, kurią sūkuriu nešė srovė.

Dzeusas artinosi prie Logano ir Keito, kai aikštelė iškilo lyg bangų svaidomas kiaukutas ir subyrėjo. Dzeusas dingo iš akių.

Viskas vyko pernelyg greitai – ji nebematė Logano ar Keito, tik kaip paklaikusi skenuodama vandens paviršių pastebėjo Beno galvutę, kyšančią tarp nuolaužų.

Betė girdėjo spigius sūnaus riksmus, matė, kaip jis stengiasi išlaikyti galvą virš vandens. Ji vėl pakilo ir nušlubčiojo pirmyn nejausdama skausmo, stengdamasi žūtbūt nepaleisti jo iš akių.

Ir staiga tarsi sapne ji pamatė tamsią smailią galvą, judančią tiesiai link jos sūnaus.

Dzeusas.

Ji girdėjo, kaip Benas šaukia šunį, ir jos širdis staiga persipildė.

Ji šlubčiojo ir krito, vėl kėlėsi ir ropojo pirmyn, paskui vėl parkrito. Galiausiai pradėjo šliaužti mėgindama įžiūrėti, kas vyksta. Kabindamasi už šakų vilko save pirmyn. Nešami srovės Benas su Dzeusu vis mažėjo, tačiau Dzeusas vis artėjo.

Paskui staiga dvi jų figūros susiliejo ir Dzeusas staiga apsisuko traukdamas link jos kranto pusės, Benas iš paskos, įsikibęs Dzeusui į uodegą.

– Stenkis, vaikuti, stenkis! – šaukė Betė.

Ji šlubčiojo, šokinėjo, vilkosi pirmyn, vis mėgindama ir niekaip nesugebėdama spėti su srove. Sulig kiekviena sekunde Benas su Dzeusu vis tolo. Ji stengėsi nepamesti jų iš akių – jie pasiekė upelio vidurį, ne, jau toliau negu vidurys.

Betė ėjo sukaupusi paskutines jėgas, mėgindama jų nepražiūrėti, stūmėsi pirmyn, vedina instinktų. Ji jautė ne skausmą, sulig kiekvienu žingsniu jautė pulsuojančią širdį.

Jau tik trečdalis kelio jiems liko iki upelio kranto... Srovė silpnėja... Jau tik ketvirtadalis...

Ji ėjo kabindamasi į šakas, traukdama save pirmyn. Pamesdavo juos iš akių tarp lapų, praeidavo kelios kankinančios akimirkos, kol vėl juos rasdavo.

Beveik... Galima truputį atsipalaiduoti... Dar truputį, dar...

Meldžiu, Dieve... Dar truputėlį...

Ir štai jie čia. Benas pirmas kojomis pasiekė žemę ir pradėjo bristi, Dzeusas metėsi pirmyn ir taip pat pasiekė dugną. Betė puolė prie Beno su Dzeusu, išsikepurnėjusių iš vandens.

Vos pasiekęs sausą žemę Dzeusas sudribo. Benas parkrito po akimirkos. Kai Betė prie jų priėjo, Dzeusas vėl stovėjo, nuo išsekimo drebančiomis kojomis, permirkęs ir kosintis.

Betė susmuko ant žemės greta sūnaus ir pasodino jį, pradėjusį kosėti taip pat kaip Dzeusas.

– Kaip tu? – verkė ji.

– Man viskas gerai, – švokštė berniukas. Jis vėl užsikosėjo ir nusišluostė vandenį nuo veido. – Išsigandau, tačiau kišenėj turėjau nuotrauką. Tibo sakė, kad ji mane apsaugos. Jis nusišluostė panosę. – Kur tėtis? Kur Tibo?

Sulig tais žodžiais abu pradėjo verkti.